Reikėjo laiko, kad viskas susidėliotų

Kanados aktorius ir prodiuseris Elliotas Page’as (g. 1987) filmavimo aikštelėje atsidūrė būdamas dešimties. Karjeros lūžio metais tapo 2007-ieji, kai Page’as suvaidino nėščią paauglę Jasono Reitmano filme „Džuno“ („Juno“) ir buvo nominuotas „Oskarui“. Įsiminė aktoriaus vaidmenys Woody Alleno filme „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, 2017), Christopherio Nolano „Pradžioje“ („Inception“, 2010). 2020-aisiais Page’as pareiškė esąs transasmuo. Neseniai pasirodė jo knyga „Pageboy“ – lyties keitimo dienoraštis, intymus, asmeniškas, bet kartu universalus pasakojimas apie savęs paieškas. Pateikiame aktoriaus interviu Jarekui Szubrychtui, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

Kodėl nusprendėte papasakoti savo istoriją būtent dabar? Esate jaunas žmogus, gyvenimo kelionė truks dar ilgai.

Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia būtent dabar pajutau, kad apskritai galiu tai padaryti. Anksčiau kildavo panašių minčių, bet stumdavau jas tolyn. Nesijaučiau pakankamai komfortiškai. Net kai pareiškiau, jog esu translytis asmuo, man reikėjo laiko, kad viskas susidėliotų, kol staiga visi dėlionės elementai atsidūrė savo vietose. Pradėjau rašyti ir nieko taisyti nereikėjo – taip atsirado pirmas skyrius to, kas vėliau tapo mano knyga. Paprasčiausiai atsisėdau ir viską išliejau. Rašiau negalėdamas sustoti.

Kokios buvo kitos priežastys?

Mano jausmai sutapo su išorinėmis aplinkybėmis. Su baimę keliančiomis atakomis prieš translyčių bendruomenę – tiek fizinėmis, tiek teisinėmis. Mano padėtis privilegijuota – galiu pasiekti žmones pasakodamas savo istoriją, todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas ją papasakoti.

Iškart kyla kitas klausimas – kodėl knyga? Juk kino kalba jums įprastesnė.

Turiu prisipažinti, kad buvo malonu pailsėti nuo kameros. Mėgstu kolektyvinę darbo kine ir televizijoje prigimtį. Tikrai ypatingas dalykas, kai susitinka grupė žmonių, kad kažką drauge sukurtų. Tai, kad galėjau tą laiką praleisti su savimi, sėdėti ir valandų valandas rašyti, išsilaisvinti nuo kitų priklausomybės, buvo lyg vaistai. Be to, mėgstu knygas, tad šį kelią pasirinkau visai sąmoningai.

Ar galvojote apie tuos, kurie skaitys knygą?

Nežinau, ar įsivaizdavau idealų skaitytoją, nors pameluočiau sakydamas, kad negalvojau apie kitus trans ar queer asmenis. Pirmiausia apie tą jų dalį, kuri atsidūrė gyvenimo posūkyje. Gal mano knyga padės jiems nors truputį pasijusti ne tokiems vienišiems. Kai mane pasiekia tokių žmonių balsai ir girdžiu, kad jiems padėjau, jaučiu, jog buvo verta verstis kūliais. Pamenu, tam tikrame etape būtent knygos, jautrūs žmonių pasakojimai man padėjo išlikti. Tas suvokimas buvo svarbiausias.

Įžangoje atkreipiate dėmesį, kad queer asmenys yra apibendrinami, kad viena, individuali istorija suvokiama kaip visos bendruomenės portretas.

Reprezentacijos klausimai sudėtingi kaip tik todėl, kad viešajame gyvenime queer asmenų yra tiek nedaug. Todėl jau įžangoje parašiau, kad suvokiu, jog mano gyvenimas nereprezentuoja daugumos transasmenų patirties. Jie dažnai gyvena skurdžiai, patiria benamystę, atsiduria kalėjime, tampa prievartos aukomis. Jiems neprieinama visai tai, kuo aš naudojuosi kasdien. Norėjau apie tai parašyti. 

Manau, žinote, kad daugeliui tokių asmenų esate pavyzdys, kad jie norės knygoje perskaityti nuorodas, kaip gyventi. Ar tai apsunkino darbą?

Labiau motyvavo. Jei pasakodamas savo istoriją, paprasčiausiai būdamas savimi ir apie tai kalbėdamas kam nors galiu padėti bet kokiu lygmeniu, jaučiuosi daugiau nei laimingas. Tačiau pameluočiau sakydamas, kad tam tikrame etape nejaučiau... gal ne tiek spaudimo, kiek nenoro nieko nuvilti. Nes visada žinojau, kad galimas mano diskomfortas yra ne toks svarbus kaip galimybė pasisakyti, kas bus naudinga mano bendruomenei.

Lyties keitimas – tai daug psichologinių, fiziologinių, socialinių ir kitokių iššūkių. Ar transasmenis supantys žmonės gali kaip nors palengvinti šią naštą?

Geriausia pradėti nuo pagarbos. Reikia priimti kitus tokius, kokie jie yra, gerbti jų kelionę. Žinoma, taip pat svarbu vartoti atitinkamus įvardžius, bent jau stengtis tai daryti. Jei turi draugų, kurių įvardis pasikeitė ir tenka suabejoti, akimirksnį susimąstyti, – viskas gerai. Svarbiausia leisti suprasti, kad jums jie yra svarbūs, kad remiate juos kaip individus ir kartu kaip bendruomenės dalį. Lyties keitimas gali būti iššūkis, ypač pradžioje, bet ir slegianti patirtis. Svarbu būti akylam, padėti, kad tas spaudimas taptų menkesnis. Taip pat gerai, jei savo aplinkoje reaguoji į žiaurius žodžius, sakomus apie translyčius, nesijuoki iš bjaurių juokų, darai pastabą žmogui, kuris tokius asmenis žemina ar daugina dezinformaciją. Reaguok, leisk sau akimirką būti nerangiam, bet tai gali padėti kitiems pakeisti savo požiūrį. Verta užstoti asmenis, kuriems reikia paramos, nepriklausomai nuo to, ar jie tapo viso to liudininkais, ar ne. 

Aktorystė reikalauja didesnio nei vidutiniškas savo kūno suvokimo. Ar manote, kad būdamas aktorius greičiau supratote, kas esate? Ar į vietą, kurioje esate dabar, pavyko ateiti greičiau?

Geras klausimas, bet neturiu vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, profesija vertė mane vaidinti merginas ir moteris, įkalino moterų vaidmenyse. Tačiau kartu, vis labiau jausdamas diskomfortą, vis geriau suvokiau tai, kas su manimi vyksta. Vaidyba man visada buvo pasitenkinimo šaltinis, bet tam tikri su lytimi susiję elementai skaudino. Norėjau tai nutraukti, ne kartą buvau arti sprendimo, tačiau kaskart save atkalbėdavau. Sakiau sau, kad turiu dirbti, nors tai ir atrodė per didelis iššūkis. Mintis apie viešą lyties keitimą buvo už mano suvokimo ribų.

Ar jaučiate, kad lyties keitimas pakeitė jūsų aktoriaus amplua?

Nežinau, ar pasikeitė mano vaidybos stilius, bet esu įsitikinęs, kad lyties keitimo patirtis leidžia man būti geresniu aktoriumi. Pirmiausia todėl, kad geriau jaučiuosi ir darbas teikia daugiau džiaugsmo. Galiu kurti vaidmenį, remdamasis savo tikrąja asmenybe, o ne sau prieštaraudamas, kaip anksčiau. Dabar esu daug atviresnis, labiau atsipalaidavęs, o tai negali neturėti įtakos darbui.

Ar manote, kad queer personažus kine ir televizijoje turi vaidinti tik LGBTQ+ bendruomenės aktoriai?

Svarbus klausimas. Jei visi būtų lygūs, jei mūsų visuomenė nebūtų tokia šlykšti, transfobiška ir queerfobiška, jei visi būtume tame pačiame lygmenyje, jei visi turėtume tokias pat galimybes, o mūsų bendruomenė nebūtų nesiliaujančių atakų tikslas, kalbėtume kitaip. Deja, faktai tokie, kad queer asmenys turi mažiau galimybių. Kartais mus reprezentuoja žmonės, kurie nėra nei trans, nei queer asmenys, nebent šiek tiek susiję su mūsų bendruomene. Kartais jie visai gerai atlieka queer vaidmenis, tad nemanau, kad šimtas procentų tokių vaidmenų turi atitekti tik queer aktoriams, bet visada verta bandyti. Daug kas priklauso nuo vaidmens pobūdžio. Vis dėlto manau, kad translyčių asmenų padėtis specifinė. Mums atsisakoma suteikti teises, stinga reprezentacijos, didėja prievarta. Todėl manau, kad translyčius personažus turėtų vaidinti transamenys, ir tokiai taisyklei neturėtų būti išimčių.

Manote, kad LGBTQ+ asmenų padėtis yra bloga, bet translyčių – blogiausia?

Taip, mus nuolat puola. Žinoma, visa queer bendruomenė turi panašios patirties, tačiau transasmenys dažniau susiduria neapykantos pasekmėmis. Kartais mus puola ir LGBT bendruomenės žmonės.

Maniau, kad Amerikoje tai jau praeitis.

Be abejo, mano patirtis susijusi su sritimi, kurioje dirbu, ir ji kitokia nei daugumos translyčių. Tačiau JAV viskas nėra rožinės spalvos, kaip galėtų atrodyti, o ta pati neapykantos retorika stiprėja ir Kanadoje. Žmonėms atrodo, kad Kanada daug geresnė vieta gyventi, bet tai netiesa. Konservatoriai apsikasa tokiuose pat neapykantos apkasuose.

Dabar daug laiko skiriate knygos reklamai, bet jūsų gerbėjai norėtų žinoti, kada vėl atsidursite filmavimo aikštelėje. Arba kitapus kameros, nes gal norėtumėte ir režisuoti?

Noriu rašyti naują knygą. Rašymas buvo labai stipri, bet maloni patirtis. Tačiau kino nemesiu. Mano kompanija „Page Boy“ auga, nes dirbu su fantastiškais žmonėmis. Turime daug projektų. Du naujus filmus neseniai parodėme Toronto kino festivalyje – viename jų vaidinau, kito buvau prodiuseris.

Parengė Kora Ročkienė