Kartu prieš pasaulį

Po „Kitos vilties pusės“ (2017) dabar jau penktą dešimtmetį kine skaičiuojantis suomių režisierius Aki Kaurismӓki nebežadėjo naujų filmų. Tačiau šiemet lakoniškumo ir melancholijos meistras sugrįžo su „Nukritusiais lapais“ („Kuolleet lehdet“, Suomija, Vokietija, 2023). Sugrįžo, regis, tada, kai pasauliui jo reikėjo labiausiai. Ir vėl padarė tai, ką geriausiai moka, – pasakoti mažas (bet ne mažiau svarbias) mažų žmonių istorijas.

Pats režisierius „Nukritusius lapus“ vadina ketvirtąja filmų apie proletariatą (originaliai tai buvo 9-ojo dešimtmečio pabaigos trilogija, sudaryta iš filmų „Šešėliai rojuje“, „Arielis“ ir „Mergaitė iš degtukų fabriko“) dalimi.

Suomijos sostinėje Helsinkyje (tiksliau, Kaurismӓki Helsinkio versijoje) savo labai paprastus gyvenimus gyvena Ansa (Alma Pöysti) ir Holapas (Jussi Vatanen). Jie – tipiniai Kaurismӓki kuriamo pasaulio gyventojai: jiems apie keturiasdešimt, sėkmė juos aplanko retai, o jų kasdienybė kupina liūdesio, nepritekliaus ir vienatvės. Ansa dirba prekybos centre, kur rūšiuoja pasibaigusio galiojimo prekes, skirtas išmesti, ir kartais jas atiduoda kitiems arba pasiima sau. Dėl vieno tokio sumuštinio ji atleidžiama iš savo ir taip prastai apmokamo darbo. Holapas, kurio vardo taip ir nesužinosime, dirba gamykloje ir gyvena vagonėlyje su kitu kolega. Jo kraujyje nuolat cirkuliuoja alkoholis, kaip pats sako – geria, nes depresija, ir depresija, nes geria. Per rutininį patikrinimą Holapo alkoholizmas tampa ir jo atleidimo iš darbo priežastimi. Vieną vakarą Holapas su draugu nueina į karaokės barą ir čia sutinka Ansą. Jie vienas kitam netaria nė žodžio, tačiau pasidaro aišku, kad abu tuoj išgyvens patį paprasčiausią ir kartu patį sudėtingiausią dalyką savo gyvenime ­– meilę. Bet, kaip ir pridera tokiai senai kaip pats kinas istorijai, vos susitikus likimas jiems paruoš kliūčių – ar tai būtų bedarbystė, ar eismo įvykis, ar pamestas lapelis su telefono numeriu, ar jų pačių neišsemiamas užsispyrimas gyventi pagal savo taisykles ir įsitikinimus.

„Nukritusių lapų“ veiksmas neabejotinai vyksta mūsų pasaulyje. Tik tokiame, kokį jį mato pats Kaurismӓki. Helsinkis čia – skurdūs, blausiai apšviesti barų, virtuvių, miegamųjų ir parduotuvių interjerai arba nesibaigiantys pramonės ir statybviečių kvartalai. Kalendorius ant sienos skaičiuoja 2024 metus, vietinis kino teatras pasitinka įvairiausių laikotarpių filmų popuri, gyventojai noriau naudojasi laidiniais, o ne mobiliaisiais (nors ir šie atrodo senstelėję pora dekadų) telefonais, o ir numeriai noriau užrašomi ant popieriaus skiautės. Tik per Ansos analoginį radiją vis pasigirsta naujienos apie karą Ukrainoje. Ir tos transliuojamos žinios per radiją – nepaisant estetiškai apgavaus filmo pasaulio – rodo Kaurismӓki esant atidų šiuolaikybės stebėtoją, kuris nebėga nuo realybės.

Žvelgiant iš Kaurismӓki perspektyvos, pasaulis niekada nebuvo teisingas – jame egzistuoja socialinė neteisybė, vartotojiškumas, išnaudojimas, karas. Tik nors žmogiškoji tragedija čia niekur nedingsta, priešingai nei kiti apie socialines problemas kalbantys kino meistrai (kaip belgai broliai Dardenne’ai ar britas Kenas Loachas), Kaurismӓki išlieka naiviu humanistu ir neleidžia savo personažams nugrimzti į dugną, o žiūrovui suteikia galimybę patikėti laiminga pabaiga. „Nukritę lapai“ – parabolė apie žmones, kurie, nepaisant nedėkingo likimo ir socialinio statuso, su pavydėtinu užsispyrimu kartu priešinasi jiems neteisingam pasauliui ir stengiasi kovoti dėl savo laimės. Jie dar moka džiaugtis mažais dalykais, kuriuos turi, geba užjausti, pakovoti ne tik už save, bet ir už draugą, ir parodyti jautrumą kitam, net jei tai būtų benamis šuo. Galbūt todėl su Kaurismӓki personažais jautiesi kaip namie: rūpestis užkrečiamas, ir netrukus juos pamilsti taip pat, kaip režisierius.

Kaurismӓki nebijo atrodyti paprastas. Paprasti žmonės, paprasti interjerai, paprasti pokalbiai. Nei žodžiu, nei gestu ar veido išraiška per daug – viskas redukuota iki minimumo, bet visada tikslu. Ir iš Ansos išsprūdęs „tas prakeiktas karas“ – turbūt vienintelis ryškesnis emocijų proveržis. Tačiau tikrieji stojiškų suomių jausmai yra čia pat kadre – viengulėje lovoje ar trūkstamame indų komplekte, tuščioje stiklinėje ar du žmones skiriančioje vazoje. Ir nenustojančioje skambėti muzikoje – erdvę nuolat užpildo nostalgiški populiarūs šlageriai apie taip trokštamą meilę, kuri baigėsi arba niekada neatėjo.

Su Kaurismӓki nuo pirmojo filmo dirbančio operatoriaus Timo Salmineno kamera juda tik tada, kai tai neišvengiama. Ji priartėja palengva, iš tolo, o tada sustoja ir pažvelgia į veidus, dažnai įrėmintus šešėlių. Interjerai minimalistiniai, nesudėtingi, tačiau ne sterilūs, ir gyvybės erdvei niekad netrūksta. Skurdo ir nepritekliaus kupinas pasaulis čia savitai gražus, pilkumą užpildo ryškios spalvos, kaip kad raudona Ansos suknelė ar Holapo atnešta geltonų gėlių puokštė.

„Nukritusiuose lapuose“ neišvengiamai yra ir dar vienas veikėjas – kinas, citatų ir nuorodų čia daugiau, nei būtų galima tikėtis išvysti keistame filmo personažų pasaulyje. Tai ir mirktėlėjimai kolegoms – Ansa su Holapu eina žiūrėti Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“, – ir nusilenkimas mokytojams – Godard’ui, Leanui, kurių filmų plakatai kabo prie „Ritz“ kino teatro. Netgi filmo pabaiga primena Chaplino „Modernius laikus“, todėl net ir be Ansos atsakymo nebūtų sunku atspėti, kaip ji pavadino savo šunį. Atrodo, kad kinas filme yra vieta, kur (tiesiogine ir perkeltine prasme) žmonės visada gali vienas kitą surasti, ir Kaurismӓki atsisako nustoti tikėti jo galia.

„Nukritę lapai“ kalba apie mažų dalykų teikiamą laimę, tikėjimą meile ir, žinoma, kiną kaip išsilaisvinimą. Filmo trukmė – tik 81 minutė, tačiau jų užtenka, kad iš kino salės išeitum šiek tiek laimingesnis nei buvai.