Jausmas, lyg filmuotume ant juostos

Pirmasis lietuviškas ilgametražis 3D filmas – menininko, režisieriaus Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ – nukelia į XIX a. pabaigą, kur susijungia dar gyvame pasakų ir užkalbėjimų pasaulyje gyvenanti bendruomenė ir artėjančio technologinio progreso, žadančio šio pasaulio pabaigą, nuotaika. Filmas uždarė Europos šalių kino forumą „Scanorama“ ir jau pasirodė šalies kino ekranuose. Su operatoriumi Eitvydu Doškumi ir stereoskopinės kameros operatoriumi Mindaugu Survila kalbamės apie filmo kūrimo procesą.

 

Kaip dirbote kartu?

 

Mindaugas Survila: Mano tikslas buvo užtikrinti, kad kokybiškai būtų nufilmuota medžiaga, iš kurios postprodukcijos etape būtų įmanoma sukurti 3D vaizdą. Apskritai kurti 3D vaizdą gana sunku, nes vykstant filmavimui turi būti labai tikslus, laikytis gana sudėtingų skaičiavimo formulių bei apskaičiuotų rezultatų interpretavimo. Jei filmavimo metu būtų blogai suvestas 3D, žiūrovas jaustų didelį diskomfortą, gali net pradėti skaudėti galvą. Mes žinojome, jog tai bus ilgametražis filmas, tad buvo labai svarbu užtikrinti, kad žiūrovas fiziškai galėtų išžiūrėti visą filmą. Tokie filmai kaip „Įsikūnijimas“ ar panašūs daugiausia filmuojami 2D, tik vėliau kompiuteriu sukuriamas trimatis vaizdas. 3D sluoksniai sudedami, kad nevargintų žiūrovo, kad būtų galima žiūrėti ir nepavargti ilgą laiką.

 

Eitvydas Doškus: Aš buvau filmo vaizdo operatorius, kaip ir įprastai, atsakingas už vaizdą – kompoziciją, šviesą ir visus kitus kadro elementus. Funkcijos buvo tos pačios. Tik visą laiką reikėjo glaudžiai bendradarbiauti su Mindaugu, tartis, ką galime daryti, ko ne. 3D dažnai padiktuodavo žaidimo taisykles, kaip mes filmuosime ir kaip ką darysime.

 

Kaip atrodė stereoskopinio vaizdo filmavimo procesas?

 

M. S.: Filmuojant 3D naudojamos dvi kameros, kaip dvi žmogaus akys. Iš esmės žmogaus akys mato šiek tiek skirtingą vaizdą: viena objektą mato labiau iš kairės, kita – iš dešinės pusės. Smegenys tą vaizdą apdoroja ir sukuria erdvę. Pavyzdžiui, kai fotografuoji mišką, nuotrauka greičiausiai neatspindi to įspūdingo vaizdo, kurį matei realybėje. Taip yra todėl, kad fotoaparatas turi tik vieną akį, taigi vaizdas negali būti stereoskopinis, smegenys nesukuria erdvės ir nuotraukoje miškas tampa plokščias. O miškas be erdvės atrodo daug prasčiau nei natūralus. Todėl filmuojant 3D naudojamos dvi kameros. Yra sudėtingos formulės, suvedi matricos dydį, židinio nuotolį, atstumą iki artimiausio objekto, atstumą iki tolimiausio objekto ir tada gauni rezultatą, kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti pastatytos abi kameros. Todėl skirtingiems kadrams atstumas skirtingas. Problema ta, kad mūsų kameros negalėjo būti per arti viena kitos, todėl negalėjome filmuoti arti esančių objektų.

 

Dėl to beveik visas filmas nufilmuotas vien bendrais planais, yra tik viena išimtis. Jei tolimiausias objektas nėra toli, pavyzdžiui, už aktoriaus – iškart siena, tada gali turėti stambesnį planą.

 

Paprastai operatorius kuria erdvę naudodamas skirtingas priemones, pavyzdžiui, vienas objektas, esantis arčiau, būna ne fokuse. Arba kine beveik visada naudojamas mažas ryškumo gylis. Tačiau filmuojant 3D reikia elgtis atvirkščiai, kad arti kameros jokių objektų nebūtų, o ryškumo gylis būtų kuo didesnis. Erdvė (3D) gims jau vėliau, postprodukcijos metu suvedus vaizdą iš abiejų kamerų.

 

E. D.: Negalėdavome turėti stambesnių planų, nes jau būdavome suglaudę kameras, kiek įmanoma, viena kamera net buvo apversta, kad laideliai netrukdytų joms būti kuo arčiau viena kitos. Kitu atveju tai būtų įmanoma, bet reikėtų daug sudėtingesnio metodo – filmuoti per veidrodžių sistemą, kas būtų labai brangu, be to, aplinkui niekas neturi tokio rig’o (tvirtinimo sistema – J. J.).

 

M. S.: Ankstesniame savo filme „2015 liepos 20-oji“ Narkevičius filmavo Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą (operatorius Audrius Kemežys – J. J.). Tada buvo atsivežę iš latvių jų pačių pasidarytą sistemą, kai filmavo dviem kamerom per paprastą veidrodį. Bet kai vaizdas atsispindi veidrodyje, pasikeičia vaizdo charakteristika. Dėl to postprodukcijos etape labai sudėtinga tiksliai suvienodinti abiejų kamerų vaizdą. Nusprendėme filmuoti be veidrodžių, be prizmių, kad būtų kuo mažiau rizikos.

 

E. D.: Taip atsirado reikalavimas, kad pirmas objektas turi būti ne arčiau nei trys metrai nuo kameros, tai padiktavo ir kompozicijos taisykles. Dėl to filme daug kadrų, nufilmuotų iš aukščiau, pasilipus ir pan. Bet iš esmės nesijaučiau apribotas, man tai buvo labai įdomu. Gauni žaidimo taisykles ir žaidi pagal jas.

 

M. S.: Dar vienas momentas. Naudojant skirtingus objektyvus 3D efektas irgi bus skirtingas. Jei filmuosi su plačiu objektyvu, žiūrovui atrodys, kad 3D gylis gerokai didesnis. Taip pat nuolatos turi galvoti, kad kadro gylis sutaptų su prieš tai buvusiu kadru.

 

E. D.: Dirbdami su šia sistema neturėjome galimybės vesti fokuso – ryškumo. Ant abiejų kamerų reikėtų užtaisyti atskirus motoriukus, kad galėtum tą daryti, bet tai būtų labai sudėtinga.

 

M. S.: Abiejose kamerose viskas turi būti identiška. Turi sužiūrėti, ar diafragma ir fokusas yra tiksliai tokie patys, nes jei vos vos netiksliai – kadrai būtų sugadinti. Jausmas buvo, lyg filmuotume ant juostos ir aikštelėje nesam tikri, kokia filmo erdvė bus ekrane.

 

E. D.: Filmavome šiek tiek aklai, nes iki galo nežinojom, kaip kadras atrodys 3D vaizde. Mes aikštelėje nematėm 3D vaizdo. Nutuokėm, kas kaip gali atrodyti, pagal testus, kuriuos buvom pasidarę prieš filmavimą, kad šioje situacijoje atrodys taip, kitoje – šitaip. Išsibandėm, kiek įmanoma filmuoti stambius planus, kiek bendrus gamtos planus, kiek kitus planus, – tai įsivaizduoji, ką galbūt gausi, ir taip dirbi.

 

M. S.: Grožį paverti skaičiais ir tada vėl iš tų skaičių bandai atkurti grožį.

 

E. D.: Aikštelėje asistentai tikrindavo, ar viskas nufilmuota sinchroniškai. Ruošiantis filmavimui buvo labai sudėtinga užduotis – rasti kameras, kurios sinchronizuotųsi tarpusavyje. Iš pradžių norėjome filmuoti dviem fotoaparatais, bet jų nepavyko sinchronizuoti. Tada radom tokias mažas „Black Magic“ kameras. Su viena filmo nelabai galėtum filmuoti, jų dinaminis diapazonas labai mažas ir vaizdo kokybė prasta, bet kai jos dvi ir 3D viską kažkaip suniveliuoja, tada filmuoti įmanoma. Jas pavyko sinchronizuoti. Pirmą filmavimo dieną net nebuvom tikri, ar mums viskas pavyks, nes prieš filmavimą viena kamera „nusprogo“. 

 

M. S.: Buvo daug niuansų ir labai daug įtampos, kad viskas būtų gerai.

 

E. D.: Toks „pasidaryk pats“ filmavimas buvo.

 

Mindaugai, tai turėjote pats atrasti visą sistema, kaip filmuoti?

 

M. S.: Lietuvoje filmavimo 3D pradininkas buvo amžiną atilsį operatorius Audrius Kemežys. Jis ėjo paprastesniu keliu: paėmė du fotoaparatus, prisuko prie plokštės ir pastatė atstumu kaip maždaug dvi žmogaus akys. Jis buvo atradęs, kad pagal šią sistemą gali filmuoti ne didesniu ir ne mažesniu nei trijų metrų atstumu iki objekto, tada gausi geriausią trimatį vaizdą. Pagal dabartinę sistemą fotoaparatus galėjai slankioti skirtingu atstumu vienas nuo kito kiekvienam kadre. Vidutiniškas atstumas tarp žmogaus akių yra 6,5 cm, o filmavimams buvau padaręs rig’ą, kur kameras buvo galima statyti net 180 cm atstumu. Kitaip tariant, bendruose planuose, kai pirmas objektas yra gana toli, galėjome išgauti kur kas didesnį erdvės pojūtį, nei kad žmogus fiziologiškai galėtų matyti savo akimis.

 

Man šis filmas yra apie tam tikrą lietuvių mitologijos atgaivinimą kinu. Kokius sprendimus lėmė mitologijos padiktuoti įvaizdžiai? Gal dėl to ir buvo pasirinkta filmuoti būtent 3D?

 

E. D.: Deimantas net nesvarstė kitokio formato. Buvom iš anksto nusprendę, kad 2D variantas niekur neturėtų pasirodyti. 3D iškart uždavė tokią nuotaiką, kad filmas bus kažkoks ypatingas, kad gamtos vaizdai atrodys pribloškiantys.

 

M. S.: Atsižvelgdami į filmo scenarijų stengėmės išnaudoti 3D gylį, kad išskirtume tam tikrus kadrus. Tai vienas iš įrankių, kurie gali būti naudojami kitoniškumui perteikti.

 

Kaip rinkotės lokacijas? Kas buvo svarbu? Atpažinau keletą skirtingų Lietuvos vietų.

 

E. D.: Filmo laikas yra XIX amžius, tad galvojome, kaip turint nedidelį biudžetą atkurti tokį laikotarpį, ką gali rodyti, ko negali. Rodai seną namą, bet žiūri – naujas stogas. Tai lėmė didelę dalį pasirinkimų. Taip pat filme daug gamtos. Deimantas jau buvo pasirinkęs labai nemažai gražių, įdomių ar neįprastai atrodančių vietų, visi daug važinėjome, ieškojome, Mindaugas irgi rodė įvairias vietas. Norėjome, kad gamta filme atrodytų nematyta, archajiška, neįprasta. Deimantas taip iš anksto buvo sugalvojęs. Stengėmės surasti įdomesnių vietų. Daug Dzūkijos gamtos, aš, dzūkas, net nebuvau tokios matęs.

 

M. S.: Iš principo lokacijos trys: Dzūkija, Aukštaitija, keli kadrai filmuoti Lentvario dvaro prieigose.

 

Kaip vyko filmo postprodukcija?

 

E. D.: Jei taip bendrai, montažas vyko 2D formatu su vaizdu iš vienos kameros. Kai filmas buvo sumontuotas, paaiškėjo, kuriuos kadrus reikia suvesti į 3D. Tai padarę ėjome žiūrėti viso filmo, ar viskas veikia. Tada – spalvų korekcija, kad vaizdas iš abiejų kamerų atrodytų vienodai. Net jei kamerų modelis tas pats, jos vis tiek iki galo nėra tokios pačios, taip pat truputį skiriasi šviesos kampas ar pan. Tad reikia suvesti spalvas, kad vaizdas iš abiejų kamerų atrodytų identiškai.

 

Man taip pat kilo filmavimo ant juostos įspūdis, nes kai filmuoji ant juostos, visą vaizdą matai per veidrodį ir tik išryškinus juostą pamatai, kas gauta iš tikrųjų. Iš principo filmuodami „Čiulbančią sielą“ dviejuose monitoriuose matėme beveik tapatų vaizdą, bet kas išeis su 3D, sužinojome tik suvedę vaizdą iš abiejų kamerų. Būtų per daug laiko kainavę per pamainą ar po pamainos suvedinėti 3D vaizdą, dėl to filmavome taip ir viskas vyko postprodukcijos etape.

 

Ar Deimanto požiūris į kino kūrimo procesą skyrėsi nuo kitų režisierių?

 

M. S.: Per šiuos filmavimus buvo bene smagiausia komanda, kiek esu filmavęs. Buvo puiki atmosfera ir viskas ėjosi kažkaip lengvai.

 

E. D.: Man irgi buvo labai smagus filmavimas, labai faina komanda. Kiekvienas režisierius dirba savo metodais, Deimantas irgi, jis atėjęs iš meno scenos, iš skulptūros, jo požiūris truputį kitoks. Dažnai jis žiūri daugiau iš konceptualios pusės, kaip kas atrodo ir ką gali reikšti.

 

Buvo daug tokio lengvumo. Maža komanda, buvom mobilūs, labai gražios vietos, daug laiko praleidom gamtoje.

 

M. S.: Geras oras.

 

E. D.: Vasara. Buvo tikrai smagus filmavimas (abu šypsosi).

 

Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė