Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.
Jano P. Matuszyńskio filmas „Nepalikti žymių“ (LRT Plius, gruodžio 7 d. 21.33) sukurtas pagal dokumentinę Cezary Łazarewicziaus knygą, pasakojančią apie 1983-iaisiais, karinės padėties metais, Lenkiją sukrėtusį Grzegorzo Przemyko nužudymą. Nusikaltimas buvo atsitiktinis – ką tik mokyklą baigusį vaikiną žiauriai sumušė milicininkai, ir jis po kelių dienų ligoninėje mirė. Pasak Łazarewicziaus, byla, apie kurią žinojo visa Lenkija, suformavo ne tik jį, bet ir visą jo kartą. Przemykas buvo opozicijos veikėjos, poetės Barbaros Sadowskos sūnus. Kai paskui Przemyko karstą į Varšuvos gatves išėjo per 20 tūkstančių žmonių, valdžia išsigando ir pradėjo persekioti visus žinančius tiesą. Dėl Przemyko mirties buvo apkaltinti sanitarai, bet milicininkai – ir tie, kurie mušė, ir tie, kurie liepė nepalikti žymių, – bausmės išvengė.
Matuszyńskio filmas – tai ir bandymas atkurti šią istoriją, ir kartu totalitarinės prievartos sistemos analizė: „Nepalikti žymių“ rodo, kaip nuosekliai ji naikina žmones, verčia juos išsižadėti tiesos, artimųjų, draugų. Liudininkui, kuris filme ir knygoje tapo Jureku Popieliu (realus žmogus saugo nuo viešumos savo vardą ir veidą), teko patirti tikrą pragarą, nes jis nesutiko atšaukti savo žodžių ir atsisakyti liudyti tiesą teisme. Jurekas filme lyg persekiojamas žvėris: pareigūnai ne tik seka kiekvieną jo žingsnį, bet ir siekia sukompromituoti, įbauginti jam artimus žmones – laikui bėgant palūžta net jo tėvai. Jo bylą asmeniškai prižiūrėjo du svarbiausi karinės padėties personažai – generolai Czesławas Kiszczakas ir Wojciechas Jaruzelskis. Sadowska to spaudimo neišlaikė – sistema sunaikino jos kūną ir dvasią.
Matuszyńskis kruopščiai atkuria kasdienės prievartos, manipuliavimo ir melo mechanizmus, išryškina tardytojų, saugumiečių, prokurorų metodus bei amoralumą, paverčia matoma slogią atmosferą, kuri, regis, fiziškai lyg akmuo prislegia „Nepalikti žymių“ veikėjus, bet kartu rodo, kokią kainą reikia mokėti už ištikimybę sau.
Alfredas Hitchcockas – viena geriausiai atpažįstamų masinės kultūros ikonų. Labiausiai prie visuotinės šlovės prisidėjo 1960 m. pasirodęs filmas „Psichopatas“. Nespalvotas, nebrangus, labiau televizijos filmą primenantis „Psichopatas“ paveikė ir kino istoriją, ir Holivudo raidą. Sachos Gervasi „Hičkokas“ (LRT, 3 d. 22.05) pasakoja apie trumpą, bet svarbų Hitchcocko gyvenimo tarpsnį, kai jis kūrė „Psichopatą“.
Toks įspūdis, kad Gervasi ima pagrindu ne konkretų Hitchcocką, o savo įsivaizdavimą apie režisierių. Įspūdį sustiprina ir Hitchcocką įkūnijęs Anthony Hopkinsas. Nei kruopštus grimas, nei pavyzdingai imituojama impozantiška režisieriaus figūra negali užgožti vidinio personažo ir aktoriaus neatitikimo. Hopkinsas vaidina ne režisierių, savo filmuose analizavusį dviprasmišką, šaltą, pavojingą, kupiną įvairiausių grėsmių pasaulį ir teigusį, kad save jis išreiškia stiliumi, o ne filmų siužetu, bet ekscentrišką anglą Holivude, kuris puikiai įvaldė viešųjų ryšių technologijas ir gali padaryti viską, kad pasiektų norimą rezultatą. Pagyvenusį vyriškį, kuris labai prisirišęs prie savo žmonos, bet pradeda jos pavyduliauti, kai ši skiria daug dėmesio kitam. Kūrėją, kuris pastato ant kortos karjerą ir turtus, kad sukurtų neįprastą filmą. Trumpai tariant, tą išorinį apvalkalą, kuris iš esmės nepasako nieko.
Patys idiotiškiausi filmo epizodai, kai režisierių sapnuose (ar vizijose) ima persekioti „Psichopato“ personažo prototipas – žudikas ir kanibalas. Hitchcockas nuo ankstyvos jaunystės lankė teismo procesus, kur buvo teisiami panašūs nusikaltėliai, domėjosi jų psichologija, todėl sunku patikėti panašiomis „sukrėstomis vizijomis“, sulaukus brandaus amžiaus. Tačiau Gervasi nepaaiškina to, kas tikrai svarbu. Juk Hitchcocko kova su Holivudo cenzoriais, draudusiais rodyti nuogą kūną, atvirą prievartą, žiaurumą, transvestizmą, nesantuokinį seksą ir kitokius „iškrypimus“, „Psichopate“ baigėsi režisieriaus pergale. Ji ir atvėrė kelius moderniam amerikiečių kinui, kurį visi gerai žinome. Ta pergalė pasireiškė net tuo, kad „Psichopate“ pirmą kartą stambiu planu buvo parodyta tualeto kriauklė – iki tol tai buvo draudžiama. Hitchcocko biografijos autorius Patrickas McGilliganas yra pasakęs, kad „Psichopatas“ tapo Hitchcocko apmąstymų apie Ameriką ir jos visuomenę kulminacija.
Filme „Šokėja tamsoje“ (LRT Plius, 2 d. 23.05) Larsas von Trieras išreiškė savo požiūrį į Ameriką ir jos mitus. Filmo herojė Selma (Björk) yra emigrantė iš Čekoslovakijos. Ji nori uždirbti pinigų, kad trylikamečiam sūnui būtų atlikta akių operacija. Selma sunkiai dirba fabrike, bet ir pati ima prarasti regėjimą. Jos vienintelis džiaugsmas – sūnus ir miuziklai. Selmą supantys pasaulio garsai įkvepia jos įsivaizduojamus kūrinius. Įkvėpti gali bet kas – net fabrike dirbančios mašinos. Tada ji persikelia į miuziklų pasaulį, tampa žvaigžde ir jaučiasi laiminga. Kai ji dainuoja, kadro spalvos tarsi atgyja. Tačiau von Trieras paprastą siužetą paverčia graikų tragedija: Selma dėl sūnaus gali padaryti viską, bet prieš ją atsisuka visi, kuriuos ji laiko savo draugais.
1975-aisiais, po „Watergate“ bylos ir prezidento Richardo Nixono atsistatydinimo, pasirodžiusio Sydney Pollacko filmo „Trys Kondoro dienos“ (LRT, 3 d. 23.45) herojus Džo Terneris (Robert Redford) yra mokslininkas ir triūsia kažkokioje CŽV priklausančioje, bet užmaskuotoje kontoroje – analizuoja bulvarinę literatūrą, detektyvus apie šnipus (nuoširdžiai jam pavydžiu tokio darbo). Grįžęs po pietų jis randa šešis savo kolegas nužudytus. Džo padaro klaidą: skambina viršininkams ir supranta, kad pateko į spąstus. Kaip ir ne vieno Hitchcocko filmo herojus, Džo priverstas išsiaiškinti jam surengtos medžioklės tikslus ir priežastis, kad liktų gyvas. Pollackas rodo tris Džo gyvenimo dienas. „Trys Kondoro dienos“ dažnai pavadinamos geriausiu 8-ojo dešimtmečio amerikiečių trileriu, bet Pollackas trilerį sujungė su Džo ir Ketės (Faye Dunaway) susitikimo istorija (jos žodžiai „naktis dar jauna“ įėjo į kino istoriją), panardino į Niujorko gatvių ritmą ir, regis, jau primiršto Dave’o Grusino muzikos garsus. Kartu filme pasakojama istorija priverčia susimąstyti apie valstybės mechanizmus. Džo prieš savo norą sužino valstybės paslaptį ir savo kailiu įsitikina, kad teoriškai už jo saugumą atsakingi asmenys nejaus jokių skrupulų stengdamiesi jo atsikratyti, nes dideli pinigai ir politinė įtaka yra svarbiau.
Jūsų – Jonas Ūbis
