Patirtis ir atradimai

„Canto Fiorito“ (kuriame dabar nuolat dainuoja Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė, Povilas Vanžodis, Nerijus Masevičius) jau pradėjo skaičiuoti vienuoliktus metus. Senosios muzikos ansambliui, atliekančiam muziką, parašytą prieš 400 ar 300 metų, tai akimirksnis. Tačiau skaičiuojant mūsų laikmečio virsmais ir sąlygomis, „Canto Fiorito“ labai ilgai didvyriškai laikosi kaip savo idėjas tvirtai skleidžiantis kolektyvas, neišduodantis savojo kelio, nekeičiantis meninės krypties. O turint omeny, kad išsilaikote daugiausia iš projektinių lėšų ir nesate globojamas kokios nors kultūrinės institucijos, iškart norisi paklausti: kokia tokio jūsų atsidavimo senosios muzikos menui priežastis?

Rodrigo Calveyra: Viena iš svarbių mano atsidavimo tokiam darbui priežasčių – atsakomybės jausmas siekiant iškelti į dienos šviesą muzikos paveldą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Senosios muzikos tyrimai ir atlikimas leido man giliai pasinerti į kai kurių iškiliausių kompozitorių, tokių kaip Johannas Sebastianas Bachas, Claudio Monteverdi ir Giovanni Pierluigi da Palestrina, muziką. Palestrina buvo įtakingiausias Renesanso kompozitorius; jis įkūrė Romos kompozicijos mokyklą ir darė įtaką formuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinį skonį pirmoje XVII a. pusėje. Nors pats Palestrina Lietuvoje niekada nebuvo, jo auklėtiniai Annibale Stabile, Asprilio Pacelli ir Giovanni Francesco Anerio dirbo kapelmeisteriais Vazų dvare. Deja, šiais laikais Lietuvoje jų nuostabus palikimas nėra žinomas taip, kaip turėtų būti.

Renata Dubinskaitė: Neslėpsiu, kad tie metai pareikalavo daug „kraujo“, nes tai tikrai buvo nuolatinė kova dėl išlikimo, darbas neskaičiuojant nei dienų, nei valandų, dažnai ir be atlygio. Bet kaskart po koncertų, patyrus muzikos katarsį, publikos dėkingumą, atsirasdavo jėgų tęsti. Visa tai nebūtų įmanoma, jei ne tikra, didelė aistra būtent senajai muzikai. Nežinau, ar verta ieškoti racionalių priežasčių, kodėl meilė užsidegė būtent jai, bet tarp tokių galėtų būti negirdėtų, nežinotų kompozitorių atradimo džiaugsmas, laisvė interpretuoti kūrinius, kurie neturi nusistovėjusių atlikimo standartų, noras, kad ir publika sužinotų, kokia gyva, įdomi, temperamentinga, jausminga gali būti senoji muzika.

Kitas dalykas, be kurio nebūtume išlikę visus šiuos metus – tai mūsų su Rodrigo vienas kito palaikymas. Reikia tiek pat išprotėjusio, tiek pat atsidavusio idėjinio bendražygio, kuris dirbdamas vadovu ar vadove (mūsų atveju – meno vadovu ir direktore bei prodiusere), tuo pačiu metu dirba ir viešųjų ryšių specialistu, ir vairuotoju, plakatų išnešiotoju, klavesino ar pultų nešiku, ir kavos pertraukėlių muzikantams padavėju, ir indų plovėju – t.y. visomis formomis tarnauja muzikai ir muzikantams. Dabar jau po truputį pradedame jausti daugiau institucijų pasitikėjimo, dėl žinomumo atsirado daugiau klausytojų, kuriems nebereikia prisistatyti, daugiau bendraminčių, nuolatinių partnerių.

Man „Canto Fiorito“ asocijuojasi su atradimo džiaugsmu. Per jūsų veiklą ir koncertus ne tik aš, bet ir, manau, daugelis Lietuvoje atrado, pavyzdžiui, italų kompozitorių Tarquinio Merulą (1595–1665), dirbusį Žygimanto III Vazos dvare; istorinį bei kultūrinį akiratį praplėtė bendras jūsų, austrų ir estų projektas „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“; per jūsų organizuojamą Kretingos senosios muzikos festivalį sužinojome, kad Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje stovi unikalūs XVII a. vargonai; pirmą kartą Lietuvoje pastatėte ir parodėte Alessandro Stradellos serenatą „Kirkė“; ką jau kalbėti apie tai, kad kviečiate aukšto lygio senosios muzikos ansamblius ir pavienius atlikėjus iš užsienio (tokius kaip „I Gemelli“, „Grammy“ nominantas tenoras Emiliano Gonzalezas Toro bei kt.), su kurių muzikavimu gali susipažinti visos Lietuvos publika. Kas jums patiems buvo didžiausias atradimas per tą dešimtmetį? Ir galbūt koks nors naujas atradimas jus džiugina šiandien?

Rodrigo: Būdamas senosios muzikos, o konkrečiau – vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko muzikantas, nežinojau apie Žygimanto Vazos karališkosios kapelos kokybę, o tai buvo neabejotinai viena geriausių karališkųjų kapelų Europoje. Vienu metu Žygimantas Vaza pasamdė 16 muzikantų iš Italijos, kuriems vadovavo Annibale Stabile – pirmasis iš italų meistrų, dirbusių Vazų dvare kapelmeisteriu. Be to, sužinojau, kad Vazoms kūrė ir tokie kompozitoriai kaip Luca Marenzio ir Tarquinio Merula. Didžiojo kunigaikščio kancleris Vilniuje Leonas Sapiega taip pat turėjo savo kapelą, kuriai vadovavo kitas puikus italų muzikantas Giovanni Battista Cocciola. Tyrinėdamas visus šiuos kompozitorius atradau labai įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad Cocciola parašė mišias, kurios buvo išleistos Venecijoje, bet partitūra nerasta... kol kas! Per šiuos 10 darbo metų Lietuvoje būta daug fantastiškų atradimų, bet dar daug ką reikia atrasti!

Renata: Kiekviena nauja „Canto Fiorito“ programa man yra susijusi su kokiais nors atradimo džiaugsmais. Ką jau kalbėti apie muziką, susijusią su LDK istorija. Visiškai nauja muzikos sritis, į kurią įžengiau su šiuo ansambliu, man buvo viduramžių muzika. Nuo Ars nova iki Ars subtilior stiliaus – kosmosas! Nuostabiai gražu. Rodrigo mokėsi pas didį šios muzikos meistrą Pedro Memelsdorfą ir perdavė mums savo žinias. Ypatinga „Canto Fiorito“ savybė – istoriškai būdingas balsų ir kornetų bei barokinių trombonų derinys. Nuostabu, ką balsai ir šie instrumentai gali kartu, kiek galime vieni iš kitų išmokti, kaip išsiplečia kūrinių interpretacinės galimybės, kai balsus gali pakeisti, papildyti ar dubliuoti „dainuojantys“ pučiamieji.

Darbas su Rodrigo kaip muzikos interpretatoriumi man suteikė daug atradimų: iš jo daugiausia išmokau apie baroko muzikos kalbą, retoriką, jis įdavė į rankas muzikinius įrankius, kuriuos galima panaudoti dainuojant bet kokią senąją muziką (ir ne tik!), supratimą, kaip „atrakinti“ užrašytas natas, kaip muzikoje perteikti teksto prasmes. Man ypač patiko dirbti su juo prie Monteverdi ir Rossi madrigalų, matyti, kaip jis išreikalauja maksimalių barokinių jausminių kontrastų. Iš pradžių mums, šiauriečiams, atrodo, kad Rodrigo stipriai perdeda, bet kai klausaisi mūsų pačių įrašų, supranti, kad iš tiesų galima parodyti kur kas daugiau niuansų, dar stipriau išreikšti afektus, – dar niekada nebuvo jų per daug, visada tik per mažai. Rodrigo fizinė ir psichinė energija mums neišvengiamai persiduoda.

Su Tarquinio Merula siejasi ir naujausi ansamblio koncertai, kuriuos kovo mėnesį atlikote Marco Scacchi senosios muzikos festivalyje ir skleisite visoje Lietuvoje, tai pat Belgijoje. Kokia tai programa, ką dar naujo atradote šio autoriaus kūryboje?

Rodrigo: Tarquinio Merula buvo labai svarbus seconda prattica stiliaus evoliucijai tiek vokalinėje, tiek instrumentinėje muzikoje, ypač pastarojoje. Monteverdi žinome kaip novatoriškiausią ankstyvojo baroko kompozitorių, tačiau reikia prisiminti, kad instrumentinės muzikos jis beveik nerašė. Merula melodiniams instrumentams pritaikė daug Monteverdi muzikos elementų, o tai leidžia mums kur kas geriau suprasti to meto instrumentinę muziką.

Renata: Man Merula yra tikras eksperimentatorius – tuo žavus ankstyvasis barokas, kai kompozitoriai kūrė visiškai naują muzikos kalbą, ieškojo naujovių, kurios nebūtinai visos prigijo. Kiekviename jo kūrinyje randu ką nors keisto, bet labai įdomaus. Pavyzdžiui, jo parašyta Marijos lopšinė kūdikėliui Jėzui „Hor ch’è tempo di dormire“, iš anksto apdainuojanti kančias, kurias šitam mažyliui teks patirti, – absoliutus šedevras, perveriantis skausmu ir begaline meile, o kartu skambantis kaip šiuolaikinis kūrinys, nes jo basso continuo eilutėje užrašytos lygiai dvi pasikartojančios natos, imituojančios kūdikio lopšio lingavimą. Tai visiškas minimalizmas! Apskritai dainininkui Merulos kūriniai yra tikras iššūkis, dažnas iš jų siekia dviejų oktavų apimtį ir žongliravimą tarp aukšto ir žemo registro. Akivaizdu, kad virtuoziškumas jam buvo svarbus tiek vokalinėje, tiek instrumentinėje muzikoje, bet visada išlieka glaudus ryšys tarp teksto prasmės ir muzikos. Dainose Merula atsiskleidžia kaip puikus melodistas – muzika ekspresyvi, jausminga. Vyraujanti šios programos nuotaika – pakili, spindinti.

Esate surengę koncertų įvairiose Europos šalyse. Kaip jus priima užsienio klausytojai? Ar ten publikai reikia senosios muzikos?

Rodrigo: Mūsų koncertai už Lietuvos ribų visada puikiai priimami! Tikriausiai taip yra ne tik dėl pasirodymų kokybės, bet ir dėl pristatomų programų. Manau, senosios muzikos mylėtojus gerokai nustebina XVII a. pirmosios pusės Lietuvos muzikos kokybė. Ir aš tikrai manau, kad publikai senoji muzika reikalinga ne tik kaip menas, bet ir kaip istorijos bei kultūros paveldo studijų forma. Todėl mūsų programos ypač reikalingos Lietuvoje!

Renata: Senosios muzikos atlikėjų Lietuvoje yra mažai, o koncertuojančių toliau nei Latvija ar Lenkija – dar mažiau. Taigi užsienio šalyse visada jaučiame susidomėjimą. Gal ir dėl to, kad dažnai ten pristatome LDK muzikos paveldą – taip pat nežinomą sritį. Pavyzdžiui, italai nustemba, kad garsūs italų kompozitoriai buvo mūsų šalies scenos dalis, dirbo Vazų dvare. Senoji muzika ten turi gilesnes, senesnes tradicijas, festivaliai yra užsiauginę savo klausytojus. Renginiai dažnai vyksta mažuose miesteliuose su viso labo viena gražia bažnyčia ar vienuolynu, kaip Ambronė, o publika iš visur ten plūsta į koncertus pilnais autobusais.

O kaip jums atrodo, ar Lietuvoje senoji muzika jau išsikovojusi savo vietą?

Rodrigo: Tai opus klausimas. Kalbant visiškai atvirai, Lietuvoje, mano nuomone, aplinka senajai muzikai yra prasta. Daug keliauju, ypač su „Cappella Mediterranea“ – vienu garsiausių šių dienų senosios muzikos ansamblių, su kuriuo per metus pagroju apie 80, 90 koncertų, todėl turėjau sąlytį su daugybe skirtingų realybių. Deja, Lietuva atsidūrė sąrašo gale... Pavyzdžiui, visada turime problemų, kai savo projektams norime išsinuomoti nešiojamuosius vargonėlius, nes jų visoje šalyje yra vos keleri! Esama gerų muzikantų, kurie studijavo užsienyje ir grįžo, bet, bijau, jei valstybinės institucijos rimtai neįsipareigos teikti kokybišką senosios muzikos ugdymą, situacija nepasikeis.

Renata: Kalbant apie klausytojus, pastaraisiais metais jaučiame, jog nebereikia dėti tiek daug pastangų kaip anksčiau, kad surinktume publiką. Vykstant Kretingos festivaliui bažnyčia visad pilna, žmonės gatvėse mus atpažįsta, o mes irgi jau atpažįstame daugybę veidų publikoje, daug ištikimų klausytojų. Yra tokių, kurie dėkoja per mus atradę savo muziką, savo epochą. Vilniuje Glaubicui skirtas koncertų ciklas visada būna sausakimšas, o kai pernai rengėme viduramžių koncertą mažesnėje Vilniaus bažnyčioje, žmonės ne tik sėdėjo ant grindų ar stovėjo, bet ir netilpę klausėsi koncerto lauke, pro atviras bažnyčios duris. Visa tai mus labai džiugina, suteikia jėgų judėti toliau, nes aiškiai parodo, kad Lietuvos žmonėms reikia senosios muzikos.

„Canto Fiorito“ įrašė tris kompaktines plokšteles. Papasakokite, kokia yra naujausia jūsų plokštelė ir kada ji pasirodys.

Rodrigo: Pastaroji mūsų kompaktinė plokštelė bus išleista šių metų spalį – tai muzikinis kelias nuo Romos iki Vilniaus, kitaip tariant, nuo Palestrinos iki Cocciolos, su visais jau minėtais Vazų ir Sapiegų dvaro kompozitoriais, taip pat Marco Scacchi, Bartlomiejumi Pekieliu ir Diomedesu Cato. Ši muzika tiesiog fantastiška. Kompaktinėje plokštelėje yra keletas labai žinomų kūrinių, tokių kaip Palestrinos „O Magnum Mysterium“, ir kai kurios pasaulinės premjeros, pavyzdžiui, Merulos „Benedicta tu“, kurio vieną balsą teko atkurti. Programa daugiausia skirta sakralinei muzikai, todėl, be penkių lietuvių „Canto Fiorito“ dainininkų, prisidėti prie projekto pakviečiau ir geriausius Europos kornetų bei barokinių trombonų atlikėjus, kurie XVII a. palydėdavo ar pakeisdavo balsus sakralinėje muzikoje. Programa tikrai graži, ir aš labai džiaugiuosi mūsų atliktu darbu.

Renata: Šia kompaktine plokštele įamžinome keletą progų: ji įrašyta 2023-iųjų pabaigoje, kai „Canto Fiorito“ minėjo savo dešimtmetį, o Vilnius šventė 700 metų gimtadienį. Kadangi plokštelę išleis tarptautinė leidybos kompanija „Brilliant Classics“, mums atsivers galimybė pristatyti visam pasauliui ir ansamblį, ir su Vilniumi siejamą senąją muziką.

Renata, jūs koncertuojate ne tik su „Canto Fiorito“, kurio variklis esate, bet ir su kitais atlikėjais, pavyzdžiui, „Duo Barocco“ su Saule Šeryte, „Lux Maris“ su švedų liutnininku ir gitaristu Karlu Nyhlinu, dalyvaujate operų, oratorijų pastatymuose, tokiuose kaip neseniai pakartotas „Juditos triumfas“, dainuojate projektuose užsienyje ir t.t. Kas jus uždega tokiai intensyviai veiklai ir ką sau asmeniškai atradote pastaruoju metu?

Renata: „Canto Fiorito“ kūrybinis vadovas – Rodrigo, aš esu patariamasis balsas dėl meninio turinio. Tačiau manyje verda daugybė idėjų, kurias noriu įgyvendinti savarankiškai. Nuo 2010 m. kuriu „Duo Barocco“ koncertines programas, o pastaraisiais metais pradėjo rastis kūrybinių sumanymų įvairesnėms atlikėjų sudėtims – taip atsirado ansamblis „Lux Maris“. Pastaruoju metu man ypatingo džiaugsmo teikia baroko moterų kompozitorių kūrybos tyrinėjimai, ten atsiskleidžia neįtikėtini muzikiniai lobiai, kuriais trokštu su visais pasidalinti. Teatralizuotoje programoje „Mistinės sužadėtuvės“ pavyko pristatyti net keturiolika XVII a. Italijos moterų kompozitorių. Šįmet ketinu parengti naują solinį albumą, kuriame bus XVII a. kompozitorės vienuolės Rosos Giacintos Badallos pasaulinės įrašų premjeros. Net daugelis senosios muzikos specialistų šito vardo nežino! Tikiu, kad nustebs išgirdę, kokia puiki jos muzika. Kūrybinę energiją palaiko ir grįžtamasis ryšys su klausytojais, pavyzdžiui, kartais gaunu nuostabių žinučių, kaip kompozitorei Barbarai Strozzi skirtas mano CD sėkmingai keliauja po pasaulį.

Nuo 2019 m. intensyviai koncertuoju su Namiūro kameriniu choru, kuriam vadovauja Leonardo García Alarconas. Tai labai aukšto lygio choras, visi jo nariai yra ir solistai, mes koncertuojame prestižinėse Europos koncertų salėse ir festivaliuose, dalyvaujame baroko operų pastatymuose. Sakyčiau, dabar mano, kaip dainininkės, gyvenime yra tobulas balansas – dainuoju solines programas, kuriose išsiskleidžia mano individuali ekspresija, taip pat duetuose, trio, ansambliuose, kur galiu mėgautis ansambliškumu, ir chore, dovanojančiame ypatingą kolektyvinio katarsio energiją. Neseniai su Namiūro kameriniu choru parengėme choreografės Sashos Waltz režisuotą Bacho „Pasijų pagal Joną“ premjerą, kur mūsų choras ne tik dainuoja, bet ir vaidina bei šoka, – tai unikali patirtis. Choras čia yra nuolat veikianti gyva materija, persikūnijanti į skirtingus personažus ir emocijas, susiliejanti su šokėjų grupe. Jaučiuosi, kad gyvenu patirdama nuolatinį įkvėpimą.

Balandžio 18 d. Nacionalinėje filharmonijoje „Canto Fiorito“ koncertuos su Klaipėdos kameriniu orkestru programoje „Genijų gimimas 1685: Bach, Händel, Scarlatti“. Kaip gimė ši programa? Ir smagu, kad išgirsime Domenico Scarlatti, kuris bent jau pas mus yra nepakankamai vertinamas. Kaip jūs jaučiate Scarlatti muziką, kuo ji žavi?

Rodrigo: Filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė buvo užsiminusi apie norą kažkaip sujungti šių trijų, tais pačiais metais gimusių, kompozitorių muziką. Tad programą pritaikiau prie šios idėjos, siekdamas parodyti didžiąsias šių kompozitorių stiprybes. Bachas parašė daug vokalinės muzikos, bet žinome, kad balsą jis traktavo beveik kaip instrumentą. Štai kodėl norėjau pristatyti Pasakaliją ir fugą c-moll didžiaisiais vargonais! Gros Davide’as Pozzi. Bachas buvo turbūt geriausias visų laikų vargonininkas, gebėjęs improvizuoti labai sudėtingas fugas. O ryškiausias jo koncertas vienam instrumentui su orkestru, manau, yra Koncertas smuikui E-dur, kurį grieš vienas geriausių mūsų dienų baroko smuiko atlikėjų Rodolfo Richteris. Händelis yra Bacho priešingybė, jis geriausiai rašė balsui. Todėl pasirinkau vieną gražiausių jo arijų „Mi lusinga il dolce affetto“ iš operos „Alčina“. Ir, žinoma, Concerto grosso – kaip jo instrumentinę kūrybą simbolizuojantį žanrą, kuris parodys ir puikią Klaipėdos kamerinio orkestro kokybę. Domenico Scarlatti buvo fenomenalus klavesinininkas! Tačiau vietoj, pavyzdžiui, sonatos klavesinui nusprendžiau atlikti vieną iš Charleso Avisono aranžuočių vienam iš Scarlatti klavesino kūrinių, kad parodyčiau, kaip buvo vertinama Scarlatti muzika. Beje, jis daug kūrė balsui, tad klausantis labai jautraus moteto „Salve Regina“ bus proga pažinti kitokį Scarlatti.

Renata: Man Domenico Scarlatti vokalinė kūryba yra atradimas. Muzikos istorijoje taip stipriai dominuoja jo klavyrinės sonatos, kad net nepagalvojau patyrinėti, ar jis kūrė vokalinę muziką, kuo garsėjo jo tėvas Alessandro. Pasirodo, Domenico sukūrė net 14 operų, kūrė mišias, kantatas, serenatas. Greta sonatų, žymiausiais jo kūriniais laikomi būtent „Salve Regina“ ir „Stabat Mater“ dešimčiai balsų. Beje, įdomus faktas, kad Scarlatti buvo Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Marijos Kazimieros kompozitorius, kai ji išvyko gyventi į Romą, kur jos užsakymu Scarlatti kūrė operas ir serenatas.

Dėkoju už pokalbį.

Koncertas „Genijų gimimas 1685: Bach, Händel, Scarlatti“, vyks balandžio 18 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje. Informacija: www.filharmonija.lt