7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žudikas kiekvienam

Nauji filmai„Hit Man“

Elena Jasiūnaitė
Nr. 24 (1516), 2024-06-14
Kinas
„Hit Man“
„Hit Man“

„Samdomus žudikus išgalvojo populiarioji kultūra“, – dar filmo „Hit Man“ (rež. Richard Linklater, JAV, 2023) pradžioje konstatuoja pagrindinis herojus Geris Džonsonas (Glen Powell). Tuoj pat prieš žiūrovo akis prabėga begalė filmų ištraukų – nuo film noir klasikos iki „Reikalų Briugėje“. Visus juos vienija samdomo žudiko personažas. Žudikai gali būti visokie – romantiški paslaptingieji, nevykėliai, beveidžiai. Tačiau visi jie tarnauja žiūrovo fantazijai – lūkesčiui, kad prireikus atsiras žmogus, galintis atkeršyti tam, kuris įskaudino. Klausimas, kodėl visuomenė taip nori tikėti susikurtu samdomo žudiko mitu, tampa atspirties tašku ir režisieriui Richardui Linklateriui.

 

Kuklus ir savimi nepasitikintis Geris Džonsonas – tikra vidutinybė. Universitete jis dėsto psichologiją ir filosofiją, keldamas žiovulį studentams, gyvena vienas su dviem katinais Id bei Ego ir lesina kaimynystėje įsikūrusius paukščius. Būdamas itin kruopštus, laisvu laiku papildomai uždarbiauja padėdamas policijai sumontuoti pasiklausymo ir stebėjimo įrangą. Dažniausiai į Gerio komandos akiratį patenka žmonės, ieškantys samdomo žudiko, kuris padėtų atsikratyti antrosios pusės ar konkurento. Viskas pasikeičia, kai samdomą žudiką vaidinantis policininkas už prasižengimą yra nušalinamas nuo pareigų, o kukliajam Geriui tenka užimti jo vietą. Taip Geris atranda naują savo talentą – atliepti kiekvieno užsakovo galvoje susikurtą fantaziją – ir tampa sėkmingiausiai dirbančiu šios srities specialistu Naujojo Orleano policijos istorijoje. Tačiau netrukus darbo metu Geris sutinka Medison (Adria Arjona), nusprendusią atsikratyti savo tirono vyro. Gerio pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis.

 

Nors tarp sinefilų Richardas Linklateris geriausiai žinomas dėl savo romantiškos „Prieš“ trilogijos, jis niekada nebuvo režisierius, ištikimas vienam žanrui ar stiliui. „Hit Man“ labiausiai primena modernią screwball komedijos interpretaciją. Čia rasime visko – ir vyrą, kurio tapatybei iškilo grėsmė, ir lemtingą moterį, ir film noir elementų, ir, žinoma, nusikaltimą. Savos tapatybės paieškos ir savęs perkūrimas kine taip pat nieko naujo, tačiau Linklaterio – talentingo režisieriaus ir scenaristo – rankose ši istorija atgimsta naujai. Linklateris kalba ne tik apie medijų mums įdiegtas klišes, bet ir apie stereotipus, ir net pašiepia kai kurių JAV gyventojų primityvumą (filme matomos situacijos, nors ir atrodo neįtikėtinai kvailos, būtų lengvai randamos spaudoje, nusikaltimų skiltyje).

 

Iš pradžių nuolat sau turėjęs priminti frazę „galvok kaip samdomas žudikas“, Geris netrukus atranda naują aistrą žaisti su savo tapatybe ir teorines psichoanalizės žinias pritaikyti praktikoje. Inspiracijų jis ieško ir populiariojoje kultūroje, ir jutubo videoįrašų platformoje, iš kur mokosi transformuoti savo išvaizdą nuo dantų protezų iki tatuiruočių ir perukų – viskas tarnauja kliento fantazijai išpildyti. Kiekvienam susitikimui jis parenka naują alter ego – nuo rafinuoto bondiško blogiuko iki gerokai kvaištelėjusio keistuolio. Akylesniam žiūrovui tai papildoma pramoga – spėlioti, koks kūrinys ar asmenybė inspiravo Gerio vis iš naujo sukuriamą samdomą žudiką.

 

Scenarijaus bendraautoris aktorius Glenas Powellas, anksčiau matytas vaidinantis nykius gražuolius antrarūšėse komedijose ir Tomo Cruise’o šešėlyje, filme nustebins ne vieną. Jis keičia ne tik išvaizdą. Kinta dialektas, elgsena, judesiai, veido išraiška, visa asmenybė. Ir kas kartą ji yra įtikinama, net jei balansuoja ties absurdo riba. Jis yra tikroji filmo žvaigždė. Deja, to paties negalima pasakyti apie filmo femme fatale turėjusią būti Medison: nors trauką tarp aktorių sunku nuneigti, moters personažas blankus ir neįtikinantis, nesiūlantis jokio antro dugno ar netikėtumo pačiam filmo siužetui.

 

„Hit Man“ – labai keistas filmas, neįpareigojantis ir gana intelektualus vienu metu. Jame netrūksta klišių (savaime suprantama, kad „kietas“ vyrukas rinksis šunis ir šeimą, o nevykėliui liks katės ir paukščiukai), jis netolygus – pirmoji pusė gerokai stipresnė nei antra. Dviejų valandų trukmės filme yra užtektinai nereikalingų scenų, tačiau pabaiga atrodo paskubinta, o ir lemtingo finalinio siužeto posūkio, kurio, tikiu, laukė dauguma žiūrovų, pritrūksta. Tačiau tai „nepiktybinis“ filmas be moralų apie gėrį ir blogį. Nepretenzingas, nepretenduojantis į akademines gelmes, jis yra visai nebloga žmogaus elgesio (o ir popkultūros) studija. Per filmo personažo kaitą bei interesus analizuojamos teorijos apie žmogaus prigimtinę ir susikurtą tapatybę. Kalbama apie kaukes, kurias kiekvienas užsidedame atsižvelgdami į aplinkybes ir mūsų sutinkamus žmones. Galų gale – jis primena, kad kiekvienas gali būti ne tik savo laimės, bet ir savo tapatybės kūrėjas.

„Hit Man“
„Hit Man“
„Hit Man“
„Hit Man“
„Hit Man“
„Hit Man“
„Hit Man“
„Hit Man“