Džiazomanų mekoje

Birštono džiazo festivalis – visų kitų džiazo festivalių motina, tėvas, brolis, sesė ir šventoji dvasia viename, tai džiazuomenės namai ir visų prisiekusiųjų džiazomanų suvažiavimas, kur susitinka visos muzikantų kartos, visų stilių ir konfesijų atstovai, vieningai švęsdami laisvę kurti. Jis visuomet ištikimas savo tikrajai misijai – atskleisti, parodyti, suteikti sceną nacionalinio džiazo autoriams ir stiprinti tarptautines jungtis, kurios yra reikšmingos mūsų improvizacijos meno raidai. Savo programa jis kuria tarytum kuo tikslesnę Lietuvos džiazo panoramos fotografiją, ir tas vaizdas tolydžio vis gražėja, todėl kiekvienas naujas festivalis atrodo dar geresnis nei ankstesni.

Ne tik metaforinė, bet ir tikroji fotografija šiame festivalyje puoselėjama ir mėgstama: įžengusius į Birštono kultūros centrą pasitiko Ramučio Gustaičio, Vaidoto Grigo, Ievos Jūraitės, Daivos Klovienės, Dainiaus Labučio, Kazio Lazausko, Stasio Povilaičio, Vytauto Suslavičiaus, Alberto Švenčionio nuotraukos, darytos ankstesniuose festivaliuose. Šį kartą paroda kalbėjo apie pastarųjų festivalių patirtis, subtiliai akcentuojant šiais metais žengusius į sceną dalyvius, o koncertų vaizdo transliacijai skirtame ekrane fojė per pertraukas buvo rodomi jau naujausi, ką tik prabėgusių akimirkų vaizdai. Drauge su Rimvydo Kepežinsko plakatų serija ir Irmos Mickevičiūtės scenografija (šiais metais ypač stilinga ir simboline, primenančia vienu metu skriejančius fortepijono klavišus ir langą į mistinį, Norvydo Birulio šviesomis spalvinamą, dangų) visa tai kūrė nepaprastai gyvą, šventišką ir iškalbingą festivalio erdvę: jauna istorija ant sienų kalbasi su dabartimi. O dabartis yra puiki ir optimistiškai nuteikianti.

Festivalio kulminacija tradiciškai tampa vėlyvieji šeštadienio koncertai, ir šiais metais juose buvo sugretinti du Lietuvos supersaksofonininkai – Liudas Mockūnas ir Kęstutis Vaiginis. Liudas – su saksofonininkų kvartetu „Littorina“, kurį sudaro jis pats, estė Maria Faust, švedas Fredrikas Ljungkvistas ir suomis Mikko Innanenas, – pasirodė tokiame šiaurietiškame europietiškame kontekste, su nepaprastai subtilia ir sykiu galinga muzika, kupina neįprastų, išieškotų sonorinių efektų, užburiančių homogeniškų keturbalsių sąskambių ir individualių spindėjimų. Kvartetas susibūrė „Improdimensijoje“ ir plėtoja intensyvią koncertinę veiklą. Kęstutis Vaiginis į savo projektą šį kartą pakvietė dažną bendražygį suomių pianistą Jooną Haavisto ir fantastiškus muzikantus iš JAV: kontrabosininką Borisą Kozlovą ir būgnininką Jonathaną Blake’ą. Niujorkietiška energija užplūdo Birštono kultūros centrą – tai buvo etaloninis džiazo seansas, pilnas draivo, su virtuoziškais, svaigiais solo ir įtraukiančiomis melodingomis kompozicijomis.

Šeštadienio apoteozė nėmaž nenustelbė kitų programos puslapių. Birštonas kaskart vis primena, kodėl Lietuvos didieji džiazo meistrai išties yra didūs. Leonidas Šinkarenka su Vytautu Labučiu, Valerijumi Ramoška, Linu Būda ir Andriumi Savčenka atliko savo kūrinius iš albumų „Sagittarius“, „Vitas Gerulaitis. Remembrance in Jazz“ ir kitų. Seniai girdėta muzika, nenauja, tačiau tai yra lietuviško fusion klasika, atšviežinta jauno puikaus pianisto Savčenkos įsiliejimo į ansamblį. O kai baladėje „Remembrance“ po gležnos ir jausmingos boso melodijos trapių pizzicato apsuptyje suspinga gailus, skrodžiantis ir tyras Ramoškos trimitas, supranti, kad seniai laukei šio nušvitimo ir primirštų melodijų.

Kitas lietuviškojo fusion klasikas Dainius Pulauskas su grupe taip pat įspūdingai patvirtino savo autoritetą pribloškiančiu tobulu koncertu. Žinoma, tas tobulumas – visi štrichai, tikslūs įstojimai, tolygūs crescendo, ritminis integralumas, pasažiukų miklumas ir kt. – yra ilgų repeticijų rezultatas, ankštos aranžuotės, ir tai nėra ta muzika, kuri numano itin daug spontaniškos sąveikos, bet ji parašyta taip dailiai ir yra tiek prisodrinta visokio harmoninio bei ritminio veiksmo, melodinio išradingumo, o visi grupės nariai spinduliuoja tokią galingą energiją ir savo partijas žeria taip natūraliai ir virtuoziškai, kad skambesys sklinda gyvas ir karštas, lyg tai būtų ką tik gimusių idėjų žiežirbos.

Panašiai veikia ir Jievaro Jasinskio, šiemet pelniusio Birštono Grand Prix ir taip įšventinto į Lietuvos džiazo grandų panteoną, aranžuotės. Su „Vilnius JJAZZ Ensemble“ jie atliko kompaktišką programą iš kūrinių „Rookie“, „Lazy Palms“, „Turonensis“, įtraukė Karolio Šarkaus kompoziciją, atnešusią jam pergalę Baltijos bigbendų kompozitorių konkurse, ir naują dainą „Kodėl man šalta“... Entuziazmas, meilė, talento galia ir kūrybinis džiaugsmas liejosi per kraštus! Šį orkestrą sudaro geriausi šalies muzikantai, o Kotrynos Juodzevičiūtės balso spalvos ir puiki skambėjimo kontrolė scenoje atsiskleidžia kur kas ryškiau nei niuansus niveliuojančiuose įrašuose. Bigbendas vokaliniuose numeriuose jai ne akompanuoja, o gaubia jos liniją kaip dar vieną, soluojantį, instrumentą.

Kotryna pasirodė esanti ne viena tokia balsinga – kitą dieną ją girdėjome jungtiniame Vilniaus kolegijos ir Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos studentų projekte, kuriame jie atliko savo pačių komponuotą muziką. Nors vietomis galima buvo justi mažyčių „pritrūko dar vienos repeticijos“ niuansų, tai buvo tikrų kūrėjų – turinčių viziją ir gebančių dirbti didelėje komandoje – nepaprastai gražus ir energingas pasireiškimas. Taip pat festivalio atradimu tapo Agnė Pasaravičienė – labai įtikinama pianistė ir kompozitorė, mėgstanti atsispirti nuo kokio nors ryškaus muzikinio vaizdinio, motyvo, iliustracijos ir išplėtoti kompozicijas link didelių, pilnatviškų kulminacijų, pasakoti svarbias ir jaudinančias istorijas. Gausi ir entuziastinga Birštono festivalio publika visuomet sunkiai atsigauna po penktadienio jam session ir vangiai renkasi į šeštadienio 12 valandos koncertus. Šį kartą miegalių praradimas buvo ypač apčiuopiamas!

Laimei, niekas nepramigo tokių perliukų kaip Prano Kentros „Broken Glass 4tet“, tarptautinis Mindaugo Stumbro kvartetas, Domas Aleksa ir Nnaji, estų džiazo legendos Jaako Sooääro trio ar juo labiau Kauno bigbendas (vad. Tomas Botyrius) su fleitininku Nestoru Torresu, kuris pradėjo festivalį. Galbūt bigbendo svečio iš Puerto Riko teiginys, kad lietuviai geba groti merengue, yra kiek per skambus, mat tai ypatingo pojūčio reikalaujanti ritmika, kuriai reikia siautulio pametus galvą, o solidaus orkestro disciplina, matyt, verčia rūpintis kitais muzikos aspektais. Nepaisant kultūrinių skirtumų slenkstelio, bigbendas parengė programą puikiai, solistai sužibėjo, o dviejų perkusininkų įtraukimas tikrai priartino stilistinį autentiškumą. Kiekvienas toks bigbendo susitikimas su iškiliu muzikantu yra svarus indėlis į mūsų džiazo kultūros turtėjimą bei augimą.

Link stilistinio autentiškumo juda ir Šiaulių bigbendas, turintis puikių instrumentininkų, vadovaujamas Raičio Ašmanio, pasirodęs su vokalistu Daumantu Kalniņiu (Latvija). Brodvėjus ir Tin Pan Alley yra sudėtingas repertuaras, bet labai mėgstamas publikos, tad ji nuoširdžiai džiaugėsi švariu, dailiai „pastatytu“ kiek operetišku solisto balsu bei apgalvota vaidyba, instrumentininkų solo ir smagia šou atmosfera, kurios amerikietis turbūt vis dėlto nepažintų kaip savosios. „LT Inspired Quartet“ – priešingai, pateikė labai „savą“ muziką: lyrinės lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainos, apvilktos nuosaikiomis aranžuotėmis, tapo kukliu tautiniu akcentu. Svečiai iš Latvijos „Modal Jazz Ensemble“ – tikri kaimyninės šalies muzikos veteranai – pasidalijo kompozicijomis, kurių pavadinimuose ropojo vabaliukai ir vorai, o skambesy pynėsi pažįstami ritmai ir harmonijos. Ir Adomas Rekašius, pianistas, sugrįžęs į Lietuvą iš Šveicarijos, su savo trio pateikė paprastų, skaidria harmonija ir aiškia struktūra paremtų šiltų kompozicijų puokštę.

Ar tai buvo tobulas festivalis? Jokiu būdu ne, nes mes nesame tobuli! Birštonas niekada neatskleidžia visko, kas yra geriausia Lietuvos scenoje (nes į festivalio programą visi tie gražieji reiškiniai tiesiog netelpa!), jis siekia nukreipti savo spalvotus prožektorius į kiekvienos kartos ir kuo didesnės dalies džiazuojančių regionų muzikantus, į sugrįžtančius išeivius, į tarptautines sąveikas. Jame turi skambėti ir šviežio netvirto susigrojimo jaudulio paveikti momentai, ir sėkmingiausi meniniai Lietuvos džiazo pasiekimai. Ir tas objektyvus, įvairiaspalvis lietuviškojo džiazo „portretas“ nuolatos gražėja.