Kinas
Belgų režisierius Lukas Dhontas greitai ir ryžtingai pasiekė kino pasaulio pripažinimą. Jo debiutinė ilgametražė juosta „Mergina“ („Girl“, 2018), pasakojanti apie transseksualią paauglę, svajojančią tapti balerina, pateko į Kanų programą „Ypatingas žvilgsnis“ ir buvo apdovanota „Auksine kamera“ už geriausią festivalio debiutinį filmą, taip pat laimėjo „Queer palmės šakelę“, o vėliau ir daug pripažinimo ženklų kitur. Antroji Dhonto juosta „Arti“ („Close“, Belgija, Nyderlandai, Prancūzija, 2022), šiemet jau pasirodžiusi Kanų konkurse, kuriame 31-ų režisierius buvo jauniausias dalyvis, laimėjo Didįjį žiuri prizą. Daugelis kritikų jį vadino geriausiu festivalio filmu, o „Arti“ toliau sėkmingai renka prestižinius įvertinimus.
„Arti“ – tai dviejų trylikamečių berniukų Leo (Eden Dambrine) ir Remi (Gustav De Waele) santykių istorija. Šviesiaplaukio, linksmuolio Leo ir santūraus bruneto Remi artimos ir stiprios draugystės istorija. Jie neišskiriami. Lyg broliai. Filme įtaigiai perteiktas tas vaikystės laisvės pojūtis, nevaržoma fantazija ir vidinė šviesa, sklindanti iš abiejų berniukų.
Leo ir Remi gyvena netoliese, vienas pas kitą dažnai lankosi, kartu žaidžia, kikena, išdykauja, važinėjasi dviračiu, lieka nakvoti. Abiejų šeimos palaiko draugiškus santykius, ir jiems abiem suaugusieji yra artimi ir mielai priimami, o ne atstumiami. Filme sukuriamas absoliučios laimės pojūtis, kone fiziškai sklindantis iš ekrano. Visa tai vyksta nuostabiuose gėlėtuose, saulės nušviestuose vasaros peizažuose.
Rudenį berniukų laukia nauja mokykla, nauja klasė, į kurią abu ir patenka. Jų švelnūs artimi santykiai naujiesiems klasiokams atrodo labiau romantiški nei draugiški. „Jūs pora?“ – tiesiai pasidomi viena bendraklasė.
„Ne, visai ne ir tikrai ne“, – ramiai atsako Leo. Tačiau šis, atrodytų, nekaltas klausimas lediniu šalčiu persmelkia abiejų draugų sielas. Pajuntamas išorinio, aplinkinių pasaulio primetamas svoris, išankstinių nuostatų ir nusistovėjusių normų, taisyklių galia. Dar sustiprinta paaugliškos aplinkos kategoriškumu ir arogancija.
Nuraminu, kad ekrane nepamatysime nieko šokiruojančio. Nors kiekvieno fantazijai čia vietos tikrai yra.
Nuo šio klausimo ir prasideda takoskyra tarp draugų, nelaimei, privedanti prie tragiškų pasekmių. Leo ir Remi vidinė reakcija į tą situaciją skirtinga. Tiek vienas, tiek kitas ir naiviai vaikiškai, ir racionaliai apgalvotai (toks būdingas šiam švelniam amžiui derinys) ieško išeities iš susidariusios padėties. Leo labai ilgisi artimiausio draugo, bet kartu atstumia jį. Ramybės jam neduoda klausimas, kas aš esu be artimiausio draugo, koks esu savo ir kitų akyse. Vyksta tikra brandos drama, kartais pasiekianti aukščiausias gaidas. Skaidri vaikystės šviesa ir beribis netekties skausmas.
Filmo intonacijas sustiprina ir gamtos fonas, paralelė su besikeičiančiais metų laikais. Leo tėvai turi gėlių ūkį, kuriame darbuojasi visa šeima. Tas gėles reikia prižiūrėti kaip ir vaikus. Ir vieni, ir kiti išgyvena, kaip lemta gyvai būtybei, visą gyvenimo ciklą. Nuo ryškaus žydėjimo iki žūties. Gyva būtybė lengvai pažeidžiama ir trapi.
Toks keistokas filmo pavadinimas šiuo atveju itin tikslus. Arti tinka ir filmo vizualiniam stiliui – daug stambių planų, prie herojų priartėjančios kameros. Arti nusako ir režisieriaus santykį su herojais, požiūrį į juos. Jis sugeba švelniai priartėti prie visų pagrindinių savo filmo herojų – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Kantriai artėdamas sugeba atskleisti juos, perteikti jų vidinius išgyvenimus. Arti verčia apskritai persvarstyti artimą ryšį su kitu žmogumi, jo svarbą, poveikį, ribas ar net galimus pavojus.
Šis filmas turi stiprų energijos užtaisą, įvykių dinamiką, kuri emociškai labai įtraukia ir neleidžia abejingai žiūrėti, kas vyksta ekrane. Kiekviena juostos scena nėra vienprasmė. Ji užpildyta žmogiška drama, vykstančia kiekvieno personažo viduje. Filmas įsirėžia giliai, drasko širdį, keldamas prieštaringas mintis ir jausmus, kurie irgi, matyt, per arti ir todėl žeidžiantys.
Puikus aktorių pasirinkimas ir jų vaidyba – dar vienas filmo įtaigumo dėmuo. Leo suvaidinęs Edenas Dambrine’as buvo nominuotas už geriausią vaidmenį EFA apdovanojimuose. Jo draugo Remi mamą Sofiją vaidina Émilie Dequenne, įsimintinoji Rozeta to paties pavadinimo brolių Dardenne’ų garsiajame filme („Rosetta“, 1999). Šiame filme jos vaidmuo tarsi antraplanis, bet labai svarbus, apimantis daug temų ir leidžiantis į jas pažvelgti vėlgi iš arti: kaip suaugusiųjų išgyvenimai veikia vaikus ir atvirkščiai – vaikų suaugusiuosius.
Paauglė Rozeta, viena besistengianti išgyventi negailestingame suaugusiųjų pasaulyje, – ryškiausias vaidmuo aktorės filmografijoje. „Arti“ jos suvaidinta Sofija – tarsi užaugusi Rozeta, dabar jau pati paauglio mama. Ir tokia pat vieniša, kaip ir būdama paauglė. O gal ši tikra ar tariama filmo sąsaja su režisieriaus tėvynainiais, iškiliaisiais broliais Dardenne’ais, ženklina ir belgų kino geriausių tradicijų tęstinumą, kurį matome Dhonto filmuose.
