Meilės krizės viename Vilniaus bute

JAV gimusio lietuvio Tomo Vengrio vardas šalyje tapo žinomas po pirmo režisieriaus ilgametražio filmo „Gimtinė“ (2019). Po ketverių metų Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ Tomas pristatė antrąjį filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, kuris konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“ įvertintas kaip geriausias. Šiame festivalyje 2019 m. jo pirmasis darbas dalyvavo Baltijos šalių konkursinėje programoje ir taip pat buvo pripažintas geriausiu. Naujausiame filme pasakojamos Vilniaus senamiestyje esančiame „Airbnb“ bute susipinančios penkios meilės istorijos, kurios režisieriaus įvardijamos kaip meilės krizės. Dėl skirtingų priežasčių bute apsistoję turistai iš Airijos, Vengrijos, Izraelio ir Lenkijos net nenutuokia, kas jų laukia tarp šių sienų.

Apie naujus iššūkius kuriant filmą, darbą su skirtingų mokyklų aktoriais ir filmavimą savo bute pasakoja režisierius Tomas Vengris.

Kaip jautėtės kurdamas antrąjį filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“?

Po „Gimtinės“ norėjau išsikelti įvairių iššūkių: kino kalbos, stiliaus ir pan. Nežinau kodėl, bet sugalvojau, kad noriu save apriboti – pasirinkti tik vieną lokaciją. Taip galėjau sau leisti daugiau dirbti su aktoriais. Filmavimas labai skyrėsi nuo „Gimtinės“. Man buvo smagu dirbti su įvairiais aktoriais. Dažniausiai per pirmą savaitę su komanda įsivažiuoji ir judi toliau, o šiame filme aktoriai kas savaitę keitėsi – vieni išvažiuodavo, atvažiuodavo kiti. Jie visi iš skirtingų šalių, vaidybos mokyklų, todėl iš pradžių kilo daug streso. Su vienais aktoriais sekėsi dirbti geriau nei su kitais. Tačiau kaskart išmokdavau vis ko nors naujo ar kildavo įkvėpimas.

Užaugote Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten studijavote kiną, dirbote. Lietuvoje jau sukūrėte du ilgametražius filmus. Ar planuojate grįžti į JAV ir ten režisuoti, ar matote Lietuvą kaip šalį, kurioje kursite ir toliau?

Apie tai negalvoju. Kino konservatorijoje turėjau dėstytoją, kuris sakydavo, kad kino industrijoje visi bando žaisti šachmatais. Geriau nežaisti, nes vis tiek nieko nenuspėsi. Man šiuo metu labai patinka dirbti Europoje ir Lietuvoje. Atradau gerų žmonių. Galbūt pasąmoningai šiame filme stengiausi pritraukti istorijas iš skirtingų šalių, tokių kaip Airija, kur vaidybos mokykla labai amerikietiška, todėl man gerai pažįstama. Ir toliau planuoju dirbti Lietuvoje. Man patinka europietiškas kinas. Tačiau niekada negali žinoti, kaip viskas pasisuks.

Jeigu pasiūlytų gerą projektą, sutiktumėte režisuoti?

Nesakyčiau, kad laukiu gerų pasiūlymų. Turiu aplanką, kuriame laikau filmų idėjas. Vienu metu mėgstu vystyti daugiau nei vieną kūrinį. Būna, vis ką nors parašau, renku informaciją ir tie filmai po truputį formuojasi, kol įgauna pavidalą. Dar nuo studijų laikų turiu kelias idėjas, kurias vis paplėtoju. Jose gal daugiau veiksmo būtų Amerikoje. Tad jeigu atsirastų kokia galimybė ar įdomus aktorius, gal ir pabandyčiau. Bet dabar neturiu noro ten grįžti.

Visi turi savo kelią, bet kiek bendrauju su kursiokais ar draugais, dirbančiais JAV, jie man ir Europos kino industrijai pavydi, nors patys yra labai talentingi, perspektyvūs kūrėjai, turintys gerus agentus. Iš kūrybinės ir meninės pusės Europoje mes turime gerokai daugiau laisvės. Aišku, biudžetai kur kas mažesni, galbūt filmą pamatys mažiau žmonių, nei norėtųsi. Bet JAV, jeigu nori sukurti ką nors įdomesnio, išsikelti didesnius iššūkius, nei įtikti didelėms studijoms, būna daug sunkiau. Galbūt tai labai savanaudiškas pasirinkimas, bet man čia žymiai geriau dirbti ir į tą pasaulį nesiveržiu.

Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, kino kūrėjams duodama laisvė plėtoti savo idėjas ir su jomis ateiti pas prodiuserius, kurie į kūrybinę dalį per daug nesikiša. JAV kino industrija pagrįsta kitu modeliu: prodiuseris ieško ir samdo sau tinkamą scenaristą ar režisierių.

Gali vystyti savo idėją, bet labai sunku gauti finansavimą. Turiu gerą talentingą draugą. Mes su juo nuo senų laikų dalinamės scenarijais. Jis labai daug prisidėjo ir prie mano naujausio filmo. Jo trumpametražiai darbai apdovanoti pagrindiniais Klermono-Ferano, Palm Springso kino festivalių prizais, vienas nominuotas „Oskarui“. Europoje jis jau dirbtų prie trečio ar ketvirto ilgametražio filmo, tačiau JAV niekaip negauna finansavimo. Jo filmų scenarijai nėra tradiciniai, labai sudėtingi, ir niekas jiems neduos pinigų. Jis pragyvena ir gali leisti sau palaukti. Bet pamatai, koks yra skirtumas tarp industrijų. Manau, kad jam pavyks ir mes visi apie jį išgirsime. Aš ir aplink jį esantys žmonės žino, kad tai pasaulinio lygio talentas, tačiau jam sukurti filmą užtruks gerokai daugiau metų. Jis laikosi savo vizijos ir nenori kurti kažkieno kito filmų. Tada supranti, kad Lietuvoje yra visai gerai.

Kalbant apie filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ – daugeliui yra tekę gyventi „Airbnb“ butuose. Ar šio filmo idėja kilo iš asmeninių kelionių patirčių?

Idėja kilo dar bebaigiant „Gimtinę“. Buvau apsistojęs „Airbnb“ bute Hamburge ir kituose miestuose. Beje, Vilniuje esantis butas – mano tėvų, jie nusipirko jį 1994 metais. Jame irgi yra gyvenę daug įvairių žmonių. Turėjau draugą, kuris studijų laikais gyveno tame bute. Tuo metu jis patyrė didžiulę meilės tragediją. Tėvas vėliau išnuomojo butą moteriai, su kuria susipažinęs irgi sužinojau, kad ji išgyveno įvairių meilės krizių. Pradėjau galvoti, kiek daug žmonių verkė sėdėdami ant šios sofos ar šlavė šukes. Tada susimąsčiau apie kitus „Airbnb“ butus, ką slepia juose esantys kilimai, sofos, daiktai. Man tai pasirodė labai gražu. Buvo toks laikas, kai atrodė, kad aplink visur daug neapykantos: žmonės pikti, visi socialiniuose tinkluose dalinasi savo požiūriais. Bet galų gale visi nori mylėti ir būti mylimi. Taip ir kilo idėja. Aišku, visada būna ir asmeninių dalykų. Manau, sunku rašyti scenarijų, kai pats jame nesi.

Filmas sudėliotas iš penkių trumpų istorijų. Ar ilgai galvojote apie filmo struktūrą? Pavyzdžiui, kaip susieti skirtingas meilės istorijas?

Turėjau daug įvairių minčių. Bandžiau skirtingus priėjimus: šokinėti laike ar iš vienos istorijos į kitą. Manau, kad šis kūrinys yra hibridinis antologijos filmas. Tradiciniame būna daug istorijų, tačiau vis tiek jauti, kad tai vientisas kūrinys, o ne šiaip atskiri trumpametražiai filmai. Pavyzdžiui, Paulo Thomo Andersono „Magnolija“ ar Jimo Jarmuscho „Naktis Žemėje“. Tai yra labai sudėtinga ir sunku padaryti gerai. Siaubo žanro kūrėjai yra įvaldę šį formatą, tačiau šiuo metu nėra madinga kurti tokius filmus.

Turėjau įvairių idėjų, kaip „surišti“ istorijas. Iš pat pradžių galvojau visas filmuoti „Nakties Žemėje“ stiliumi. Jei prisimenate, filme yra laikrodžiai. Istorija prasideda, montažas, baigiasi. Kai sukūriau „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, visai buvau pamiršęs šį filmą. Bet man vaikystėje taip patiko „Naktis Žemėje“, mačiau jį gal dvidešimt kartų. Tad iš pradžių turėjau idėją, kad filmas bus ritmiškai į jį panašus, mes net nematysim, kas tokia ta buto valytoja. Tačiau ji su kiekvienu scenarijaus juodraščiu vis augo ir augo, kol tapo pagrindine veikėja. Pats butas irgi yra pagrindinis veikėjas, bet valytojos linija viską susiejo.

Visas filmo veiksmas vyksta bute. Net kai veikėjai iš jo išeina, kamera it pats butas stebi juos pro langą.

Tai buvo pats įdomiausias elementas. Kine perspektyva man yra viskas. Aš nemėgstu vadinamosios objective perspective (objektyvioji perspektyva). Norėjau, kad filmas būtų pasakojamas iš buto perspektyvos – veiksmą matytume senamiesčio buto akimis. Kamera fiksuoja tik tai, ką jis pats galėtų pamatyti bei išgirsti, ir, deja, jis negali pats kažkur išeiti, tik dirstelėti pro langą.

Filmuota realiame Vilniaus senamiesčio bute. Tai maža erdvė. Kaip operatoriui Jurgiui Kmins’ui sekėsi susidoroti su šia užduotimi?

Visi, kas perskaitė scenarijų, žinojo, kad tai bus didžiulis iššūkis operatoriui, aktoriams. Jau rašydamas scenarijų pradėjau dirbti su operatoriumi. Pradėjau su vienu, toliau tęsiau su Jurgiu. Jis labai gražiai prisidėjo prie šviesos. Apšvietė butą, kai reikėjo, kad būtų saulėta, sudėliojo, kokia turėtų būti šviesa pagal sezonus. Tai buvo viena dalis. Mes tame bute praleidome daug laiko. Siekėme, kad kamera retai būtų akių lygyje, nes buto akys yra visur. Tai padėdavome kamerą ant žemės, tai pakeldavom aukščiau ar užkišdavom už lovos. Mums tai buvo įdomios vizualinės paieškos. Nenorėjome „pagauti“ veiksmo tradiciškai. Todėl kartais visai gerai padėti kamerą viename kambaryje, kai veiksmas vyksta kitame. Kartkartėmis pamatai, kaip ten kas šnekučiuojasi. Tai įtraukia, kartais sukuria įtampą. O toliau jau dirbi prie montažo, bandai sukurti filmą taip, kad žiūrovas pajustų įtampą. Todėl kino geek’ams šis filmas gali būti smagus iš kino kalbos, montažo ir operatoriaus darbo pusės.

Pagrindinį buto prižiūrėtojos, kuri sujungia visas istorijas, vaidmenį atliko latvių aktorė Velta Žygurė-Anužienė, jau daug metų gyvenanti ir dirbanti Lietuvoje. Ją žmonės geriausiai atpažįsta iš serialų. Kaip ją atradote ir kodėl pasirinkote šiam vaidmeniui?

Man svarbiausia natūralumas. Kai aktoriai ateina į atrankas, svarbu patikėti, kad jie galėtų būti paprasti valytojai. Antras kriterijus buvo – kad aktorėje matyčiau vidinį vaiką. Velta tą turi, jos akyse matyti vaikas. Tai labai žavu. Nebuvau matęs lietuviškų serialų, kuriuose ji vaidina. Pastebėjau ją „Černobylyje“. Ji ten pasako gal tik vieną eilutę, bet jos akys viską perteikia be jokių pastangų.

Filme vaidina aktoriai iš Airijos, Izraelio, Vengrijos, Lenkijos. Tarp jų ir Géza Röhrigas, kuris atliko pagrindinį vaidmenį „Sauliaus sūnuje“. Kaip subūrėte visą šį aktorių kolektyvą?

Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Bet man pasisekė, kad tuo metu buvo kovidas ir aktoriai mažai dirbo. Turėjome labai gerą aktorių atrankos režisierę iš JAV, kuri gyvena Europoje. Ji siūlydavo įvairius aktorius, o mes tiesiog susitikdavome pasikalbėti per „Zoom“. Nenorėjau daryti tradicinės atrankos. Tad jeigu jiems patikdavo scenarijus, mes tiesiog susiskambindavome pašnekėti. Kažkaip iš bendravimo, iš to, kaip jie „perskaito“ istoriją, supratau, su kuo norisi dirbti, su kuo ne. Taip po truputį ir dėliojosi kolektyvas, kuriuo esu labai patenkintas.

Kaip atsirinkote, iš kurių šalių bus turistai?

Nuo pradžių buvo numatyta Lenkija ir Izraelis. Gal lenkus galėjome pakeisti, bet nesinorėjo, nes tai didelė Vilniaus istorijos dalis. Dėl vengro – man šalis labai mažai rūpėjo. Tiesiog turėjau veikėją ir per aktorių atranką nusprendėme, kas jį vaidins. Su atrankos režisiere kalbėjomės, kad mums reikia tam tikro tipažo, amžiaus aktoriaus. Galų gale išėjo antitipažas, nes per atranką supratome, kad norėtųsi jį pavaizduoti kitaip, nei parašyta scenarijuje. Dėl pirmos mergvakario istorijos stereotipiškai galvojome apie angles, škotes ar aires. Amerikietės tikrai nebūtų skridusios į Lietuvą dėl mergvakario.

Nors veiksmas vyksta bute, per veikėjus paliečiama Vilniaus istorija. Kodėl jums buvo svarbu į filmo siužetą įpinti miesto praeitį?

Norėjau papasakoti apie Vilnių jo nerodydamas. Pamatai tik Katedros aikštę pro buto langą. Kažkas sakė, kad Vilnius dabar išgyvena antrą aukso amžių. Jis seniai kada buvo toks tarptautinis, daug žmonių gatvėse. Per tą mažą butą norėjau kažkiek papasakoti apie Vilnių, subtiliai parodyti miesto spalvas. Filmas nėra apie tai, bet taip pasirinkome, kad žiūrovai suprastų, jog šios istorijos negali būti perkeltos į kitą miestą.

Per daug neišduodant siužeto, visos poros filme susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Kodėl taip nusprendėte?

Filmas yra ne apie meilės istorijas, o apie meilės krizes. Jei grįžtume prie pradžios, šis butas matė daug gyvenimiškų dramų. Kai kurios jų juokingos, kai kurios tragiškos, o kartais abi viename. Tai man buvo pirminis įkvėpimas. Žmonės yra labai vienodi, tačiau jie sukuria tam tikrus vaidmenis, kad atrodytų skirtingi. Bet iš tiesų mes turime tuos pačius poreikius ir norus. Manau, tai galima geriausiai atskleisti per paprastas meilės dramas. Tie maži nesusipratimai, ginčai, baimės ir panašiai mus suvienija. Nesvarbu, kokio amžiaus, lyties, orientacijos, tautybės esi – visi mes panašūs.

„Gimtinės“ scenarijų rašėte vienas. Šiame filme dirbote kartu su Tatia Rosenthal. Kodėl nusprendėte pasikviesti į pagalbą dar vieną scenaristą?

Ėmiausi scenarijaus vienas, parašiau du ar tris juodraščius. Bet man tai buvo labai sunkus formatas. Truputį bijojau, kad bandysiu aprėpti per daug: įvairių kartų meilę, skirtingą pasaulėžiūrą. Supratau, kad vienas neparašysiu. Turiu tarptautinę draugų grupę, su kuria dalinuosi scenarijais. Vienas kursiokas iš Izraelio mane supažindino su Tatia. Ji jau buvo parašiusi scenarijų animaciniam filmui, kuriame taip pat susipina daug istorijų. Ji perskaitė scenarijų, mes susitikome pasikalbėti. Mūsų pasaulėžiūros visiškai skirtingos, ji už mane gerokai vyresnė, tad buvo labai įdomu su ja kalbėtis ir ginčytis. Mes kartu perrašėm kelias istorijas, kai kurias išmetėm, įdėjom naujų. Ji daug padėjo. O vėliau viską užbaigiau pats. Tad gerai, kad tokį scenarijų rašiau ne vienas, nes tai suteikė skirtingų požiūrio taškų.

Kalbėjosi Ieva Šukytė