Įsimintiniausi 2022 m. kino įvykiai

Tradiciškai „7md“ autorių (ir ne tik) klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.

 

Vitalij Binevič

Šie metai įsiminė nepriklausomos kino kompanijos A24 sėkme. Kai įėjau į pilnutėlę kino salę, kurioje buvo rodomas pelningiausias jų filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All At Once“, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert), supratau, kad draugams daugiau nebereikia aiškinti apie neįprastus ir originalius A24 filmus.

 

Neringa Kažukauskaitė

Šiemet kino reiškinius (filmus, serialus, knygas, festivalius ir t.t.) nustelbė vykstančio karo įvykiai ir nuotaikos. Kinas tik labai retkarčiais sudomindavo, nustelbdavo neramias mintis, suteikdavo paguodą ar tiesiog prablaškydavo.

Besikeičiančiame pasaulyje, žinoma, keičiasi ir kino reikšmė bei vieta, ir jo vertinimo kriterijai. Įstrigo nugirsta Jono Meko citata, kad „kinas yra didelis medis su daug šakų ir šakelių. Ir visos jos man patinka. O kiti prisiglaudžia tik prie vienos to medžio šakos ir sako, kad tik toks kinas gali būti.“

Keletas man įsiminusių šiemetinių kino „šakelių“:

Jeano-Luco Godard’o išėjimas;

filmai „Arti“ (rež. Lukas Dhont), „Liūdesio trikampis“ (rež. Ruben Östlund), „Elvis“ (rež. Baz Luhrmann), „Blogi keliai“ (rež. Natalija Vorožbit), „Viskas praėjo gerai“ (rež. François Ozon), „Korsažas“ (rež. Marie Kreutzer), „Vieną gražų rytą“ (rež. Mia Hansen-Løve), „Sugrįžimas į Reimsą. Fragmentai“ (rež. Jean-Gabriel Périot);

pasipildžiusi knygų, skirtų lietuviškam kinui, lentyna – Giedrės Beinoriūtės pokalbių knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“, ne tik atskleidžianti talentingo operatoriaus asmenybę ir kūrybos kelią, bet ir sudėliojanti knygos pašnekovų nedidelių portretų mozaiką, kuri perteikia laikmečio kontekstą bei nuotaikas.

 

Izolda Keidošiūtė

Vertingiausias ir labiausiai pradžiuginęs metų kino atradimas – tai kuklus, bet labai įtraukiantis, kupinas kontroversiškų filmų, turiningas, originalus kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“. Čia puikiai derėjo tiek gausiai festivaliuose apdovanotieji, tiek atmestieji. Tikėsimės, kad šis renginys taps tradicinis ir liks toks pat be pompastikos ir pseudoraudonų kilimų. Ir, žinoma, apie jį kur kas daugiau rašys ir kalbės spauda.

Apie visus patikusius metų filmus tikrai nerašysiu, tik apie pastarųjų mėnesių kino įspūdžius, filmus kuriuos labai džiaugiuosi pamačiusi. Pavyzdžiui, minėtame festivalyje rodyta austro Ulricho Seidlio dilogija apie labai skirtingus dviejų brolių likimus: „Riminis“ ir „Sparta“. Tai filmai, kuriuose matome ne „pasaulį, koks jis turėtų būti“, o pasaulį, kokį jį mato Seidlis. Toks negailestingas, niūrus, bet stebėtinai švelnus, jautrus ir poetiškas režisierius, žvelgiantis į gyvenimo gelmes ir vaizduojantis tai, nuo ko žmonės nori atitraukti akis. Sudėtingų kontrastų ir pavydėtinos vidinės stiprybės filmai, kuriuos tikrai nėra malonu žiūrėti. Įsiklausant ir įsigilinant į personažus atskleidžiami aukščiausi ir žemiausi jų prigimties bruožai. Šie filmai pribloškia, bet ir pagydo.

Iš „Scanaramos“ didžiausias įspūdis – mano jau žurnale „Kinas“ rekomenduotas režisierės ir prodiuserės Mitros Farahani filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“ (beje, ir forumo žiuri būtent jam skyrė savo prizą). Filmas, kuris dabar įgavo ypatingą prasmę, kai vienas jo dalyvių Godard’as paliko mus taip pat maištingai, kaip ir gyveno – pasirinkęs eutanaziją. Pasakojimas apie dviejų kino novatorių – Irano režisieriaus, rašytojo Ebrahimo Golestano ir prancūzų Naujosios bangos genijaus Jeano-Luco Godard’o, kurie niekada nebuvo susitikę, 29 savaičių susirašinėjimą elektroniniu paštu. Abu labai seni, talentingi, bet tokie skirtingi mąstymu, gyvenimo būdu, vertybėmis. Daug liūdnos realybės ir gausybė intelektualių paradoksų, citatų, protingų minčių. Ir tas epizodas, kai Godard’as geria vyną ir skiedžia vandeniu, – matyt, gydytojai liepia riboti. Maištingo pranašo sąlytis su kūno silpnumu, bet žvilgsnis toks pat išmintingas. Ir staiga netikėta šypsena meistro veide. Verkiau.

Pagaliau paskutinis labai malonus šių metų pabaigos akcentas – pagrindinis Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas „LuKaS“, basas angelas su kino kamera, skirtas jaunam režisieriui ir operatoriui Eitvydui Doškui už filmą „Čia buvo Vilnius“, „už šiuolaikišką dialogą su poetinės dokumentikos tradicija ir vaizdo jėgą, išreiškiančią miesto dvasią“. Užburianti, įtraukianti, nuostabi kelionė po mylimą miestą... Sėkmės kitai metais, mielas vaikine, režisieriau Eitvydai Doškau!

Ir Jums visiems patys geriausi linkėjimai bei daug daug nepakartojamų kino įspūdžių!

 

Gina Kimantaitė

Manau, reikšmingiausias šių metų įvykis, apie kurį žinia pasiekė visai neseniai, kad 2022 m. Europos kino apdovanojimuose geriausiu dokumentiniu filmu išrinktas režisieriaus Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“. Pirmiausia tikras stebuklas, kad filmas buvo užbaigtas ir parodytas. Taip pat atrodo net kiek simboliška, kad praėjo 30 metų nuo tada, kai dar nespėjus įsigyventi naujoje realybėje po mūsų nepriklausomybės atkūrimo, 1992 m., tą patį apdovanojimą pelnė režisierius Audrius Stonys už „Neregių žemę“. Po tiek metų, nors ir kitokiomis, dėl režisieriaus Kvedaravičiaus netekties skaudžiomis aplinkybėmis, lietuvių filmas – ir vėl svarbiame, istoriniame taške. Nors svarbiausias čia ne apdovanojimas, o išreikšta pozicija ir solidarumas kino pasaulyje, sutelkiant dėmesį į paskutinį Kvedaravičiaus filmą, taip pat Ukrainą, kuri vis dar kovoja už savo laisvę. Jaučiu didžiulę pagarbą šiam režisieriui ir dėkoju už suteiktą prasmę Lietuvos kinui bei Ukrainos kultūrai.

 

Gediminas Kukta

Atsigręžęs į besibaigiančius kino metus matau, kaip apsnigtu ir rūke skendinčiu Riminio paplūdimiu su kasdieniais reikaliukais tursena kailiniuotas estrados eksprincas Ričis Bravo („Riminis“). Kaip Europos pakrašty, Rumunijoje, iš vaikų žaidimų aikštelės irgi per sniegą tramdydamas besiveržiančią raudą bėga jo brolis Evaldas („Sparta“), kovojantis su pedofiliškais potraukiais. Kokia nepakeliamai liūdna ir kokia gera ši austro Ulricho Seidlio dilogija.

Matau, kaip slaptoje Paryžiaus ligoninės patalpoje, išmargintoje nešvankiais erotiniais piešiniais, pagal disko muziką tūsinasi būrys chirurgų, anesteziologų ir slaugytojų, nes tik tokioje erdvėje ir tokiomis sąlygomis jie gali bent trumpam atitrūkti nuo realybės, o tada vėl stoti prie operacinio stalo ir gremžtis į žmogaus kūną, pjaustyti, tirti, lopyti ir gydyti. „De Humani Corporis Fabrica“ (rež. Véréna Paravel ir Lucien Castaing-Taylor) – atvira, paveiki, ribas perbraižanti dokumentika.

Matau vis labiau paranojos užvaldomą prancūzų komisarą, įsitikinusį, kad į Rojų Žemėje įsisuko atominis blogis („Salų tyla“, rež. Albert Serra), ir atokioje Kalifornijos rančoje mistinio debesies  terorizuojamus brolį ir seserį, žirgų dresuotojus („Ne“, rež. Jordan Peele). Pirmasis filmas – absoliučiai autorinis, antrasis talentingai jungia gryną pramogą su autorine vizija. Abu tikri reginiai.

Už nugaros palieku klausos negalią turinčią vienišą boksininkę iš filmo „Maža, lėta, bet užsispyrusi“ (rež. Shô Miyake), kuris liūdesiu ir gėla galėtų konkuruoti su Seidlio pasakojimais, bei tėvo laidotuvėmis besirūpinančią Dovilę, jos blausų žvilgsnį ir paraudusią akį, kurią ašaros suvilgo tik finale, kai organizaciniai rūpesčiai pagaliau baigiasi ir atidėliotas gedulas užgula visa savo tuštuma („Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, rež. Dovilė Šarutytė).

O ar matau ką nors linksmo? Taip – Eucharistijos vyno prisigėrusį ir ant kojų vos bepastovintį klapčiuką kiškį, skalambijantį bažnyčios varpais Vladislavo Starevičiaus animaciniame šedevre „Lapinas Reinikis“ (1937). Jį rudenį parodė ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Kol yra tokių renginių ir tokių tyro džiaugsmo seansų, tol yra ką prisiminti.

 

Augustė Nalivaikė

Vienas labiausiai įsiminusių filmų šiais metais – „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, 2022, rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert). Filmas įspūdingas vizualiai, o iš filosofinės perspektyvos dar ir verčia pasukti galvą bei gali priversti žiūrovą pajusti egzistencinę krizę. Tai ir itin originalus, ir kartu banalus filmas. Eidama jo žiūrėti nežinojau, ko tikėtis, tačiau gana greitai į beprotiškai keistą pasakojimą apie gyvenimo prasmę mane įtraukė puiki aktorių vaidyba, haliucinogeniški vaizdai ir ausiai malonus garso takelis.

Taip pat labai patiko Nicolas Cage’as filme „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ („The Unbearable Weight of Massive Talent“, 2022, rež. Tom Gormican). Pastaruoju metu Cage’as atsargiau rinkosi vaidmenis ir atrodo, kad vėl patiria kino kritikų malonę. Sunku sukurti gerą komediją su saviironijos ir rimtumo prieskoniu, bet šiuo atveju filmo kūrėjams tai puikiai pavyko.

Emilijos Škarnulytės „Kapinyną“ (2022) prisiminsiu dar ilgai. Džiaugiuosi, kad tai lietuvių režisierės darbas, kuris turi stiprų moralą ir išliekamąją vertę.

 

Rasa Paukštytė

Atsitiktine tvarka, spontaniškai, neatsakingai prisiminiau šiuos filmus:

„Mano žmonos istorija“ („A Feleségem Története“, 2021, rež. Ildikó  Enyedi). Taip atsitiko, kad filmą pamačiau tik šįmet, ir visus metus vis šmėsteli prisiminimai apie šitą iš pirmo žvilgsnio paprastą pasakojimą. Juo teigiama, kad jokio žmogaus iš tikrųjų negali pažinti, tik labai norisi apsigauti, kad gali, kad pažįsti. Puiki, kamerinė mažai žinomo to paties pavadinimo Miláno Füsto romano ekranizacija (interpretacija). Kapitonas susilažina su draugu, kad ves pirmą į restoraną įėjusią moterį. Taip ir atsitinka. Poros, kurią suvaidino Léa Seydoux ir Gijsas Naberis, santykių istoriją sekti bemaž tris valandas tikrai neprailgsta.

„Salų tyla“ („Tourment Sur Les Îles“, 2022, rež. Albert Serra). Formos ir būsenos požiūriu originaliausias metų filmas-sapnas su kolonialistinės ir apokaliptinės temų atgarsiais, bauginančio ir grėsmingo grožio Polinezijos vaizdais ir veidais, netikėtu Benoît Magimeliu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį.

„Čia buvo Vilnius“ (2022, rež. Eitvydas Doškus). Sunku patikėti, kad dabar galima sukurti paveikų grynąjį kiną ta prasme, kuria buvo apsėsti 3-iojo dešimtmečio avangardistai, – lyg iš naujo atrandant kino autonomiškumą, tik jam priklausančią kalbą, formuluojančią jausmus, mintis, dvejones. Dar kartą mūsų kine „laikas eina per miestą“. „Čia buvo Vilnius“ pasiutusiai tiksliai atspindi mus ir mūsų laiko dvasią, įvaizdina, kaip miestas kuriasi ar griaunasi, gyvena ar merdi.

„Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, 2022, rež. Ruben Östlund). Kanuose juokiausi, kai žiūrėjau, ir plojau, kai jis gavo „Palmės šakelę“. Ne viskas man jame patinka ir gal net nebūčiau jo įtraukusi į šitą sąrašą, bet prieštaravimo dvasia gyva, noriu paerzinti aršius „trikampio“ kritikus. Vis dėlto sukurti filmą iš stereotipų ir klišių taip, kad „stereotipai“ ir klišių vartotojai plūstų į kino teatrus ir spoksotų į savo vemiantį atvaizdą, gali ne kiekvienas. Bepigu apie tai, kokia supuvusi visuomenė, kalbėtis su nišine auditorija. O pabandyk su tokia didaktika stoti prieš nenišinę... Nedaug kas bando ir dar mažiau kam pavyksta su ja susikalbėti, ją prajuokinti, papiktinti, atvesti prie veidrodžio.

„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (2022, rež. Linas Mikuta). Meno žmonių tema anksčiau dokumentiniam kinui buvo lyg prieglobstis nuo politinių ir ideologinių skersvėjų. Skersvėjams aprimus, kultūra kaip filmų tema lyg nunyko. Šis tradicinėmis kino priemonėmis sukurtas Mončio portretas – retenybė, nes visai neformalus, jaudinantis. Gera kompanija ekrane, autorius, sugebantis ne tik surinkti medžiagą ir pašnekovus, bet ir atsisakyti temų pertekliaus, – ko dar reikia, kad aistros ir kūrybos, namų ir šaknų motyvai išsikerotų, apraizgytų kiekvieną filmo minutę?

„Riminis“, „Sparta“ (dilogija, 2022, rež. Ulrich Seidl). Besikabinančius į gyvenimo kraštus Seidlio autsaiderius norisi pamiršti. Nežmoniškai liūdni filmai, kurių humoras stringa gerklėje ir virsta apmaudu. Be baimės ir egzaltacijos sutikti su tuo, kad senatvė, marazmas, nerimstantys geismai yra kasdienybės dramaturgijos posūkiai ir aplinkybės, reikia ne tik išminties, bet ir tam tikros sinefiliškos patirties.

„Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, 2021, rež. Paweł Łoziński). Žmonės, atsakinėjantys į paprasčiausius klausimus, ne naujiena dokumentiniame kine. Bet visada kitokia naujiena – atsakymus išgirstantis režisierius.

Sąmoningai neįrašiau į įsimintiniausių metų filmų sąrašą tų, kurie dar nerodyti Lietuvoje. Na, ir Giedrės Beinoriūtės knygos „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“ irgi negaliu minėti, nes esu šiek tiek susijusi su knygos atsiradimu ir neobjektyvi. Bet jeigu galėčiau, tai įrašyčiau.

 

Živilė Pipinytė

Šiemet filmų mačiau nedaug, nes po vasario 24-osios kasdien tūnau jutube – seku ne vieną ekspertą (išskyrus masių hipnotizuotoją Aleksejų Arestovičių), nuolat žiūriu „Nastojaščeje vremia“ laidas ir televiziją „Suspilny“: pirmąją agresijos dieną susivieniję skirtingų Ukrainos kanalų žurnalistai čia pateikia išsamią informaciją apie tai, kas vyksta karo siaubiamoje šalyje. Kartais tai apsaugo nuo nevilties, ypač kai matai viską praradusius žmones, kurie išsaugojo meilę kitiems, užuojautą ir orumą. Tada supranti, kad šiuolaikinis kinas vis rečiau sugeba prasibrauti į žmogaus vidų, nes daug lengviau postringauti apie abstrakčias problemas ir edukuoti neišmanėlius žiūrovus. 

Pawełas Łozińskis, regis, vis dar tiki, kad kinas gali kalbėti apie gyvenimo prasmę, rodyti slaptas žmogaus psichikos kerteles. Jo „Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, Lenkija, 2021) – iš tų kūrinių, kurie sugrąžina tikėjimą ne tik žmogumi, bet ir dokumentiniu kinu. Sėdėdamas savo namų Varšuvoje balkone režisierius klausinėja praeivių – kaimynų ir atsitiktinių žmonių – apie viską ir sulaukia atsakymų, kurie tampa tikrais condition humaine liudijimais. Retas filmas turi tiek gerumo, išminties, tiesos apie žmogų.

Eitvydo Doškaus „Čia buvo Vilnius“ (2022) rodo miesto ir laiko kaitą. „Čia buvo Vilnius“ – iš tų filmų, kuriuos, kaip ir eilėraščius, kiekvienas suvokia ir išgyvena savaip. Filmas – lyg meditacija, jis gali skambėti ir kaip perspėjimas, ir kaip atsisveikinimas, bet ir kaip tikėjimas Vilniaus galia prisikelti. Doškus palieka daug erdvės jo apmąstymams interpretuoti, leidžia pritarti ar pasipriešinti jo teiginiams, bet kartu įrodo, kad lietuvių poetinės dokumentikos tradicija vis dar gyva.

Kad vis dar gyva eksperimentinio kino dvasia, įrodo Jerzy Skolimowskio „I-A“ („IO, Lenkija, Italija, 2022) – ir liūdna, pavojų kupina asiliuko kelionė po šiuolaikinę Europą, ir filosofinis nužmogėjimo, su kuriuo susiduriame beveik kasdien, apmąstymas. Žiūrėti „I-A“ nepakeliamai sunku, bet filmas priverčia įsisąmoninti šalia esančių gyvų būtybių kančią.

Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“ (Kolumbija, Kataras, Prancūzija, Kinija, Meksika, Vokietija, Šveicarija, D. Britanija, Tailandas, 2021) iškart panardina į jutimų pasaulį, kuris filme atsiskleidžia visu grožiu ir tada pajunti tiesiog hipnotišką režisieriaus vaizdų galią. Kalnai, debesys, žolės, vandens srovenimas pažadina ne įprastą, bet archetipine vadintiną atmintį ir leidžia grįžti prie žmogaus ištakų, į pasaulio pradžią, kai dar nebuvo laiko.

Debiutiniai Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (2021) nustebino profesiniu meistriškumu ir gebėjimu kurti daugiasluoksnį pasakojimą apie tai, kas yra netektis ir kaltė, kaip jaučiasi žmogus, susidūręs su jo galimybes pranokstančiu išbandymu ir skausmu.

Geriausiems metų filmams prilygsta Giedrės Beinoriūtės knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“, kurią šiemet  išleido „Monoklis“. Už gana įmantraus pavadinimo slypi jautrūs kolegų prisiminimai apie išskirtinio talento asmenybę, paveikusią ne tik lietuvių kiną, bet ir jį kūrusius žmones.

Kino metus užbaigė Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija Reikjavike. Jos triumfatoriumi tapo Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, D. Britanija, Prancūzija, Turkija, Graikija, Danija, Šveicarija, Meksika, 2022). Žiūrėdama paskutinį ilgos ceremonijos akordą – Dauno sindromo pažymėtų filmo entuziastų pasvarstymus apie „Liūdesio trikampį“, pagalvojau, ar atsiimdamas iš jų rankų prizą Östlundas pastebėjo, kaip tai simboliška.

 

Linas Vildžiūnas

Stiprų įspūdį paliko Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“, lėtai įtraukianti į vaizdo ir garso meditaciją ir nebepaleidžianti, kurianti paralelinę pasąmonės tikrovę, iššaukianti nepatirtą ir racionaliai nepaaiškinamą archajišką atmintį. Tai tarsi šamaniškas jutimų užaštrinimas juos įvaizdinant, įmanomas tik kinui ar tik šiam unikaliam režisieriui. Atveriantis tai, kas galbūt glūdi giliai mumyse, bet užmiršta ir nutrinta civilizacijos.

Iki elementarių instinktų nuskurdinto civilizuoto individo būtį, dėliodamas mizanscenas iš  masinės gamybos žaislų, piktoje satyroje „Plastikinė semiotika“ („Plastic Semiotic“, 2021) sukondensavo Radu Jude, įrodęs, kad tikrą ir socialiai angažuotą kiną pandemijos metu galima kurti net neišeinant į gatvę. Beprotiškai juokingas neproporcingų mastelių kičinis žaislų paradas „įprasmina“ visą žmogaus gyvenimo kičą nuo gimimo iki išnykimo – per brendimą, adrenalino perteklių, seksą, vartojimą, karą.

„Plastikinės semiotikos“ priešingybė – Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, irgi sukurtas neišeinant į gatvę, autoriui kalbinant praeivius iš savo buto Varšuvoje balkono. Mėginant užmegzti gyvą kontaktą ir apčiuopti paprasto žmoniškumo esmę. Genialiai paprastas ir filmo sumanymas, o autoriaus žvilgsnis kupinas smalsumo ir empatijos. Po keturiasdešimties metų Łozińskis lyg pakartoja Krzysztofo Kieślowskio „Kalbančių galvų“ klausimą – ko norėtum iš gyvenimo?

Dokumentika šiemet įkvėpė kur kas labiau nei vaidybinis kinas. Ilgas vokiečių režisierės Marios Speth filmas „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, 2021) jautriai ir įtaigiai parodo, kad svarbiausias ugdymo laidas yra meilė ir pagarba vaikams, na ir, žinoma, mokytojo pašaukimas. Visai ne balai, egzaminai ir privalomoji matematika, ko programiškai neketina suprasti Lietuvos švietimo sistemos formuotojai. Mokyklos tikslas – išugdyti asmenybę, o ne verslo, aukštojo mokslo etc. poreikius tenkinantį liberalios ekonomikos sraigtelį.

Paryžiuje gyvenanti iraniečių režisierė Mitra Farahani filme „Iki penktadienio, Robinzonai“ („A vendredi, Robinson“, 2022) įkalbėjo intelektualiniam bendravimui elektroniniu paštu dvi garsias labai skirtingas asmenybes – iraniečių kino klasiką Ebrahimą Golestaną ir Jeaną-Lucą Godard’ą. Septynis mėnesius kas penktadienį klasikinės kultūros adeptas ir amžinas maištininkas keitėsi požiūriais apie meno ir gyvenimo prasmę, spręsdami vienas kitam pasiūlytas šaradas, ir šis žaidimas, kupinas kultūrinių aliuzijų, įdomus pats savaime, bet labiausiai – kaip vienatvę, fizinę ir kūrybinę negalią išgyvenančio Godard’o priešmirtinis portretas.

Lietuvių dokumentikoje išskirčiau Lino Mikutos filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, su meile rekonstruojantį skulptoriaus Antano Mončio gyvenimo ir kūrybos kelią, kupiną tėviškės ilgesio, jungusį europinį modernizmą ir liaudmeistrišką medžio faktūros pajautą. Filmas aukštu profesiniu lygiu atlieka kultūrinę misiją, kuri šiandien, deja, neretai ignoruojama kaip anachronizmas.

O didžiausias netikėtumas ir geriausias šių metų filmas man buvo kino operatoriaus Eitvydo Doškaus režisūrinis debiutas „Čia buvo Vilnius“. Jauno lietuvių kino kontekste tai visiškai neįprastas reiškinys – pagarbos ne tik Almanto Grikevičiaus filmui „Laikas eina per miestą“, bet ir visai poetinės dokumentikos tradicijai išraiška. Neatsitiktinai abu filmai sujungti į bendrą seansą, į pusės šimtmečio laiko sandūrą. Įkvėptas Grikevičiaus filmo poetikos, Doškus ją tarsi atkartoja – nespalvotu vaizdu, montažo sandūromis, muzikine dramaturgija, minorine intonacija. Laiko tėkmę čia įprasmina lėtai plaukiantys Neries vandenys, jo anomalijas – stulbinamai nufilmuoti, akyse į viršų kylantys daugiaaukščiai. Šis horizontalės ir vertikalės kontrastas kuria dramatišką filmo įtampą, atsisveikinimo nuojautą. Doškaus filme nemažai tiesioginių citatų – pirmapradė giria, dangų skrodžiantis lėktuvas, griuvėsių kiaurymės, žvilgsnis aukštyn pro troleibusų linijų laidus, seną mūrą ardantys betoniniai poliai. Pastarasis įvaizdis išauga iki kraupios fantasmagorijos, kai senojo miesto panoramą apraizgo tankus statybinių kranų tinklas. Arba kai galingos žnyplės trupina Profsąjungų rūmų sienas. Miesto ritmas irgi kupinas karštligiškos skubos, beprasmiško judėjimo, ypač Dainų šventės kadruose, šokėjų grupėms susikryžiuojant, įsismelkiant vienai į kitą. Niekada šis senas kaip pati lietuvių kino dokumentika siužetas nebuvo perteiktas su tokia nerimą keliančia vaizdo išraiškos jėga. Papildomą emocinį krūvį turi visi Doškaus filmuoti kadrai, tą jis įrodė dirbdamas kitų režisierių filmuose. Tačiau filme „Čia buvo Vilnius“ šie kadrai sugula į vientisą naratyvą, talentingai išreiškia asmeninį autoriaus santykį, kupiną meilės ir skausmo dėl šio žūstančio, bet turbūt nesunaikinamo miesto.

 

Greta Vilnelė

Priešingai nei su teatralais, su kino kolegomis susitikti įmanoma vien per festivalius, nes kiekvienas filmo premjeras žiūri vis kitame kino teatre, kitu laiku ir pan. Be to, įprastai kino teatrų repertuare kelias savaites iš eilės sukasi vos vienas kitas labiau intriguojantis ar profesionalumu ir išmoningumu sužavintis filmas. Todėl kino festivaliai visuomet būna didelė šventė. „Kino pavasarį“ lyginti su „Scanorama“ – tai kaip ginčytis dėl Godard’o ir Agnès Varda reikšmingumo. Tačiau šių metų „Kino pavasarį“ reikėtų pagirti dėl bandymo prisitaikyti prie globalios situacijos ir ją atliepti. Iš mažesniųjų kaip ir kiekvienais metais nustebino „Pirmoji banga“ ir „Lokys, liūtas ir šakelė“. Šie jaukūs festivaliai užpildo kokybiško kino panoramą iki dvigubai didesnių festivalių-banginių programų ir ekranų.

 

Ilona Vitkauskaitė

Turbūt labiausiai įsiminęs šių metų filmas – Lauryno Bareišos „Piligrimai“, išties solidus ir profesionalus debiutas, prie kurio mintimis vis grįžtu. Tai daugiasluoksnis filmas, jame pinasi netekties ir gedulo temos bei socialinis komentaras, formuluojamas subtiliai, neprikišamai. Man tai filmas apie visur persismelkusį visuomenės abejingumą, kurio liudininkai galime būti kiekvieną dieną. Net nereikia skaityti kriminalinių naujienų portaluose – čia apstu buitinių nusikaltimų istorijų, kai „visi viską žinojo“, tačiau nieko nedarė. Užtenka piko metu pavažiuoti porą stotelių viešuoju transportu: galite džiaugtis, jei atsipirkote kojų numindymu. Tai tik rodo, kad tebesame išgyvenimo visuomenė, kurioje kiekvienas kovoja už savo gerovę ir išlikimą.

Šiokį tokį tikėjimą žmogiškumu sugrąžino Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, parodantis, kad įmanoma susikalbėti, išklausyti ir kad gal tai net nėra taip baisiai sudėtinga. Tereikia šiek tiek empatijos, atvirumo ir atsisakyti išankstinių nuostatų. Iš režisieriaus sklindanti šviesa ir išmintis – unikali ir įkvepianti.