Sugrįžtantis dainos menas

Kovo 16 – balandžio 7 dienomis Vilniuje, „Organum“ salėje, vyko pirmasis Tarptautinis vokalinės kamerinės muzikos festivalis „Dainos menas / Art of Song“. Neretai spaudoje šmėžuojantis pavadinimas „Organum“ – tai didžiausias Baltijos šalyse fortepijonų salonas ir klasikinės muzikos kamerinė koncertų salė, gerai žinoma muzikos gerbėjams. Festivalio proga daugybė klausytojų čia apsilankė pirmą kartą. Tuo ypač džiaugiuosi, nes kiekviena jauki, gera akustika pasižyminti muzikos salono vieta, kurioje skamba prakilni muzika, – miesto bendruomenės žmogaus gerovės, dvasinės pusiausvyros, emocinio pasitenkinimo prielaida.

Sumanymas rengti vokaliniam menui skirtą festivalį „Organum“ salės šeimininkams Daliai ir Dainiui Sverdiolams kilo iš poreikio ne tik į Lietuvos kultūros erdvę sugrąžinti po pasaulį pasklidusius dainininkus (tarsi pratęsiant Lietuvos muzikų rėmimo fondo pradėtą ir Lietuvos kultūros tarybos nebepalaikomą festivalio „Sugrįžimai“ misiją), bet ir solidžiai pristatyti dainos žanro teminę bei stilistinę įvairovę. Tam pasitarnavo kruopščiai parengtas informatyvus bukletas, skrajutė, išversti dainuojamų kūrinių tekstai, atlikėjus ir festivalį reprezentuojančios nuotraukos. Plati renginio sklaida sutelkė deramą dėmesį į vokalinę kamerinę muziką, juolab kad labai seniai Lietuvoje begirdėjome dainininkų solinių koncertų. Šiuosyk festivalio programa pristatė naujus dainininkų ir pianistų portretus.

Šeši koncertai „Organum“ salėje galėtų būti pakartoti bet kokiame pasaulio meno centre – toks aukštas buvo jų vertybinis lygmuo. Dainos menas, tiksliau, kamerinė vokalinė muzika, buvo pristatyta įvairiais rakursais: skambėjo charakteringiausia romantizmo Lied, prancūziško impresionizmo atspindžiai, romantizuoti ukrainietiški romansai, savito lietuviško impresionizmo pradmenys, lašas naujojo modernumo ir aktualiosios stilistikos.

Buvo svarbu ne tik ką atliko, bet ir kaip tai skambėjo. Atlikėjai – ne tik baigę Lietuvos muzikos institucijas, bet ir stažavęsi arba dar tęsiantys vokalinės muzikos studijas kryptingai dirbančių Europos profesorių klasėse. Žavu, kad išgirdome ne tik dainininkus, bet ir Lietuvoje augusius pianistus, dabar besistažuojančius ryškiausių Europos profesorių koncertmeisterio klasėse. Tai didžiulė paspirtis Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, svajojant apie galimą ateinančią mūsų meistrų pianistų-koncertmeisterių pamainą.

„Dainos meno“ festivalyje klausytojai išgirdo 14 aukštos klasės skirtingo braižo menininkų interpretatorių. Su turiningais komentarais atlikėjus bei kūrinius pristatė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Beveik visuose koncertuose galėjome pamiršti apie technologines dainavimo ir pianistinio meistriškumo problemas. Išskirčiau keletą įspūdingiausių momentų. Baritono Tomo Kildišiaus ir Hanso Eijsackerso programa pavadinta „Žmonių sapnai, gyvūnų sakmės“. Programoje – Franzo Schuberto dainos, Maurice’o Ravelio vokalinis ciklas „Gamtos istorijos“, negirdėti Nyderlandų pianistės ir kompozitorės Henriëtte’s Hildos Bosmans kūriniai. Įdomiai, profesionaliai naudojant lankstaus balso galimybes, interpretuotos Felikso Bajoro „Sakmių siuitos“ dalys. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose nuolat dainuojantis gražaus balso tembro ir stoto dainininkas pernai pelnė Grand Prix Lili ir Nadios Boulanger Lied duetų konkurse (su pianistu Gustu Raudonium), išleido debiutinį Johanneso Brahmso dainų albumą su armėnų pianiste Ani Ter-Martirosyan.

Drauge su savo pedagogu Eijsackersu, grojusiu visiškai atidengtu fortepijonu, Kildišius kūrė įtaigius pasakojimus. Žodis, jo emociniai niuansai, rodės, rado atbalsių fortepijono skambesyje. Lankstus, tvarkingai valdomas balsas atvėrė daugybę niuansų, spalvingų artikuliacijų, natūraliai kontekstą kuriančių emocijų. Kaip lygiavertis partneris, nesislapstantis už piano nuorodų, pianistas kūrė bendrą meninį vienį bei koloritą.

Kitas stebinęs duetas – Lied žanro interpretacijos lyderio baritono Konrado Jarnoto ir pianisto Gusto Raudoniaus tandemas. Dainininkas ne tik studijavo pas įžymųjį Dietrichą Fischerį-Dieskau, bet ir tęsia jo tradicijas. Niujorkas, Amsterdamas, Diuseldorfas, Londonas, Miunchenas ir kiti pasaulio miestai jam atveria koncertų sales, įrašų studijas, konsultacijų visame pasaulyje laukia jauni dainininkai (pas jį, beje, studijavo ir Kildišius), įvertinimų – konkursų dalyviai. Su savo auklėtiniu Diuseldorfe pianistu Gustu Raudoniumi (Lietuvoje baigusiu Donaldo Račio fortepijono klasę) Jarnotas atliko Ludwigo van Beethoveno ciklą „Tolimai mylimajai“, Roberto Schumanno ciklą „Dainų ratas“, Albano Bergo ciklą „Septynios ankstyvosios dainos“ ir Richardo Strausso ciklą „Keturios dainos“. 

Tai buvo intymūs pasakojimai apie savo esatį, išpažįstant giliausias žmogaus gyvenimo būsenas. Savasties paieška ir jos perteikimas žodžiu, randančiu atgarsį fortepijono faktūrose. Įdomu, kad Gustas, pradėjęs muzikuoti smuiku, bet mėgęs skambinti fortepijonu, sugebėjo pereiti į fortepijono specialybę ir puikiai ją įvaldęs Jarnoto klasėje ypač susidomėjo Lied žanru. Jis sakė: „Dirbdamas su Konradu Jarnotu atradau visiškai naują požiūrį į muziką. Atsisakiau tokių klišių kaip „istoriškai teisinga interpretacija“, išbluko ribos tarp „galima“ ir „negalima“, abejones pakeitė drąsa ir liko vienintelis tikslas – kad muzika gyventų čia ir dabar, taip, kaip ji atliepia mūsų širdis.“ Atkeltas fortepijono dangtis suteikė galimybę pianistui skambinti spalvingai, kartu su dainininku kurti savitą instrumentu vokalizuojamą tekstą, emocinius išsisakymus.

Ukrainietės soprano Kseniyos Bakhritdinovos-Kravchuk programoje skambėjo ukrainiečių kompozitorių Boryso Liatoshynskio, Myroslavo Skoryko, Vasylio Barvinskio ir kitų autorių postromantizmą tęsiantys romansai. Melodingi, platesnei publikai žadinantys emocijas, balsui patogūs kūriniai. Koncertas buvo tarsi gera dainavimo meno pamoka. Negalima buvo nesižavėti puikia vokaline Kseniyos mokykla. Ukrainos nacionalinės operos solistės platus balsas buvo puikiai valdomas ir klausytojus pasiekė ne tik skambios, dramatiškos kūrinių kulminacijos, bet ir jautrios lyrikos epizodai. Nuleidusi fortepijono dangtį pianistė Viktoriia Shvets kiek prarado instrumento skambesio turtingumą ir kūrė tik labai tvarkingą pritariamąjį foną. Tačiau savo pianistines galimybes pademonstravo paskambindama Levko Revutskio ir Vasylio Barvinskio pjeses.   

Tą vakarą staigmeną pateikė Kseniya. Lietuvoje ji žinoma kaip intensyviai koncertuojanti dainininkė, žiūrovų pripažinimą pelnė atlikusi Aidos vaidmenį pernai LNOBT pastatytoje Giuseppe’s Verdi operoje. Pasirodo, ji turi ir pianistės diplomą. Antrą koncerto dalį Kseniya pradėjo prie fortepijono – akompanuodama savo vyrui trombonininkui. Ir šiuokart fortepijonas skambėjo puikiai: spalvingai, ansambliškai.

Įdomiai su pianistu Jonu Šopa klausytojams prisistatė sopranas Elena Sverdiolaitė. Įveikusi Saulės Šerytės dainavimo klasę, ji su pagyrimu baigė Vienos muzikos ir atlikimo menų universitetą. Dainininkė jau debiutavo Giacomo Puccini operoje „Džanis Skikis“, laimėjo net du specialiuosius prizus Carlo Orffo konkurse Miunchene, jos repertuare – Georgo Friedricho Händelio, Wolfgango Amadeus Mozarto, Giuseppe’s Verdi operos.

Koncerto programa labai kryptinga, pavadinta „Pražūti malonumų sūkury“. Tai kurtizanės portretas. Į muzikinį audinį solistė įpynė pačios skaitomus tekstus. „Su klausytojais noriu pasidalinti tikrąja Marie Duplesis istorija jos pačios lūpomis“, – paaiškino Sverdiolaitė. Koncertą įrėmino Verdi „Traviatos“ Violetos scenos („È strano“, „Sempre libera“, „Addio, del passato“). Puikiai skambėjo gražaus tembro, platus balsas. Padainuota preciziškai ir pagaviai. Net atlikti būtini dinaminiai kontrastai, į kuriuos atlikėjos dažnokai neatkreipia dėmesio.

Muzikinę istoriją tęsė Ferenco Liszto dainos ir Franzo Schuberto „Prie jūros“ (Liszto transkripcija). Čia galimybę ryškiai pasirodyti turėjo prof. Jurgio Karnavičiaus auklėtinis, penkiolikos konkursų laureatas, perspektyvus pianistas Jonas Šopa. Jis gerai jautė partnerę, o skambinimas suteikė muzikai daug spalvinių ir dramaturginių niuansų.

Claude’o Debussy muzikos programą „Užmirštos dainos“ parengusių soprano Linos Dambrauskaitės ir Justo Čeponio bene ryškiausia dalis – pianistas, kuris ne tik atliko savo partiją dainose, bet ir grojo solo. Paryžiuje studijavęs muzikas raiškiai kūrė Debussy pasaulį. Daugiau gyvybingumo ir vokalo raiškos pasigedau iš dainininkės.

Paskutiniame festivalio koncerte džiugino prof. Deivido Staponkaus užaugintas baritonas, Virgilijaus Noreikos konkurso laureatas Modestas Sedlevičius. Įsitvirtinantis Vokietijos, Nyderlandų, Londono teatruose, šį kartą kartu su pianiste Julija Sadaunykaite (vėlgi Donaldo Račio auklėtinė Lietuvoje) pateikė lietuvių kompozitorių Juozo Gruodžio, Kazimiero Viktoro Banaičio, Konstancijos Brundzaitės dainų puokštę. Repertuaras sunkus, nes tai – turiningos miniatiūros. Sedlevičiaus gražus balsas, puikus vokalizavimas. Gal pristigo laiko kartu su pianiste „susigyventi“, pajusti vieningą dueto kvėpavimą, sukurti užbaigtus vaizdinius. Besitobulindama Danijos muzikos akademijoje, pianistė neabejotinai giliau pajus kamerinio dainos žanro interpretacijos kūrimo kartu prasmę.

Įtaigiai fortepijoną prakalbino kita pianistė – Jonė Punytė-Svigarienė. Ji puikiai orientuojasi ne tik Lied muzikoje, bet ir šiuolaikinėse partitūrose. Atsidariusi fortepijono dangtį pianistė galėjo žaisti spalvinėmis instrumento skambesio galimybėmis. Minkšti potėpiai kontrastavo su skambiomis artikuliacijoms, specifinės faktūros praplėtė teatralizuoto dainavimo ribas, demonstravo puikų ansambliškumą. Konstancijos Brundzaitės, Ramintos Šerkšnytės, Dalios Raudonikytės-With kūrinius pianistė perteikė su mecosopranu Renata Dubinskaite, puikiai žinoma kaip baroko muzikos atlikėja.

Dueto programa labai įdomi, grįsta šiuolaikine muzika. Po pasąmonėn įsirėžusios kažkada Giedrės Kaukaitės atliktų Brundzaitės „Raudų“ (Janinos Degutytės ž.) interpretacijos daugiau jų neteko girdėti. Taip pat Dubinskaitė ir Punytė-Svigarienė suteikė galimybę išgirsti savitai teatralizuotą Ramintos Šerkšnytės dainų ciklą „Saulos dainos“ (Albinos Žiupsnytės ž.) ir retai koncertuose atliekamos Dalios Raudonikytės-With Misteriją balsui ir fortepijonui „You enlightened me“ (šv. Augustino ž.). Dainininkė stengėsi raiškiai įprasminti tekstą, klausytojus papirko nuoširdumu ir prasmingu kūrinių perteikimu.

„Dainos meno“ festivalis nuskambėjo. Gaila, kad puiki, visuomenei ir atlikėjams vertinga iniciatyva nebuvo palaikyta Kultūros tarybos. Įdomu, kokie projektus vertinusių ekspertų kriterijai tai lėmė? Kodėl, pavyzdžiui, vienos knygos leidybai skirti 40 000 eurų prasmingiau nei už panašią sumą paremti kad ir porą solidžių ir reikalingų festivalių? Vis dėlto tikėkimės, kad sulauksime ir antrosios „Dainos meno“ šventės.