7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ką švenčiame?

Pamąstymai po „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 24 (1516), 2024-06-14
Kinas
„Mamutų medžioklė“
„Mamutų medžioklė“

Nepaisant nuo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų scenos kelis kartus pasikartojusių palaikymo patikinimų LGBT+ bendruomenei, krikdemų politikai gana jaukiai sėdėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje (susidarė įspūdis, kad tai kažkokie specialūs TS-LKD partijos apdovanojimai ar partijos elito suvažiavimas, kuriame net žemės ūkio ministras dalyvavo). Deja, nė vienas iš jų nepasirodė prieš dieną vykusiose „Pride“ eitynėse. Renginio operatoriai elgėsi pagal vadovėlį ir skambant Gretos Grinevičiūtės, Marijos Kavtaradzės ar Aistės Stonytės kalboms neatsuko kameros į premjerę, kuriai pritrūko lyderystės ir kuri nemaža dalimi yra atsakinga už tai, kad vis dar gyvename balanos gadynėje, visa queer bendruomenė yra įstrigusi ties vienu partnerystės klausimu ir negalime judėti į priekį (apie translyčių žmonių teises apskritai bijoma net užsiminti).

 

Net savo ištarme visas renginys priminė konservatorių balių: įsiminė kalbos apie vaikus ir šeimą. „Trijų vaikų tėvas, mylimas vyras ir sūnus“ Tomas Sinickis teigė, jog, suprask, reikia labiau remti (finansiškai) animaciją, kad heteroseksualios poros galėtų turėti daugiau nei vieną vaiką. Mat tik vaikams žiūrint animacinius filmus tėveliai turi atokvėpio. Dar kartą prasiveržė provincialus požiūris tiek į animaciją (kaip skirtą vaikams), tiek galų gale į gyvenimą kaip reprodukciją. Mūsų nykiame politiniame diskurse apskritai pernelyg dažnai nuskamba pasisakymai, kad žmogaus, ypač moters, vienintelis tikslas gyvenime – gimdyti vaikus, juk tokia prasta demografinė situacija, šeima – valstybės ląstelė, pagrindas ir t.t. Gerai, kad bent jau tiesioginių raginimų gimdyti neišgirdome. Na, o vieną iš apdovanojimų įteikė Giedrius Paulauskas, atkūręs pokario partizanų aprangą. Tai taip pat puikiai atitinka dešiniųjų ideologiją ir atminties politiką.

 

Kaip visuomet per apdovanojimus išryškėja daugiau kompleksų bei traumų, nei norėtųsi. Tai buvo akivaizdu kad ir iš nuolatinio kalbėjimo apie „pripažinimo tarptautinėje erdvėje ženklus“. Psichoanalitikai tikriausiai daug galėtų pasakyti apie tą gana patologišką susikoncentravimą į tai, kaip kas mus mato iš šono. Taip pat viso renginio metu buvo prisimenama skurdi praeitis. Darius Meškauskas, atsiimdamas „Sidabrinę gervę“ už geriausio antraplanio aktoriaus vaidmenį filme „Mano laisvė“, savo kalboje net paskelbė mirusiu visą 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo dešimtmečio kiną. Žinoma, niekas nesako, kad laikai buvo lengvi, bet tuo metu kūrė ir Šarūnas Bartas, ir Arūnas Matelis, ir Audrius Stonys, ir Kristijonas Vildžiūnas... Tačiau praeities išstūmimas irgi kalba apie traumines patirtis. Gal tai ir švenčiame? Dalies visuomenės, taip pat ir kino kūrėjų, sotesnį gyvenimą, koncertų salių atnaujinimą? Nors ne vienas prašė didesnio finansavimo. Net ir Tadas Vidmantas, kuris norėtų kurti filmą su orkestro muzika. Lyg tai ką nors keistų.

 

„Sidabrinė gervė“ už geriausią antraplanės aktorės darbą Hadar Ratzon Rotem Tomo Vengrio filme „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ taip pat sukėlė minčių. Rusas aktorius ar aktorė net nebūtų buvę nominuoti. Tad dėl Ukrainos galime užimti itin tvirtą poziciją, o Gazos atžvilgiu nėra jokios pozicijos. Juk per toli, reikėtų pernelyg daug gilintis, plius patys svajojame būti savo regiono Izraeliu su sienom ir tvorom, ką jau kalbėti apie paplitusią islamofobiją...

 

Nepaisant gausių pagyrų „klestinčiam Lietuvos kino miškui“, peržvelgus nominantų sąrašus tenka pripažinti, kad praėję metai buvo gana nykūs. Ir čia kyla vieni esminių klausimų. Ar tikrai reikia užpildyti visas kategorijas 4–5 nominacijomis, nesvarbu kokiomis? Ir, galų gale, kam skirti nacionaliniai apdovanojimai? Aišku, nemažai kūrėjų – narcizai, įsivaizduojantys, kad saulė sukasi aplink juos. Tad jie socialiniuose tinkluose nesibodi pareikšti, kad tai jų šventė. Tačiau ar tikrai? Vieninteliai tokio lygio apdovanojimai šalyje ne tik pasako žiūrovams, kas yra „geriausi iš geriausių“, bet ir formuoja kultūrinę atmintį. Taigi, sakyčiau, atsakomybės čia šiek tiek daugiau, nei tik paplekšnoti patiems sau ar kitiems per petį.

 

Po praėjusių metų skandalo (tiksliau, skandaliuko), katapultuoto socialinių medijų, kai visi, kas galėjo, „ventiliavo“ savo emocijas ir mažos bendruomenės nuoskaudas, regis, šiais metais „Sidabrinės gervės“ organizatoriai bandė įtikti visiems, net pakeitė nuostatus. Atsirado patariamoji taryba, padidėjo atrankos komisijos narių skaičius. Taip pat tvarkingai bandyta kiekvienoje kategorijoje užpildyti 4–5 nominacijas, nors akivaizdu, kad tik vos pora filmų buvo verti dėmesio. Kartais susidarė įspūdis, kad nepaisyta jokių kokybės kriterijų. Tai parodė ir praėjusį sekmadienį išdalintos statulėlės, kurių daugiausia pagrindinėse kategorijose surinko Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“, – filmas neturėjo lygiaverčių konkurentų, ir tikrai ne dėl to, kad būtų kuo nors genialus. Tai tiesiog profesionalus kūrinys tiek aktorių darbo, tiek scenarijaus, tiek operatoriaus ar režisūros meistriškumo požiūriu. Deja, kiti filmai – dar tik sunkiai vaikščiojantys pagrandukai (štai ir pati sugrįžau prie vaikų temos).

 

Atrodo, būtent pernai metų isteriški balsai medijose ir tai, kad organizatoriai neišdrįso ar nenorėjo apginti komisijos bei jos pirminės pozicijos, ir privedė prie šios kiek komiškos situacijos, kai imperatyvas „švęsti šventę“ tampa svarbesnis nei elementari savigarba arba kokie nors kriterijai. Pažvelkime kad ir į tokias katergorijas, kaip geriausias ilgametražis dokumentinis ir vaidybinis filmas. Pastarojoje dėmesio vertas vienas filmas – jau minėtas „Tu man nieko neprimeni“. Deja, nei Vengrio „5 ½ meilės istorijų viename Vilniaus bute“, nei Irmos Pužauskaitės „Devinto žingsnio“ sėkme nepavadinsi. Vengrio filmo pagrindas – barzdoti anekdotai apie meilužį spintoje, gėjų porą pamačius infarkto ištiktą moterį ir t.t. Nors režisierius tarsi turi ambicijų kažką pasakyti apie šiuolaikinius santykius ir žmogiškąją būklę, nieko gilesnio išspausti nepavyksta, nebent tai, kad santykiai byra kaip ir seno buto sienos...

 

O Pužauskaitės „Devintas žingsnis“ – tipinis debiutinis filmas, padrikas, nežinantis, kas jam svarbu, į kurį, regis, norėta sudėti viską: tai, kas rūpi, ką skauda, kas buvo matyta kokiame kitame filme, „pridedant“ kuo daugiau personažų ir negebant nuosekliai plėtoti poros pagrindinių. Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“, kad ir kaip įdomiai būtų skambėjęs „ant popieriaus“, iki filmo vis dėlto neužauga, ir galerijoje, kur yra daugiau laisvės išeiti / ateiti, kur žmogus nėra prirakintas prie kėdės, jį žiūrėti būtų tiesiog įdomiau. Taip pat „Čiulbanti siela“, kaip įprasta videomenui, – labai lakoniška, čia ne tiek plėtojamos temos ar motyvai (apie siužetą pamirškite), kiek pateikiamos užuominos arba užuominų užuominos. Tad kiek investuosi savęs – tiek ir pamatysi. Nors reikia pripažinti, kad operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas, įvertintas „Sidabrine gerve“, – įsimena.

 

Tą patį matome dokumentinio filmo kategorijoje. Aistės Stonytės „Mamutų medžioklė“ – vienintelis nominacijos ir apdovanojimo vertas filmas, kurio pasakojimo nebandoma sukišti į primityvią schemą (kaip daro Audrius Juzėnas filme „Vakar“), atskleidžiamas personažas ir jo drama keičiantis laikmečiams. Kalbant apie „Mūzą“, vienintelis žmogus, kuris turėjo būti nominuotas, yra pati Mūza Rubackytė. Tai ji viską kontroliuoja filme – sako ir rodo tai, ką nori, ir dar pati surežisuoja. Agnės Marcinkevičiūtės kaip režisierės čia tiesiog nėra. Tai tas atvejis, kai režisierius yra visiškai valdomas personažo ir to, kaip šis nori būti matomas. Filme nėra jokios Marcinkevičiūtės distancijos, kritiškesnio požiūrio.

 

Sunku suprasti, kodėl tarp nominantų – ir Vytauto Dambrausko „Bilietas“ ar Aurimo Valujavičiaus „Irklais per Atlantą“. Nors pastarasis filmas ir baisiai nuobodus (žmogus irkluoja, nelabai turi ką pasakyti, vieninteliai nuskambantys gilesni pamąstymai – kad esame smiltelės ir vandens lašai jūroje ar vandenyne), Valujavičius bent jau nepozuoja ir neturi jokių ambicijų dėl gilių apibendrinimų. Būtent tai kiša koją Elenos Kairytės „Robertai“: režisierė nori sukurti kartos portretą, bet net negeba prieiti prie savo veikėjos. Filme keičiasi viskas – herojės šukuosenos, aplinka, tik ne pati veikėja, arba bent jau taip ją rodo režisierė. Apie pačią Robertą sužinome tik tiek, kad ji daug rūko, regis, turi problemišką šeimą, mėgsta augalus bei gyvūnus ir turi finansinių rūpesčių. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad mergina nėra baigusi devintos klasės, nors neatrodo, kad Kairytei būtų įdomios priežastys.

 

Tačiau „7md“ redakcijai ir skaitytojams turbūt svarbiausia tai, kad „Auksinė gervė“ už gyvenimo nuopelnus skirta ilgametei kino skilties redaktorei, kino kritikei ir mylimai dėstytojai Živilei Pipinytei, kuri nemėgsta ditirambų, tad tuo ir neužsiimsiu. Vis dėlto organizatoriai tikrai galėjo pasistengti labiau ir ne tik sumontuoti nei šiokį, nei tokį filmuką, bet ir įvardinti vienos svarbiausių ir įtakingiausių šalies kino kritikių darbus.

 

Aišku, reikia nepamiršti, kad „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai – visų mūsų kolektyvinis portretas. Su visomis traumomis, kompleksais, ambicijomis, fantazijomis ir bandymais būti tuo, kuo nesame. Tad lauksime kitų metų.

 

P. S. Vedėjams kitą kartą siūlyčiau perskaityti renginio scenarijų dar prieš lipant į sceną. O visokių robotų šunų (čia dar vienas bandymas pabrėžti, kokia moderni šalis esame?) ir kitų nesąmonių gal geriau net nekomentuosiu...

„Mamutų medžioklė“
„Mamutų medžioklė“
„Čiulbanti siela“
„Čiulbanti siela“
„Tu man nieko neprimeni“
„Tu man nieko neprimeni“
„5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“
„5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“