Tarp perfekcionizmo ir didybės

Šįkart apie du filmus, visiškas priešingybes – Davido Fincherio „švarų“, minimalistinį „Žudiką“ („The Killer“, JAV, 2023, „Netflix“) ir Ridley Scotto „Napoleoną“ („Napoleon“, JAV, D. Britanija, 2023) –  „maštabinį“ ir akivaizdžiai pasimetusį tarp savo intencijų. Kurį ir kaip linksniuos kino istorija?

Davidas Fincheris niekaip nepasisotina žudikiškais dalykais – jo filmografijoje gausu įvairaus plauko piktavalių, įsibrovėlių į namus („Panikos kambarys“) ir daugybės maniakų („Septyni“, „Zodiakas“, „Mergina su drakono tatuiruote“, „Protų medžiotojas“ ir t.t.). Gyvenimas Fincherio filme dažniausiai būna vienišas, bjaurus ir žiaurus, jei nebūtinai trumpas. Taip yra ir naujausiame jo filme „Žudikas“ apie bevardį samdomą žudiką – jį suvaidino Michaelas Fassbenderis, – nihilistišką vienišių, kurį pirmą kartą matome laukiantį, kol pasirodys auka. Tačiau jis nepataiko (tai pirmas kartas), o likusią filmo dalį praleidžia bandydamas sutvarkyti kilusią netvarką.

Fassbenderio personažas slapstosi apleistame biure ir dienų dienas stebi priešais esantį namą – sėdėdamas, stovėdamas, pro teleskopinį taikiklį. Jo žadintuvas skamba kas valandą, kad naktį nieko nepraleistų. Savo pulsą jis kontroliuoja išmaniuoju laikrodžiu, kūną – joga, o mintis – muzika. Ramiu, beveik monotonišku balsu jis kalba apie savo darbą: etiką, metodiką ir tai, kad didžiąją laiko dalį sudaro nuobodulys. Su tuo tenka susitaikyti, jei nori sėkmingai dirbti šioje srityje.

Ar jo veidas asketiškas, ar išsekęs? Sunku pasakyti, bet jis nori priversti save ir žiūrovus patikėti, kad yra perfekcionistas skeptikas. Jo vidinių taisyklių rinkinys skamba kaip dzeniška „Kovos klubo“ versija: „Visada judėk. Laikykis plano. Nepasitikėk niekuo. Neleisk sau įsijausti. Numatyk, bet niekada neimprovizuok. Niekada neprarask pranašumo. Kovok tik tą mūšį, už kurį moka. Visada klausk: kas man iš to?“ Smurtas kaip profesija, pasižyminti grynai technine distancija, reiškia radikalų individualizmą – tai tikslus tam tikro šiandieniniame pasaulyje vyraujančio subjektyvumo portretas.

Lakoniškas monologas apie nuobodulį, priešingai nei žudiko veiksmai, netrukus tampa vienu įdomiausių dalykų, kuriuos Fincheris kada nors sukūrė. Neatsitiktinai „Žudikas“ prasideda Paryžiuje, čia jau veikė vienas iš šio cecho prototipų – Džefas Kostelo Jeano-Pierre’o Melville’io filme „Samurajus“ (1967). Michaelas Fassbenderis perėmė neišraiškingą Alaino Delono veidą ir sukauptus judesius, net apranga primena Kostelo. Tačiau vietoj lietpalčio ir fetrinės skrybėlės Fassbenderis dėvi žvejo skrybėlę ir striukę. Fincherio pamėgtoje spalvų paletėje tarp ledinės mėlynos ir purvinos geltonos šis smėlio spalvos kostiumas tampa nepastebimu kamufliažu.

Fassbenderis vaidina visiškai be ironijos, o Fincheris humorą įterpia saikingai, bet taikliai. Žudiko maskuotę, tęsia jis monologe, įkvėpė vokiečių turistas Londone. „Nes niekas nenori turėti reikalų su vokiečių turistais.“

Fassbenderis gali sudaryti įspūdį, kad yra tobulai valdoma žudymo mašina, tačiau tereikia įsižiūrėti, ir jo žodžiai pradės kelti skepsį. Po kelių dienų laukimo žudikas paskambina savo klientui ir praneša, kad taikinys vis dar nepasirodė. Kaip ir jo vidinis monologas, tonas išlieka lakoniškas. Tačiau trumpą akimirką jo veide šmėkšteli nekantrumas. Galbūt savyje užsisklendusiam žudikui jo nuolatos kartojama mantra reikalinga, kad neprarastų ramybės?

Kadangi retais momentais jis yra žmogus, gali ir klysti. Užuot likvidavęs sekamą taikinį, žudikas netyčia pataiko į moterį, o tai savo ruožtu sukelia pasekmių laviną, kurios jis nenumatė. Vienu ypu tampa aišku, kad dzen požiūris tėra fasadas, apsauginė siena, kuri dabar griūva vis greičiau. Nepadeda nei joga, nei kvėpavimo pratimai; jo naujasis šūkis trumpas: „Fuck it!“

Ramus ir lėtas Fincheris tiksliai ir su subtiliu humoru parodo, kad nervus kaustančiam trileriui nereikia daug veiksmo, užtenka žudiko su silpnybėmis. Stojiškas vienišius gal ir neturi sąžinės, bet turi širdį. Žinoma, jis niekada to nepripažintų, bet ironiška, kad jį išduoda išmanusis laikrodis. Šio vienišiaus pasaulis yra tokia pat juodoji skylė kaip ir kitų Fincherio pamėgtų personažų, tačiau šįkart preciziška filmo estetika (apie režisieriaus perfekcionizmą jau sklando legendos) kur kas artimesnė personažui nei ankstesniuose filmuose. Stebina tai, kad šis žvilgsnis pro padidinamąjį stiklą iki begalybės praplečia žanro galimybes. Dėl to „Žudikas“ tampa minimalistine veiksmo opera ir svarstymu apie paviršius bei savęs optimizavimo apgaulę.

„Protų medžiotojas“ (2017–2019) analizavo takią ribą tarp „normalių“ žmonių ir žudikų maniakų, o „Žudikas“ panardina mus į žudiko, kuris staiga išsiveržia iš savo mirtinos rutinos, mintis, kad pakviestų susimąstyti apie mūsų vis labiau individualizuotą, vis labiau suskaidytą, vis labiau atšalusį gyvenimą. Kaip ilgai dar laikysimės „plano“?

Akivaizdu, kas „Napoleonu“ Ridley Scottas nori pateisinti lūkesčius, susijusius su istorinės medžiagos reikšme ir savo, kaip istorinių veiksmo filmų, tokių kaip „Gladiatorius“ ir „Dangaus karalystė“, meistro, vardu. Masinių scenų choreografija ir montažas nepalieka jokių abejonių, nors ir neprilygsta ankstesnių filmų mūšio scenų intensyvumui. Operatoriaus Dariuszo Wolskio rakursai ir panoramos gali gniaužti kvapą, tačiau tai tik dar labiau išryškina kūrėjų nesugebėjimą filmą paversti nuosekliu ir suprantama pasakojimu. Tai filmas, kurio neįmanoma aprašyti nesukėlus galvos skausmo, – jis ir schematiškas, ir kupinas skylių (elipsių, kabučių, akivaizdžių praleidimų) bei paslapčių. Atrodo, kas Scottas nesugebėjo priimti jokio požiūrio personažo atžvilgiu ir tiesiog viską sudėjo į vieną vietą.

Davido Scarpos parašytame scenarijuje pasakojama, kaip Napoleonas nepaliaujamai kyla į valdžią (jis pats karūnuojasi imperatoriumi), vykstant politinėms intrigoms, kruviniems mūšiams, ir retsykiais paskubomis santykiaudamas su mylimąja Žozefina (Vanessa Kirby), kuri visada jį nukonkuruoja. Jums nuolat primenama, kad jis – mažas žmogus, o jo santykiai su Žozefina daro jį dar mažesnį. Periodiškai pasirodantis tekstas veikia kaip skyrių antraštės, pagrindžiančios istorijos chronologiją ir pranešančios apie kitą konfliktą. Istorinės figūros tai atsiranda, tai išnyksta, bet dažniausiai filmas praslysta pro sudėtingus revoliucijos ir Napoleono valdymo aspektus, taip pat priežastis, dėl kurių Prancūzija buvo įtraukta į nesibaigiančius mūšius daugybėje frontų.

Koks buvo Tulono karinės operacijos genialumas? Ką tiksliai būsimasis imperatorius veikė Egipte? Kaip ir kieno pajėgomis buvo surengtas perversmas, suteikęs Napoleonui valdžią? Ar santuoka su Žozefina buvo iššūkis visuomenei? Kiek skandalinga buvo tai, kad jis pats save karūnavo? Kodėl jam pavyko taip puikiai laimėti prie Austerlico, bet ne prie Vaterlo? Kaip jam pavyko pabėgti iš Elbos ir kodėl nepavyko iš Šv. Elenos salos? Ir paprasčiausiai – kas tie visi žmonės elegantiškais kostiumais? Scottas nepateikia jokių atsakymų.

Regis, Ridley Scottui ir Joaquinui Phoenixui svarbu sukurti portretą žmogaus, kuris yra pasitikintis savimi kaip generolas, karvedys, bet neužtikrintas kaip valstybės veikėjas, ką jau kalbėti apie asmeninio gyvenimo peripetijas, – Napoleono santykiai su Žozefina sunkiai paaiškinami ir suvokiami (jei ne komiškos ir groteskiškos erotinės scenos, juos būtų galima pavadinti be galo liūdna meilės istorija). Tai įprastas istorinio žanro motyvas, siekiant parodyti herojaus dviprasmiškumą.

Phoenixas – reto diapazono aktorius, o tai yra „Napoleono“ privalumas ir pagrindinis trūkumas. Kontrastas tarp dviejų Bonapartų – viešumoje ir namie – nepaprastai ryškus ir juokingas; jis taip pat klaidina ir parodo autorių strategijos nenuoseklumą. Esame įpratę Napoleoną matyti arba kaip romantišką herojų, arba kaip kompleksuotą narcizą (juk ne veltui kalbame apie Napoleono kompleksą). Ridley Scottas atsisako pasirinkti vieną iš šių dviejų. Jo Napoleonas didingas ir patetiškas, stojiškas ir isteriškas, drąsus ir bailus vienu metu.

Keista ir tai, kad pačioje pabaigoje režisierius prisimena tris milijonus Napoleono karuose žuvusių karių ir paprastų civilių („patrankų mėsą“), nors prieš tai jiems neskyrė jokio dėmesio. Tad „Napoleonas“ greičiau primena juodraštį nei visavertį kūrinį.

Nors į „Napoleoną“ galima pažvelgti ir kitaip. Būtent semantinės ir loginės skylės atskleidžia situacijos, kurioje vieno žmogaus asmeninės traumos ir šeimyninės bėdos sukelia visuotinio masto kataklizmus, absurdiškumą ir tragizmą. Juk tai lemia visų mūsų likimus...