Kinas
„Disney+“ platformoje, kuri nuo šių metų balandžio 24 d. tapo prieinama ir gyvenantiems Lietuvoje, šiuo metu yra 19 „Marvel“ kino visatos serialų. Visi jie susiję su jau egzistuojančiais arba ateityje pasirodysiančiais kino projektais. „Marvel“ pastaruoju metu drąsiau priima kūrybinius sprendimus ir nevengia žiūrovų teismui pateikti rizikingų arba, pavadinkim, labiau crazy superherojų istorijų. Viena jų – „Halkė. Advokatė“ („She-Hulk: Attorney at Law“, JAV, 2022), greičiausiai sukėlusi tiek pat pozityvių reakcijų, kiek ir skeptiškesnių bandymų šį serialą „nurašyti“ kaip „Marvel“ fiasko.
Pagrindinė serialo herojė – Dženifer Volters (Tatiana Maslany), žymiojo „Keršytojų“ („The Avengers“, 2012) Halko (Mark Ruffalo) pusseserė, kuri netikėtai įgauna supergalių ir yra priversta išmokti rasti balansą tarp buvimo teisininke ir superheroje šiuolaikiniame, bet moterims vis dar dažnai nedraugiškame pasaulyje. Nors Halkė komiksuose spardo blogiukams užpakalius nuo 1980 m., šios veikėjos perkėlimas į ekraną sukėlė interneto trolių pasipiktinimą. Gal ir nėra ko stebėtis žinant, kad pastaruoju metu ekranuose matome vis daugiau gyvenimišką įvairovę atspindinčio turinio, kartu daugiau ir moteriškos lyties superherojų, o tai itin suaktyvino seksistinio, rasistinio, homofobiško turinio žinučių sklaidą internete. Laimė, „Marvel“ nelabai kreipia dėmesį į tokius fanus ir netgi iš jų šiame seriale šaiposi.
Kritikos sulaukė ne tik faktas, kad „Marvel“ visatoje atsirado dar viena superherojė moteris, bet ir tai, kokia tai moteris ir kaip ji vaizduojama. Jei žinote, kaip atrodo Halkas, tuomet gal natūralu tikėtis, kad moteriškos lyties gamos spindulių radiacijos apnuodyta veikėja atrodys panašiai žaliai ir grėsmingai, o pečių plotis sieks porą metrų. Serialo kūrėjai pasirinko Halkės kūną modeliuoti pagal moterų atlečių sudėjimą, o tai kai kuriems žiūrovams ir žiūrovėms sukėlė minčių, kad superherojės moterys ir vyrai vaizduojami skirtingai. Tokia yra sena kaip pasaulis tiesa, ir čia „Marvel“ pasirinko nerizikuoti. Taigi po transformacijos Dženifer Volters tampa, sakyčiau, visai patrauklia raumeninga didele moterimi liaunu liemeniu ir didelėmis krūtimis, pečių pločiu tikrai neprilygstančia Halkui. Feministinių pažiūrų kino kritikės ir kritikai nebuvo labai patenkinti tokiu vaizdavimu, kuris vėl komunikuoja tą pačią žinutę apie visuomenėse pageidautiną stereotipinį moterų grožį.
Visa kita, ką matome seriale, labai progresyvu. Nors ir neįprastu „teismo salės komedijos“ formatu, panašiu į „Elę Makbyl“ („Ally McBeal“, 1997–2002), „Halkė. Advokatė“ sugeba gana gerai analizuoti ir sėkmingai vaizduoti dilemas ir iššūkius, kuriuos patriarchaliniame pasaulyje patiria didelė dalis moterų. Priekabiavimas gatvėje ir darbe, dvejopų standartų taikymas, kasdienis seksizmas, keršto pornografija gal ir neatrodo temos, kurios gali būti gvildenamos komedijos žanro seriale, bet „Halkė. Advokatė“ tai kažkaip veikia. Tiek komiksuose, tiek ekrane Dženifer Volters dažnai tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją / žiūrovą, o tai suasmenina skaitymo / žiūrėjimo patirtį. Toks tiesioginis vykstančių dalykų komentavimas taip pat yra gera galimybė išnaudoti serialą socialinei ir politinei kritikai.
Kodėl teigiu, kad „Marvel“ daro, ką nori? Buvo sakančių, esą „Marvel“ be reikalo apsiėmė kurti „Halkę. Advokatę“, nes žinojo, kad technologiškai specialiųjų efektų pagrindu sukurta pagrindinė veikėja neatrodys gerai. Pasirodžius pirmajam serialo anonsui internete „išlindo“ begalė memų, lyginančių Halkę su Šrekiene Fiona arba kompiuterinio žaidimo „The Sims 4“ avatarais. Kompiuterinėmis technologijomis, nors ir pačiomis naujausiomis, sugeneruotas žalias pagrindinės veikėjos veidas tikrai atrodė prastai, bet nepraradau vilties. Žinojau, kad kartais anonsai paleidžiami iki galo nebaigus postprodukcijos. Galutinis rezultatas neatrodo taip jau blogai.
Kiti du dalykai, kurie man leidžia teigti, kad „Marvel“ daro, ką nori, yra šie: į istoriją buvo įtrauktas tų pačių „kietų vyrukų“ fanų, kritikavusių Halkę, mėgstamas superherojus Drąsiaširdis („Daredevil“, 2015-2018), su kuriuo Dženifer užmezga neįpareigojantį romaną, o serialo finale pasirodo Kevino Feige’o (pagrindinės „Marvel“ galvos) figūra, dirbtinio, visą franšizę valdančio intelekto forma. Lyg to būtų maža, Halkė „perrašo“ serialo finalą taip, kaip jai labiau patinka, ir palieka žiūrovą sėdėti su atvipusiu iš nuostabos žandikauliu.
„Halkė. Advokatė“ parodo, kad „Marvel“ nebijo imtis keistų ir ne visiems įtinkančių kino ir televizijos projektų, o čia ir slypi šios kino milžinės stipriausia savybė. „Marvel“ daro, ką nori, ir daro tai protingai, nebijodama prarasti potencialo ir žiūrovų, nes Kevinas Feige’as ir kiti, atsakingi už turinio kokybę, sau gali leisti eksperimentuoti ir mesti iššūkį tiek interneto troliams, tiek kino kritikams.
