Etninės savimonės dalis

Šiaudiniai puošmenys – liaudies kultūros reiškinys, leidžiantis pažinti tautos kūrybingumą ir pasaulėžiūrą. Būdingas lietuvių tradicinės kultūros bruožas buvo aplinkos šventinimas ir jos daiktų, įtrauktų į kalendorinių, šeimos ir gamtos virsmų švenčių apeigas, pavertimas simboliais. Lietuviai tikėjo, kad aplinka geba suderinti žmogaus gyvenimą, padeda siekti grožio ir dvasios darnos. Tikėjo, kad dar baltų liaudies mene vyravę medžių, dangaus šviesulių ar paukščių simboliai gali paveikti žmogaus gyvenimą.

 

Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį – javo šiaudas užaugina varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus išauga naujas daigas. Šiaudais žmogus dengė savo namo stogą, klojo juos į lovą, pynė skrybėles ir vyžas, namų ūkio rykus ir puošmenis – dėžutes, rėmelius, šiaudinukus. Per didžiausias šventes namus puošė šiaudinėmis saulėmis, žvaigždėmis, snaigėmis, paukšteliais, virš kūdikio lopšio kabino reketukus, per įkurtuves ar vestuves dovanojo sodus.

 

Sodas – visatos simbolis, jame susikerta Žemės ir Dangaus sferos, o tarp jų – Žmogaus gyvenimas su jo praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Pakabintas krikštasuolėje virš apeiginio stalo jis sudarė simbolinę visumą su stalu ir kvietė kurti darną aplink save ir savyje.

 

Laukimu nurymotam, ašaromis aplaistytam ir džiaugsmais nušluostytam stalui per šventes teko ypatinga vieta. Prie jo dalijamasi duonos rieke, Kūčių vakarą sugrįžta visi giminės gyvieji ir mirusieji. Prie stalo sutariamos ir švenčiamos vestuvės, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje be puošnaus jaunosios sodo nė neįsivaizduojamos. Jaunosios pusės moterys jį rišdavo kuo didesnį ir kuo turtingesnį – apkaišydavo gėlytėmis, viduryje įtaisydavo žmogaus figūrėlę – sodininką, apačioje kabindavo paukštelį.

 

Tikėta, kad kuo didesnis ir tankesnis sodas, tuo laimingesnis ir turtingesnis bus jaunųjų gyvenimas. Su sodu jaunavedžiai gaudavo ir palinkėjimą-perspėjimą – kaip šiaudą saugoti kiekvieną gyvenimo dieną ir kiekvieną valandą, nes nesaugant ar nesutariant gyvenimas lūžta kaip šiaudas.

 

Sodo vardų įvairovė atspindi formų ir funkcijų įvairovę. Jis vadintas liktoriumi ir sietynu, nes įtaisius kelias žvakeles šviesdavo kaip lempa, arba voru, nes vėrinys priminėvoratinklį. Kai kur vadintas reketuku, rekėžiu arba krijeliu, – taip pat, kaip ir seniau naudotas žalumynais apipintas siūlų vyniojimo įtaisas. Buvo gražus ir šventiškas, todėl – darželis, seklyčia. O pakabintas krikštasuolėje virš stalo ir pakylėtas virš kasdienės aplinkos jau tapdavo dangumi ar rojumi.

Seniau per šventes gyvybines galias simbolizavo žiemą vasarą žaliuojantys eglutė arba kadagys, pakabinti virš stalo viršūne žemyn. Juos pakeitęs sodas, etnologų teigimu, perėmė ne tik apeigines visžalio medžio reikšmes, bet ir baltų menui būdingus medžio simbolio ženklus – medžio viršūnes primenančius trikampį, piramidę, eglutę.

 

Sodai yra viena gražiausių puošmenų tradicinėje lietuvių kultūroje, tačiau kurį laiką buvo primiršti. Juos rišo tik pavienės rišėjos – Veronika Baltrūnienė iš Kupiškio, Marija Gaidienė ir Elžbieta Tamulevičienė iš Marcinkonių, Malvina Česnulevičienė iš Mančiagirio, Filomena Degėsienė iš Adutiškio ir keletas kitų. Didesnio susidomėjimo sodai sulaukė tik prasidėjus tautiniam atgimimui. Jau trečias dešimtmetis rengiami sodų rišimo kursai, stovyklos, seminarai ir parodos. Į šį darbą įsitraukusios šiaulietė Bronė Gricienė, vilnietės Nijolė Jurėnienė ir Marija Liugienė, šakietė Jūratė Šnipienė, jonavietė Julija Šlajienė, vilkijietė Vida Sniečkuvienė, daug kitų. Visų jų pastangomis atgaivinta tradicija tampa nauja raiška – steigiami klubai, dalijamasi patirtimi ir žiniomis, rengiamos darbų parodos, bandoma sudominti jaunimą, šiaudų vėrinėliai sušvinta mokyklose, darželiuose, dovanojami jaunavedžiams, naujakuriams ir svečiams.

 

Lietuvos nacionaliniame muziejuje kartu su Vilniaus etninės kultūros centru pirmą kartą surengtoje respublikinėje tradicinių lietuviškų sodų parodoje dalyvavo 50 autorių – tik pradedančių ir ilgamečių rišėjų, sertifikuotų amatininkų. Sodo vėrimas yra kūrybinis procesas, teikiantis džiaugsmo ir reikalaujantis kantrybės. Dalis parodoje eksponuotų sodų liks Lietuvos nacionalinio muziejaus etninės kultūros rinkinyje.

 

Sodų vėrimo tradicija ne vienam menininkui tapo postūmiu ieškoti naujų, savitų kūrybos būdų, atrasti kitokių medžiagų ir rišimo technikų. Vienas iš jų buvo lino skulptūrų meistras Gintautas Gavenavičius (1960–2004). Šio savito menininko rankose visokia augmenija atgydavo antram gyvenimui archajiškos paslapties kupinomis skulptūromis, jų kompozicijomis, sodais, žirgais ir paukščiais. Sodus jis kūrė iš šiaudų, samanų, varnalėšų, lazdynų šakelių, laukinių krapų, česnakų, vilkdalgių kotų. O lino grįžtes pavertė šventųjų ir angelų kūnais.

 

Šiandieniai sodai yra nutolę nuo savo pirminės paskirties, bet svarbiausia tai, kad kintančios senosios kultūros tradicijos išlieka šiuolaikinio lietuvio etninės savimonės dalimi.