Šeštadienį (9 d. 22 val.) nepamirškite įsijungti televizoriaus – „LRT Plius“ iš Berlyno transliuos Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Vienas svarbiausių šiemet skirtas Uljanai Kim už jos ypatingą indėlį į bendros gamybos filmus. Be Kim prodiusuotų filmų būtų sunku įsivaizduoti XXI a. pradžios lietuvių kiną, jo atsiradimą Europos kino žemėlapyje. Regis, bendra gamyba – vienas iš būdų ambicingam lietuvių kinui neišnykti.
Europos kinas, žinoma, gali būti visoks, bet dažnai pasiilgstu kamerinio, kalbančio apie žmones, jų kasdienes pastangas išsaugoti viltį, kino. Toks yra Mios Hansen-Løve filmas „Vieną gražų rytą“ (LRT Plius, 14 d. 21.33). Režisierė sugrįžta prie pamėgtų motyvų ir idėjų, juntamas jos neblėstantis susižavėjimas Naujosios bangos ir Érico Rohmero stiliumi, noras iš naujo atrasti Paryžiaus grožį, kurti vidurinės klasės, vis dar sugebančios puoselėti viltį, portretus.
Filmo „Vieną gražų rytą“ herojė yra vertėja Sandra (Léa Seydoux), kuri po vyro mirties viena augina dukrelę Lin. Sandros rūpestis – progresuojanti tėvo Žoržo (Pascal Greggory) liga: filosofijos profesorius jau nebegali pats atlikti paprasčiausių veiksmų. Kartu su mama ir seserimis Sandra nusprendžia parduoti jo knygų perpildytą butą ir perkelti tėvą į globos namus. Deja, ši filmo vieta silpniausia, bet tai ir nestebina, nes šiuolaikinis kinas vis dar nesugeba parodyti, kaip slegia artimų žmonių fizinė ir proto degradacija. Tačiau režisierė rodo, kad Sandra bando išsaugoti tėvo sielą ir intelektą, išdalindama jo knygas studentams.
Atsitiktinai Sandra sutinka seną pažįstamą Klemaną (Melvil Poupaud) ir tarp jų įsiplieskia audringas romanas. Tačiau Klemanui sunku nuspręsti palikti žmoną ir sūnų. Sandrai teks dorotis su daugybe prieštaringų jausmų, kurie veda tiesiai į išsekimą, nusivylimą, depresiją. Hansen-Løve pavyzdingai rodo personažų santykius, ypač Sandros ir Klemano. Jų susitikimus režisierė grindžia dialogais ir aktorių meistriškumu. Žaviuosi Léa Seydoux, kuri vis labiau suvokiama kaip išskirtinė prancūzų kino asmenybė.
Ko gero, retas žiūrovas, kinu pradėjęs domėtis, tarkime, prieš dešimt ar penkerius metus, galės suprasti, kokį milžinišką poveikį jam turėjo 1999-aisiais pasirodžiusios Samo Mendeso „Amerikos grožybės“ (TV1, 9 d. 23.05). Filmas nukelia į provincijos priemiesčių rajoną, kuriame taip pat gyvena vidurinės klasės atstovai. Filmo herojus Lesteris (Kevin Spacey) patiria vidutinio amžiaus krizę. Jis nesijaučia gerbiamas ir vertinamas darbe, žmona užmezgė romaną su kolega, paauglė duktė įsimylėjo kaimyną, kuris gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Dvasinės kančios sukelia depresiją, bet netikėtai Lesteris įsimyli dukters bendraklasę Andželą. Ji graži kaip toji rožė, kurios pavadinimas tapo ir filmo pavadinimu. Aistra sugrąžina Lesteriui norą gyventi. Filmas prasideda Lesterio masturbacijos scena ir baigiasi jo mirtimi. Tarp šių scenų bus visa tai, ką dažniausiai rodo „muilo operos“: žmonų ir vyrų, tėvų ir vaikų santykiai, kartais – narkotikai, dažnai – neapykanta vieni kitiems.
„Amerikos grožybės“ – garsaus britų teatro režisieriaus Mendeso kino debiutas. Gal todėl jis neprimena panašios temos amerikietiškų filmų – yra daug atviresnis, pašaipesnis ir visai ne politkorektiškas. Tačiau „Amerikos grožybės“ išaugo iš amerikiečių kultūrinės mitologijos – Johno Updike’o romanų, Roberto Altmano ir Woody Alleno filmų. Ir visai neatsitiktinai Lesteris taps psichopato, fašisto ir homofobo auka: pulkininkas Fitsas taip bijo, kad jo sūnus pasidarys kaimynystėje gyvenančios gėjų poros sekėjas, jog nepastebi savo seksualinio elgesio prieštaravimų. Kita vertus, toks personažas gerai tarpsta bet kokioje provincijoje, Europos – taip pat. Kitaip tariant, „Amerikos grožybės“ kalba apie tai, kad, nepaisant papročių revoliucijų ir kitokių palaisvėjimų, gyvenimas ir toliau susideda iš banalybių, klišių, stereotipų. Grožybės visur yra grožybės.
Larsas von Trieras niekad neslėpė nemėgstantis Amerikos. 2003 m. pasirodęs „Dogvilis“ (LRT Plius, 9 d. 23 val.) – geras įrodymas. Atsakydamas į klausimą, kodėl sukūrė „Dogvilį“, von Trieras išskiria dvi priežastis: „Pirmiausia, kai nuvykau į Kanus su filmu „Šokėja tamsoje“, amerikiečių žurnalistai mane sukritikavo, kad sukūriau filmą apie Ameriką, nors niekad anksčiau joje nebuvau. Tai mane paveikė provokuojamai, nes, jei gerai prisimenu, jie taip pat neapsilankė Kasablankoje prieš kurdami „Kasablanką“. Tai visai ne fair, ir tada nusprendžiau, kad sukursiu daugiau filmų, kurių veiksmas rutuliosis Amerikoje. Tai pirma priežastis. Paskui klausiausi Kurto Weillo ir Bertolto Brechto dainos „Piratė Dženė“ iš „Operos už tris skatikus“. Tai jaudinanti daina, ji remiasi keršto motyvu, kuris man labai patiko. <...> Mane taip pat įkvėpė senos, nespalvotos Didžiosios krizės laikų nuotraukos, tačiau nesvarsčiau kurti nespalvoto filmo. Tai papildomas barjeras tarp tavęs ir publikos, kitoks stilizavimas. Jei kuri filmą, kuris yra „keistas“ kokiu nors požiūriu (pvz., jei turi tik namų kontūrus, nupieštus ant grindų), tai visa kita turi būti „normalu“. Jei filme susikaups per daug panašių barjerų, žiūrovai atsidurs dar toliau nuo paties filmo. Svarbu nedaryti visko ir daug iškart, kad žmonės neišsigąstų. Dirbu panašiai kaip mokslinėje laboratorijoje. Kai darai eksperimentą, svarbu kiekvieną kartą keisti ne daugiau nei vieną elementą.“
Filmo veiksmas nukelia į 4-ojo dešimtmečio pradžią, Didžiosios krizės laikus. Į Dogvilį atvyksta Greis (Nicole Kidman). Ji bėga nuo gangsterių ir ieško prieglobsčio. Miestelio bendruomenė nusprendžia padėti, bet už tai Greis turės jiems atidirbti. Iš pradžių viskas klostosi gerai, darbo nėra daug, gyventojai patenkinti. Tačiau netrukus, suvokę savo valdžią, jie pradeda išnaudoti Greis visais įmanomais būdais. Pamažu jos situacija tampa nepakeliama, bet ji sugebės atkeršyti.
Kerštas, žinoma, įkvepia ir kartais gelbsti. Skandinaviškas humoras, žinoma, specifinis dalykas. Bet jei jo nebijote, pasižiūrėkite Petterio Næsso filmą „Menki juokai“ (LRT Plius, šįvakar, 8 d., 22 val.). Jo herojus Kasperas turi viską, ko, atrodytų, trokšta tradicinis vyras, bet vieną dieną sėkmė nusisuka. Filmo režisierius tvirtina, kad juodžiausioje situacijoje gelbsti ne tik viltis, bet ir humoro jausmas. Gal ir patikėčiau, jei tautiečiai tą jausmą turėtų.
Jūsų – Jonas Ūbis
