7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Saldžios ir baisios

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 25 (1517), 2024-06-21
Kinas Rodo TV
„Williams metodas“
„Williams metodas“

Lietuva geba stebinti. Štai viena konservatorių politikė nustebino savo „žmogiška klaida“. Taip ir nesupratau, kokia klaida būtų nežmogiška, bet ne tai svarbiausia. Nustebino, kad moralinį nevalyvumą galima vadinti klaida. Štai LRT tinklalapyje skaitau, kad viena žurnalistė susituokė su mylimuoju. O jei būtų susituokusi su nekenčiamuoju? Ar sužinotume? Važiuojant iš Vilniaus galima pamatyti reklamą, kuri žada „orgazmo investicijas“, – apie tokias iki šiol negirdėjau. Stebina nuolat tyru ir nekaltu patriotizmu besidžiaugiantis Kaunas, susirengęs statyti paminklą komunistui Brazauskui. Paguosti gali tik tame pačiame Kaune pamatyta iškaba: „Laidojimo paslaugos visą parą“. Būtinai įtrauksiu į savo testamentą, juk ar gali būti romantiškesnės laidotuvės už vykstančias tamsią naktį, prieš giedant gaidžiams? Vis dėlto praėjusią savaitę labiausiai  nustebino vieno Rusijos provincijos miesto meras, pavadinęs Vilnių „ištvirkimo centru“. Vadinasi, yra kuo didžiuotis.

 

Televizijų programos visai nestebina. Futbolas, plaukimas, krepšinis – viena monotonija. Man dar ir melancholija, nes stebėti tautą, kuriai taip reikia emocinių dirgiklių sukeltos euforijos, atvirai sakant, baisoka, juk sporto narkotikai – vieni stipriausių. Todėl, manau, atsiras ne vienas, kurį sudomins Reinaldo Marcuso Greeno filmas „Williams metodas“ (LNK, šįvakar, 21 d., 21 val.). Tai garsių tenisininkių Venus ir Serenos Williams tėvo istorija.

 

Richardas Williamsas gimė 1942-aisiais Luizianoje, JAV pietuose, kur galiojo rasinė segregacija. Jaunystėje jis patyrė Kukluksklano prievartą, nelygybę ir kiekviename žingsnyje matė užrašus „Whites Only“ („tik baltaodžiai“). Vėliau ieškojo laimės Mičigane ir Kalifornijoje. Sukūrė šeimą, bet metė žmoną ir vaikus. Vedęs antrą kartą pagaliau suvokė, ko nori. Per televiziją žiūrėdamas teniso turnyrą Williamsas atkreipė dėmesį į apdovanojimo sumą, prilygstančią metiniam jo uždarbiui. Pačiam Williamsui siekti teniso viršūnių buvo per vėlu, todėl jis sukūrė planą savo jauniausioms dukrelėms. Jos privalėjo tapti moterų teniso nugalėtojomis. Williamsas neturėjo nei būtinų žinių, nei pinigų. Tik planą.

 

Filmo kūrėjai pasinaudojo gausiais anekdotais, daugelį metų lydinčiais ekscentrišką tenisininkių tėvą. Willo Smitho suvaidintas Ričardas nežino žodžio „ne“. Tai be jokių išlygų amerikietiška svajone tikintis žmogus, sugebantis įtikinti kitus savo vizija. Nors Smithas kartais pernelyg priartėja prie karikatūros, režisieriui Ričardas nėra vienprasmiškas personažas. Jis trokšta geresnės ateities dukterims, ugdo jų pasitikėjimą savimi, bet kartu ir kovoja su savo demonais, yra liguistai užsispyręs, nesugebantis priimti kritikos. Kad ir kaip banaliai skambėtų, „Williams metodas“ – filmas apie tai, kad įmanoma nugalėti likimo kliūtis, kad svarbu tikėti savo galimybėmis. Todėl panašūs filmai yra geriausia ašarų spaudykla. Kartais paverkti sveika. Gal net sveikiau nei užsiimti sportu.

 

Pelenių istorijos visada populiarios, o jei Pelenė atsiduria mados pasaulyje – tuo labiau. Jei jos pamotė yra galingoji „Vogue“ redaktorė Anne Wintour, tokia istorija, be abejo, taps bestseleriu. Žinoma, turiu galvoje pagal debiutinę Lauren Weisberger knygą sukurtą Davido Frenkelio filmą „Ir velnias dėvi Prada“ (TV3, 24 d. 19.30). Net nustebau, kad nuo filmo pasirodymo praėjo beveik dvidešimt metų, bet visai smalsu sugrįžti prie to, kas kadaise buvo populiaru. Tokie sugrįžimai – lyg žvilgsnis į seną veidrodį.

 

Filmo „Ir velnias dėvi Prada“ Pelenė – tai dvidešimt vienų mergina iš provincijos Andrėja (Anne Hathaway), kuri pradeda dirbti prestižiniame mados žurnale „Runway“. Andrėja svajoja tapti žurnaliste ir rašyti „New Yorker“, o „Runway“ redaktorės Mirandos Pristli (Meryl Streep) asistentės pareigas laiko svarbiu karjeros laipteliu. Andrėja patenka į ypatingą pasaulį, kuriame 38 dydis skirtas tik storulėms, nes mados vergės valgo retai, ir tik menkai kaloringą maistą. Jos vilki garsių mados namų drabužius, avi tik aukštakulnius batelius ir yra dėkingos likimui, suvedusiam jas su Miranda. Nes būti suėstai Mirandos – jau beveik garbė. Pastaroji sadistiškai tyčiojasi iš pavaldinių, žadindama siaubą ir susižavėjimą, jai pataikauja net labiausiai vertinami mados kūrėjai.

 

Andrėjos problemos žiūrovui iš anksto žinomos, kaip ir istorijos pabaiga. Tačiau galima pasidžiaugti humoro kupinais dialogais ir Meryl Streep. Jos Miranda yra charizmatiška, išskirtinė, rafinuota, nuostabiai sadistiška ir atrodo puikiai.

 

Bet Steveno Knighto filme „Apgaulinga ramybė“ (LNK, 26 d. 22.30) Anne Hathaway vaidina ne Pelenę, o pabaisą Karen. Jos buvęs vyras kapitonas Beikeris (Matthew McConaughey) po skyrybų mėgaujasi atogrąžų ramybe ir plukdo žvejybos mėgėjus. Karen staiga vėl atsiranda Beikerio gyvenime ir prašo paslaugos: paimti su savimi į žvejybą jos naująjį vyrą ir sušerti jį rykliams. Koks yra tikrasis Karen intrigos tikslas, sužinosite vėliau, o kartu ir patirsite, kad negalima pabėgti nuo praeities.

 

2021-aisiais pasirodęs režisierės Nios DaCosta „Bitininkas“ (LRT, 24 d. 01.50) nėra tik prisiminimas apie populiarų 1992 m. siaubo filmą, pasakojusį miesto legendą apie berankę ir žiaurią nužudyto afroamerikiečio dvasią. Režisierė ir scenarijaus bendraautoris bei prodiuseris Jordanas Peelas neslepia sąsajų su realiais įvykiais, akcentuoja judėjimų #BlackLivesMatter ir #SayHerName svarbą, bet kartu išsaugo originalios versijos dvasią. Jie suteikia balsą tiems, kam miesto legenda apie Bitininką yra kultūros paveldo dalis.

 

Baltieji filme pasirodo kaip antrojo plano arba epizodinių vaidmenų atlikėjai. Tai madingų galerijų savininkai, meno kritikai, policininkai, kurie iš pradžių šauna ir tik paskui užduoda klausimus. Taip filmo kūrėjai nori pabrėžti, kad per trisdešimt metų juodaodžių amerikiečių padėtis nepasikeitė, institucinis rasizmas laikosi gerai. Nors „Cabrini-Green“ rajone akivaizdi įvykusi gentrifikacija ir vietoj niūrių blokinių namų atsirado jaukios kavinės bei elegantiški apartamentai, atmintis apie kruvinus įvykius gyva. Žinoma, jaunoji karta legendą apie kraujo ištroškusią dvasią, žudančią tuos, kurie prieš veidrodį penkis kartus ištars jo vardą, vertina gana skeptiškai.

 

Situacija keičiasi, kai legenda apie Bitininką tampa jauno Čikagos menininko Entonio (Yahya Abdul-Mateen II) įkvėpimo šaltiniu. Iš pradžių išgirsta istorija jam – lyg bitės įgėlimas. Bet gilindamasis į niūrią istoriją Entonis vis labiau drasko žaizdą. Ši metaforiška aplinkybė leido paversti filmą tikru body horror, o kartu atnaujinti diskusiją apie meno vaidmenį ir menininko atsakomybę. Be abejo, Peelas nebūtų Peelas, jei siaubo nepapildytų pakaruoklišku humoru.

 

Nors filmo kūrėjai nuolat pabrėžia sąsajas su pirmuoju filmu, šis „Bitininkas“ labiau yra pasakojimas apie neteisybę ir pažeminimus, kuriuos patiria JAV juodaodžiai. Iš jų skausmo ir įniršio atsiradęs Bitininkas tampa troškimo keršyti simboliu.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Williams metodas“
„Williams metodas“
„Ir velnias dėvi <i>Prada</i>“
„Ir velnias dėvi Prada