Kinas

Rodo „Žiemos ekranai“

Švenčiant kino šimtmetį Marcelio Carné „Galiorkos vaikai“ („Les Enfants du Paradis“, 1945) pripažintas geriausiu visų laikų prancūzų filmu. Dabar sunku patikėti, bet šis monumentalus, 190 minučių trunkantis filmas kurtas okupuotoje Prancūzijoje, kai buvo sunku gauti ir reikiamų medžiagų, ir atitinkamą finansavimą tokiam ambicingam reginiui. Beveik trejus metus kurti „Galiorkos vaikai“ pasirodė ekranuose, kai šalis jau buvo laisva. Filmo premjera Paryžiuje 1945 m. kovo 9 d. tapo dovana prancūzams ir kartu pareigos jausmo, dvasios stiprybės ir noro kurti simboliu. Sulaukti tarptautinio pripažinimo „Galiorkos vaikams“ padėjo Venecijos kino festivalio prizas bei „Oskaro“ nominacija scenarijaus autoriui  Jacques’ui Prévert’ui.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Sausis“

Žiūrint latvių režisieriaus Viesturo Kairišo vaidybinį filmą „Sausis“ („Janvāris“, Latvija, Lietuva, Lenkija, 2022) sunku į šalį nuvyti mintį, kad jį geriausiai supras ir pajaus tie, kurie 1990-aisiais patys buvo filmo herojų amžiaus. Nors, pasak režisieriaus, tai nėra autobiografija, filme rodomų įvykių metais jis pats buvo devyniolikmetis kino mylėtojas. Tad filme matomos būdingos detalės, aplinka, pati laikmečio pajauta – autentiški. „Sausis“ – intymi, asmeniška, tačiau kartu ir kolektyvinė visos kartos istorija. Tų, kurie savo nerūpestingą jaunystę ir brandą (galbūt kartais net priverstinę) išgyveno lūžio laikotarpiu.

Mantė Valiūnaitė

Nauji filmai – „Salų tyla“

Katalonų režisierius Albertas Serra – vienas tų sinefilų numylėtinių, kurių naujo filmo pasirodymas tampa svarbiu kino įvykiu. Filmo „Salų tyla“ („Pacifiction“, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Portugalija, 2022) premjera, kaip ir daugelio kitų režisieriaus filmų, įvyko Kanų kino festivalyje. Lietuvoje Serra filmai rodomi tai viename, tai kitame festivalyje, bet štai „Salų tyla“ – pirmas kūrėjo darbas, rodomas ir reguliariame kino teatrų repertuare. Pirmieji filmo rodymai įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“, kuris ir platina „Salų tylą“, skambiai vadindamas ją šedevru.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai atrodė, kad literatūrinės mistifikacijos – praėjusių amžių žaidimas, sužibo Elenos Ferrante žvaigždė, ir, nepaisant įvairių prielaidų, rašytojos tapatybė iki šiol neįrodyta. Ispanai buvo gudresni: vienai pseudonimu prisidengusiai populiarių detektyvinių romanų autorei skyrė svarbią literatūros premiją, o ceremonijos dalyviai nustebo, kai jos atsiimti ant scenos pakilo du vyrai. Pagal Davido Foenkinoso romaną Rémi Bezançono sukurto filmo „Anri Piko paslaptis“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) siužetas susijęs su panašia mįsle.

Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė

Nauji filmai – „Bardo“

Vaikystėje dažnai sapnuodavau, kad sunkiai kvėpuodama įsibėgėju ir pašoku. Pašokusi įgaunu galią sklęsti horizontais, vis nusileisdama, tačiau užsispyrusiais šuoliais vėl ir vėl pakildama. Atrodo, kad panašūs sapnai lanko ir meksikietį kino režisierių Alejandro Gonzálezą Iñárritu. Būtent tokiu vaizdiniu jis pradeda naujausią savo filmą „Bardo“ („Bardo, falsa crónica de unas cuantas verdades“, Meksika, 2022), kuris prieinamas „Netflix“ platformoje. Gilinimasis į žmogaus psichologiją pasitelkiant siurrealistinį minčių ir realaus pasaulio suplakimą – Iñárritu vizitinė kortelė, tačiau šį kartą režisierius kviečia panerti dar giliau.

Noah Baumbachas apie „Baltąjį triukšmą“

Naujausias Noah Baumbacho filmas „Baltasis triukšmas“ („White Noise“, JAV, D. Britanija, 2022) – tai Dono DeLillo satyrinio romano, kuriame pasitelkus distopijos ir mokslinės fantastikos priemones kalbama apie vartojimo kultūrą, mirties baimę, konspiracijos teorijas ir žmogaus sukeltas ekologines katastrofas, ekranizacija. Filme pasakojama apie 9-ojo dešimtmečio amerikiečių vidurinės klasės šeimą ir katastrofą, kuri sujaukia jų kasdienybę. Džekas (Adam Driver) – istorijos profesorius, „Hitlerio studijų“ įkūrėjas, savo paskaitose įsijaučiantis į pamokslininko vaidmenį. Namie – jis paprastas keturių vaikų tėvas, gyvenantis su žmona Babete (Greta Gerwig).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Latvių režisierius Davis Simanis filmu „Metai prieš karą“ (LRT Plius, 13 d. 23.30), regis, nori priversti suabejoti bet kokių naujų, ypač revoliucinių, idėjų prasmingumu. Veiksmas vyksta 1913-aisiais, o filmo herojus viešbučio durininkas patiria įvairiausių ideologijų gundymus. Keliaudamas po Europos miestus – Berną, Prahą, Berlyną, Vieną, Paryžių ir kt. – jis sutinka anarchistų, bombistų, bolševikų, menininkų modernistų ir net Sigmundą Freudą, klausosi jų tiradų, dalyvauja jų akcijose.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Stiklinis svogūnas. Ištrauktų peilių paslaptis“

Gruodžio 23 d. „Netflix“ platformoje pasirodė Riano Johnsono „Stiklinis svogūnas. Ištrauktų peilių paslaptis“ („Glass Onion: A Knives Out Mystery“, JAV, 2022) – su nekantrumu lauktas filmo „Ištraukti peiliai“ tęsinys, jei taip galima pavadinti. Tęsiasi tik žymiojo detektyvo Benua Blanko (Daniel Craig) darbas, o visi kiti veikėjai nauji. Paslaptingos žmogžudystės ir jas išnarpliojantys detektyvai bei detektyvės yra vis dar itin populiarus kino, televizijos ir literatūros žanras, o pirmasis „Ištrauktų peilių“ filmas sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų liaupsių, todėl nenuostabu, kad tęsinio buvo laukiama su dideliu susidomėjimu.

Pokalbis su režisiere Irma Pužauskaite

Ilgametražiu filmu debiutuojanti režisierė Irma Pužauskaitė kino režisūros studijuoti išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Vėliau žinias gilino Lenkijoje, Wajdos mokyklos programoje „EKRAN+“. Šiuo metu dirba kaip intymumo koordinatorė prie Lietuvos ir tarptautinių kino projektų bei yra „Directors Lab“ mokymų platformos įkūrėja. Lapkritį Kotbuso kino festivalyje Pužauskaitė pristatė debiutinį filmą „9-tas žingsnis“ (2022), kuris aplankė Talino „Juodųjų naktų“ bei Lečės mieste Italijoje vykstantį Europos kino festivalį. Pastarajame juosta įvertinta trimis apdovanojimais.

Pasirodė naujas žurnalo numeris

Iškentėti 2022-ieji baigėsi, sukėlę begalę dar nepasibaigusio karo traumų, kartais pasireiškiančių net tokiais absurdiškais pavidalais, kaip raginimas uždrausti Piotro Čaikovskio muzikos atlikimą. Sunkiai suvokiama, bet tokia Ukrainos kultūros ministro iniciatyva susilaukia nuolankaus mūsų viešosios nuomonės pritarimo, o tai irgi ksenofobinė karo trauma. Ką gi, laikinai pamirškime „Spragtuką“, nuostabią pasaką apie nugalinčią meilės jėgą kovoje su tamsos pasauliu.