Krėsle prie televizoriaus
Roberto Zemeckio filmo „Skrydis“ (BTV, 9 d. 22.40) pradžioje matome, kaip lakūnas Vaipas (Denzel Washington) atsibunda viešbučio kambaryje šalia nuogos stiuardesės, kaip „gydosi“ pagirias alumi ir kokainu. Atrodo, kad profesinės etikos sąvokai nėra vietos Vaipo žodyne. Tačiau po dviejų valandų jis išgelbės devyniasdešimt į Atlantą skrendančių žmonių, nutupdydamas sugedusį lėktuvą, ir tada taps aišku, kad profesinė etika – vis dėlto dar ne viskas. Paskui Vaipui teks kovoti dviem frontais – link ribos jį stumia ne tik avariją tirianti komisija, bet ir alkoholizmas.
Geriausias visų laikų filmas – Chantal Akerman „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“
Žurnalo „Sight and Sound“ paskelbtoje dešimtmečio apklausoje (dalyvavo daugiau nei tūkstantis kino ekspertų) geriausiu visų laikų filmu išrinktas Chantal Akerman „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ („Jeanne Dielman, 23, quai du commerce, 1080 Bruxelles“, 1975).
Tradiciškai „7md“ autorių (ir ne tik) klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.
Krėsle prie televizoriaus
Thierry Frémaux filmas „Lumière!“ (LRT, 24 d. 00.55, LRT Plius, 25 d. 00.50) – geriausia dovana kiekvienam, pasiilgusiam kino. Tai ir pasakojimas apie jo atsiradimą, ir apie jį „išradusius“ brolius Auguste’ą bei Louis Lumière’us, ir poetiškas sinefilo Frémaux monologas apie kino esmę. Frémaux pasirinko gana neįprastą istorikams, teigiantiems, kad broliai buvo pirmieji kino dokumentininkai, požiūrį: jis įrodo, kad Lumière’ai ne tik sugebėjo meistriškai kurti savitą ekrano tikrovę, bet ir buvo tikri autoriai. Jis taip pat pabrėžia, kad brolių kūryba – tai apmąstyta ir įvaldyta forma, kad iš jos atsiranda nuosekli pasaulio vizija.
Nauji filmai – „Arti“
Belgų režisierius Lukas Dhontas greitai ir ryžtingai pasiekė kino pasaulio pripažinimą. Jo debiutinė ilgametražė juosta „Mergina“ („Girl“, 2018), pasakojanti apie transseksualią paauglę, svajojančią tapti balerina, pateko į Kanų programą „Ypatingas žvilgsnis“ ir buvo apdovanota „Auksine kamera“ už geriausią festivalio debiutinį filmą, taip pat laimėjo „Queer palmės šakelę“, o vėliau ir daug pripažinimo ženklų kitur. Antroji Dhonto juosta „Arti“ („Close“, Belgija, Nyderlandai, Prancūzija, 2022), šiemet jau pasirodžiusi Kanų konkurse, kuriame 31-ų režisierius buvo jauniausias dalyvis, laimėjo Didįjį žiuri prizą. Daugelis kritikų jį vadino geriausiu festivalio filmu, o „Arti“ toliau sėkmingai renka prestižinius įvertinimus.
Nauji serialai – „Halkė. Advokatė“
„Disney+“ platformoje, kuri nuo šių metų balandžio 24 d. tapo prieinama ir gyvenantiems Lietuvoje, šiuo metu yra 19 „Marvel“ kino visatos serialų. Visi jie susiję su jau egzistuojančiais arba ateityje pasirodysiančiais kino projektais. „Marvel“ pastaruoju metu drąsiau priima kūrybinius sprendimus ir nevengia žiūrovų teismui pateikti rizikingų arba, pavadinkim, labiau crazy superherojų istorijų. Viena jų – „Halkė. Advokatė“ („She-Hulk: Attorney at Law“, JAV, 2022), greičiausiai sukėlusi tiek pat pozityvių reakcijų, kiek ir skeptiškesnių bandymų šį serialą „nurašyti“ kaip „Marvel“ fiasko.
Apie dvi „Netflix“ premjeras
„Netflix“ eterį užtvindžius kalėdiniams filmams, verta atkreipti dėmesį į keletą mažiau šventiškų, tačiau svarbių premjerų. Pastaraisiais metais komercinio kino srityje vis populiariau tampa perdirbti gerai žinomus klasikinius filmus. Taip atsiranda galimybė paskęsti variacijų įvairovėje, tačiau pristatyti pažįstamą istoriją naujoje šviesoje – meistrystė. Tokios užduoties ėmėsi Timas Burtonas, kuris atsispyrė nuo Barry Sonnenfeldo filmo „Adamsų šeimynėlė“ ir sukūrė coming of age serialą „Trečiadienė“ („Wednesday“, JAV, 2022), o Guillermo del Toro sumanė rekonstruoti seną kaip pasaulis italų liaudies pasaką animaciniame filme „Guillermo del Toro Pinokis“ („Guillermo del Toro’s Pinocchio“, JAV, Meksika, Prancūzija, 2022), ekranizuotą daugiau nei dvidešimt penkis kartus.
Nauji filmai – „Meniu“
Marko Mylodo filmą „Meniu“ („The Menu“, JAV, 2022) turbūt pamiršiu vos baigusi apie jį rašyti, taigi skubu pasižymėti porą minčių.
Krėsle prie televizoriaus
Vaikystėje nebuvo filmų „visai šeimai“ – į kiną eidavau vienas, pats rinkausi filmus ir abejoju, ar šeštadieniais dirbę tėvai (laisvas savaitgalis atsirado vėliau) būtų pajutę malonumą žiūrėdami kokią nors kino pasaką. Šiuolaikiniai tėvai jau užaugo su kitokiomis pasakomis ir kitokiu kinu, ribos tarp filmų suaugusiems ir vaikams gerokai nusitrynė ir kino pasakos dažnai kupinos nuorodų į šeimos narių vaidmenis.
Nauji filmai – „Juodoji pantera. Vakanda amžiams“
Drįstu teigti, kad gyvename superherojų ir komiksų adaptacijų aukso amžiuje. Veikėjų, gelbėjančių pasaulį, visatą, multivisatą ir t.t., pasiūla ekranuose (dideliuose ir mažuose) dar niekada nebuvo tokia didelė, o kokybės kartelė užkelta taip aukštai. Pasikeitė ne tik kino studijų, bet ir žiūrovų požiūris į šio žanro kūrinius – superherojų filmai turi atitikti aukščiausius gamybos, režisūros, vaidybos, kostiumų, scenarijaus standartus (be abejo, tai ne visada pavyksta). Pastaruoju metu superherojų filmai įtraukia ir kitų kino žanrų, pavyzdžiui, siaubo, trilerio, romantinės komedijos, elementus. Filmai, kurie kadaise buvo laikomi „moksliukų“ kultūros dalimi, pateko į mainstream’ą ir netgi pradėjo jame dominuoti.