Pro plačiai atlapotą langą

Daugeliui įkūnijate tobulą romantinį rašytojo (ir pabėgimo) modelį – Paryžius, ištirpimas daugialypiame mieste, ėjimas, ritmas, rašymas. Regis, visos aplinkybės sukurtos rašymui. Lygiai taip pat suprantu, kad tai gali būti tik įvaizdžiai, galbūt dienos rūpesčiai ir mažai kuo skiriasi?

Kartais atrodydavo, kad gyvena įsivaizduotam Paryžiuj, ne šiam, o tam, kurį susikūrė, kai jis buvo toks pat tolimas ir nepasiekiamas kaip mėnulis – nelyg sapnas, nesibaigiantis nė tada, kai pabundi. Kartais jam atrodydavo, kad ir dabar tebegyvena anų laikų sapne, kuris netikėtai įsigyvendino ir tapo tikrove, o tikroji šio miesto tikrovė, jam čia atsidūrus, nugrimzdo į sapną.

Čia – vienas iš ūmai į galvą atplaukusių, per daug jausmingų ir pagreičio neįgavusių užrašų, šiaip brūkštelėjimų sėdint kur nors Senos krantinėj ar, tarkim, Liuksemburgo sode.

Paryžius nebėra pasaulio kultūros ir menų sostinė, bet jo legenda tebetraukia. Ir ne tik legenda. Kad ir kaip būtų, jį tebegaubia ypatinga kultūros miesto aura, jame tebesklando ypatinga kūrybingumo dvasia. Gal pernelyg egzaltuotai apie tą Paryžių kalbu, vis dėlto kažkas tokio yra.
 

Paryžius niekada nesibaigia. Tai – Enrique Vila Matas knygos pavadinimas.
 

Su draugais rengdavom agoras. Per tuos vakarėlius kas gitara, fleita pagroja, kas padainuoja, kas savo parodėlę pakabina, kas tegul tau nesuprantama kalba eilėraštį padeklamuoja, kas savo susuktą filmuką parodo... Gaila, kad išsibarstėm, tos mūsų agoros iširo.

Man patinka Paryžiaus laisvė. Man patinka jo daugiatautiškumas ir įvairovė. Man patinka jo smalsumas, atvirumas įvairiausioms kultūroms. Man čia gerai, ir tiek.

Gal ne tiek pabėgimas, kiek buvimas tarp. Buvimas tarp – tai šiek tiek niekur? O kasdienos rūpesčiai ir nuo tavo kasdienių norų priklauso. Kuo mažiau nori, tuo mažiau rūpesčių.

Ar yra kokia nors (ne)formali lietuvių bendruomenė Paryžiuje? Esu girdėjusi, kad pabendraujate su mūsų kultūros žmonėmis.

Paryžiui aš dėkingas ir už tai, kad mane supažindino su ne vienu lietuviu, šviesiomis ir įdomiomis asmenybėmis. Kai kurių jų jau nebėra tarp gyvųjų. Bet jie tebelieka mano paties lietuvių bendruomenės dalimi, aš juos prisimenu, su jais pasikalbu, pasitaiko, kad nejučiomis nuklystu prie namų, kuriuose tiek kartų buvau ir į kuriuos niekada nebeįeisiu.

O „formali“ Prancūzijos lietuvių bendruomenė gyvuoja jau daug dešimtmečių, Paryžiaus lietuviai kviečiami susirinkti vieną kartą per mėnesį, po mišių, – susibūrimai, pokalbiai prie vaišių stalo, veikia lietuviška mokyklėlė. Nelabai seniai įsikūrė ir Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga.
 

Bendruomenės veikloje dalyvavau gana aktyviai, buvau ir jos Valdybos narys, dabar atitolau.

Mano akimis Jūs esate ne tik rašytojas, o dar ir toks pusiau kultūros atašė. Mat ne vienas kultūros žmogus, keliaudamas į tą miestą, susitinka ar bent ketina susitikti Jus – žmogų, kuriame „apsigyveno Paryžius“. Paryžius su Papieviu atrodo jau nebe svetimas miestas. Juk neretai pabūnate kultūrų „ryšininku“? Ką patariate? Apie ką dažniausiai esate klausiamas? Kas nustebino?

Man visada smagu susitikti su lietuviais, atvažiuojančiais į Paryžių. Ypač su draugais, bet ir su pažįstamais ar net visai nepažįstamais. Paryžiuje – kaip ir kitur: kai ilgai gyveni, net didingiausi dalykai tampa įprasta kasdienybe, pro juos eini, praeini. Gyvenu netoli Dievo Motinos katedros, kiek kartų stabteliu, į jos skulptūras, architektūrinius nėrinius įsižiūriu, jais pasigrožiu? Nebent koks netikėtumas, tarkime, ypatinga vakaro saulės šviesa, priverčia sustoti.
 

Tokie nušvitimai neretai ištinka ir susitikus su lietuviais, čia atvažiavusiais: jų šviežias žvilgsnis ir mano akis atgaivina. Nelyg trumpi iškritimai iš kasdienos.
 

Kad pajustum, suprastum Paryžių, neužtenka jo plane prie Eifelio bokšto, Triumfo arkos ar Luvro kryžiukus, kad buvai, pasidėti. Reikia šiaip pasibūti. Tai – banali tiesa, tą patį turbūt galima pasakyti apie visus miestus.
 

Nustebina tai, kas lietuvius stebina, o paties manęs visai nebestebina. Yra pasakančių ir labai griežtai, aš pasakysiu švelniau – tautinė, religinė, rasinė įvairovė. Mažas, uždarytas langelis ir didelis, plačiai atlapotas langas. Na taip, kiti masteliai. Ir atskaitos taškai kiti.
 

Kasdienės kultūros, įpročių skirtumai taip pat atsiskleidžia. Tai – savaime suprantama, nieko nevertinu, man tik įdomu pastebėti.
 

Dar šiek tiek keistoka kapinių trauka – kai pasitaiko, kad jos pažymėtos tarp būtiniausiai aplankytinų vietų. Pirmąkart atvažiavusiųjų galvose ar užrašų knygelėse.

O dar tie radijo reportažai per LR, kuriuose vis ką nors pasakojate elegantišku stiliumi apie ten, mums, esantiems čia. Lieka pokalbio įspūdis. Man atrodo, kad pats to nežinodamas tapote tarsi „nesutiktu draugu“ daugybei žmonių.

Tikrai džiaugčiausi, jeigu tie mano pakalbėjimai būtų bent kiek „elegantiški“. Man ir pačiam keista, kai pamanau: aš čia, Paryžiuj, kalbu, o mane visi Lietuvoje, tuo metu Lietuvos radiją įsijungę, girdi. Prieš pat pradedant tiesiogiai šnekėti, stengiuosi apie tai negalvoti: žadą užkąstų.
 

Su trumpais, iš anksto įrašomais ir, būna, kartojamais pranešimais žinioms lengviau. Bet vis tiek keista: tu vaikštai kur nors Paryžiaus gatvėmis, o tavo balsas tuo metu Lietuvoje skamba. Lyg balsas nuo tavęs atsiskyręs būtų.
 

Klausydamasis Prancūzijos radijo stočių, kartais bandau įsivaizduoti kalbančius žmones. Įdomu, kokį iš balso įsivaizduoja mane žmonės, kurie niekada nėra manęs matę?

Radijas man irgi savotiškas tarp. Ryšys su Lietuva. O kartu akstinas, net priedermė labiau panirti į Prancūzijos realijas, į jas įsigyventi, jas perprasti.

Visuomet labai įdomu, ką rašytojai skaito? Ir kurią knygą ar autorių išskirtumėte kaip labai svarbų sau?

Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Šia knyga susirgau dar vidurinėje. Atvažiavęs į Vilnių studijuoti, atsidūriau tarp žmonių, kurių dalis irgi buvo ja užsikrėtę. Ją skaitėme, perskaitinėjome iš visų galų, iš jos būrėmės: toks puslapis, tokia eilutė, iš viršaus ar iš apačios? Tada nė įtarti neįtariau, kad kada nors atsidursiu artimiausioje Julio aplinkoje: žiūrinėsiu jo piešinius, galėsiu paliesti jo skulptūrėles, paspausti jo spausdinimo mašinėlės klavišą.
 

Iš lietuvių – Bronius Radzevičius, Juozas Aputis.
 

Ir dar daug kitų galėčiau išvardinti, gal kiekvienam autoriui, kiekvienai knygai – savas laikas?
 

Dabar – V. S. Naipaul, Paul Auster, J. Saramago, Fernando Pessoa, Antonio Tabucchi. Bet po poros dienų jau reikia grąžint bibliotekon, nežinau, ką paimsiu. Man ne tiek svarbu, kas pasakojama, daug svarbiau – kaip pasakojama.

Ne viename pokalbyje minėjote, kad rašant kultūriniu ažiotažu tapusį romaną „Eiti“ Jus pagavo Wong Kar-wai filmo „Meilės laukimas“ („In the mood for love“) muzikos ritmas. Ir kad tai buvo nauja patirtis. Tai labai įdomu, nes ir Europos muzikos pasaulis ritmą, kaip pagrindinę raišką, atrado nelabai seniai, nors Rytų kultūrose ritmas labai išvystytas, įvairus – karaliauja. Man kalbos ritmas visuomet buvo vienas svarbiausių tekste. Nemažai ką atleisčiau vardan ritmo (ne rimo). Ar toks „ritminis“ kūrybos būdas veikia ir toliau? Ar tas motyvas „parašė“ knygą ir atsitraukė?
 

To filmo muzika mane sugrąžindavo į mano rašomo dalyko (niekada gi nežinai, kas iš viso to išeis) pasaulį. Visada baugu, kad šiandien padėsi tašką, o rytoj į tą pasaulį jau nebesugebėsi, nebeįstengsi įžengti.
 

O ritmas man labai svarbu. Tai jis mane veda, galbūt ir per daug kartais užvaldo, bet aš jam nesipriešinu, jam pasiduodu. Žinau, dings jis, ir iš karto viskas sustos. Keista, kaip rašant dažnai „pasirašo“ tai, ko nerašydamas niekada nesugalvočiau.

Atsakinėdamas į klausimus apie knygą akcentavote, kad išdrįsote kalbėti nuoširdžiai, nebijodamas pasirodyti banalus. Manau, tas nuoširdumas (ir ritmas) Jūsų skaitytojus labiausiai ir paveikė. Tačiau nuoširdumas būna skirtingas. Mano nuomone, prancūzų kultūroje, kuri, be abejo, Jus kažkiek paveikė, nuoširdumas kažkoks laisvesnis. Kaip manote, ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų ir atvirkščiai?

Nemanyčiau, kad nuoširdumas turi tautybę. Gali skirtis tik nuoširdumo laipsniai, atspalviai ar niuansai. Nuoširdžiai gali išrėžti žmogui „į akis visą teisybę“. Gali tą patį švelniau pasakyti. Ar visai nesakyti. Pats žodis byloja, kad tai – bendravimas „nuo širdies“: įsiklausymas į kitą žmogų, jo supratimas ar pajautimas. Ir atsivėrimas. Nuoširdumas – tai kaip koks mumyse tūnantis švelnus, labai jautrus ir baugus žvėriukas: kad kas nors jo neišgąsdintų ar neužgautų, kartais bėgame nuo savęs, pavaidiname, giname jį ironija ar saviironija, visko prisigalvojame. Sąmoningai ar nesąmoningai. Bet čia gal ir apytuščiai postringavimai, nėra reikalo apie tą nuoširdumą kalbėti, visa tai savaime „pasijaučia“, jis yra arba jo nėra.

Ar reikia ko nors mokytis, ar galima ko nors išmokti? Nežinau. Tik kartais klausiu savęs, kaip čia pasidaro?.. Prancūzai per kokius nors vakarėlius irgi labai mėgsta žmones aptarinėti, santykius nagrinėti, – dar daugiau negu mes. Vis dėlto jie tai daro galbūt subtiliau, kartais regisi, lyg analizuotų kokį psichologinį romaną, nepereina į buitinių virtuvinių apkalbų lygį. O gal tik man taip atrodo?

Tačiau jie tikrai optimistiškesni, tolerantiškesni, labiau atsipalaidavę, šviesiau ir galbūt lengviau žiūri į gyvenimą, mažiau skundžiasi ir dejuoja, jei kas nepatinka, ne niurzga, o į gatves eina.

Bet čia jau į per daug didelius apibendrinimus leidausi, visur visokių žmonių yra. Ir gerai.

Ačiū už pokalbį.
 

Parengė Monika Krikštopaitytė