Asmenybės ir prisiminimai

...Pagrobimą, apie kurį iš anksto buvo pranešta, transliuoja socialiniai tinklai. Pagrobtas teisėjas, kadaise paskelbęs neteisingą nuosprendį. Dabar jis pats kaltinamasis, o prisiekusiaisiais taps tiesioginės transliacijos žiūrovai. Jie ir spręs, kokio nuosprendžio nusipelno teisėjas. Taip trumpai galima anonsuoti Kanados rašytojo ir režisieriaus Wilsono Coneybeare’o filmą „Amerikos korikas“ (LNK, liepos 2 d. 22.30). Teisėjo vaidmenį sukūrė praėjusią savaitę miręs Donaldas Sutherlandas, aktorius, kuris galėjo suvaidinti bet ką – ir Federico Fellini Kazanovą, ir fašistą Atilą nepelnytai pamirštame Bernardo Bertolucci „Dvidešimtame amžiuje“, ir antiutopijos „Bado žaidynės“ tironą Koriolaną Snou. Kine jis buvo šešiasdešimt metų, vaidino įvairaus žanro filmuose, dirbo su kino genijais ir nelabai vykusiais režisieriais, įsimintinas jo veidas tiko nusikaltėliams, paprastiems žmonėms ir net Jėzui Kristui.

Kol kas neteko skaityti, kad gyvūnai geba prisiminti, nors nenustebčiau. Mokslininkai jau pripažįsta, kad kai kurie gyvūnai gali turėti asmenybę, o kokia asmenybė be prisiminimų? Jie ypač ryškūs Paulo Thomo Andersono filmuose. Holivudo istorijų nostalgijai šis režisierius suteikia kitokį, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių. 2021 m. pasirodžiusi „Saldymedžio pica“ (LRT, 29 d. 21.15) – filmas apie meilę. Jo veiksmas nukelia į Andersono vaikystės San Fernandą – į 1973-iuosius. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gerio Valentaino meilę dešimčia metų vyresnei merginai Alanai, Andersonas eina klasikinės screwball komedijos takais. Jie vingiuoti, nes pagrindiniai personažai ne tik iš skirtingų sluoksnių ar skirtingų pažiūrų – jų konfliktai ir nenuspėjamas elgesys nuolat kreipia siužetą klystkeliais. Geris (Cooperis Hoffmanas – ne viename režisieriaus filme vaidinusio Phillipo Seymouro Hoffmano sūnus) vaikystėje buvo žvaigždė, vaidino populiariuose filmuose, bet dabar, kai paaugo, net visai natūralūs spuogai ant jo veido nebežavi paaugliams skirto kremo reklamos kūrėjų. Alana (muzikė Alana Haim) vis dar ieško savo vietos. Ji svajoja apie aktorystę, bet tenkinasi fotografo padėjėjos vaidmeniu. Geris jai siūlo naujų galimybių, tik Alana nori kažko daugiau, nei tik būti nepilnamečio verslininko globėja, jo verslo partnere ar žmona. Andersonas juos nuolat verčia bėgti – ir vienas nuo kito, ir vienas pas kitą, suteikdamas malonumą stebėti ilgas bėgimų panoramas.

Ridley Scotto „Patarėjas“ (LNK, šįvakar, 28 d., 21 val.) siūlo grįžti į vėlesnius laikus, bet ne tai svarbiausia. Specialiai filmui parašytas vieno didžiųjų JAV literatūros klasikų Cormaco McCarthy scenarijus tapo iššūkiu režisieriui, kuris sugeba žadinti masinę vaizduotę. Filme gausu pasakojimo elipsių, sunku net pasakyti, kiek trunka veiksmas (mėnesį, pusę metų ar ilgiau), užtat pagrindinė mintis išaiškėja visai greitai. Nes „Patarėjas“ kalba apie tai, kad pabandęs žaisti su blogiu net nepajusi, kaip tapsi jo įkaitu. Taip atsitinka ir pagrindiniam herojui – Michaelo Fassbenderio suvaidintam nusikaltėlių advokatui, kurį visi vadina Patarėju. Kol tik patarinėja klientams, jis gali išlikti savoje tikrovės pusėje, beprotiškai mylėti gražią moterį (Penélope Cruz) ir ją lepinti, jaustis savas Amsterdame ir Teksase. Bet nusprendęs užsidirbti pinigų ir dalyvauti gabenant narkotikus iš Lotynų Amerikos į JAV, jis iškart atsiduria kitapus. Užteks atsitiktinumo, kad gyvenimas pradėtų ristis į bedugnę, ir taps akivaizdu, jog nieko negalima pakeisti, sugrąžinti ar ištaisyti. Įsileidęs į save blogį, esi pasmerktas.

Prieš dvidešimt metų pasirodžiusio Michaelo Manno filmo „Nakties įkaitas“ (LNK, 4 d. 22.30) nekantriausiai laukė Tomo Cruise’o gerbėjai – tada aktoriui pirmąkart teko „juodas“ samdomo žudiko vaidmuo. Cruise’o Vincentas – mandagus, žilstantis ponas, jis vilki elegantišką kostiumą ir yra vienas iš dviejų pagrindinių „Nakties įkaitų“ personažų. Antrasis – juodaodis vairuotojas Maksas (Jamie Foxx), į kurio taksi vieną vakarą įsėda Vincentas. Iš pradžių gali pasirodyti, kad tai tik darbštaus verslininko kelionė po miestą. Netrukus paaiškės, kad Vincento darbų pobūdis gana specifinis ir įkaitu tapęs Maksas priverstas vežti žudiką į nusikaltimo vietas. Veiksmas apima vieną naktį Los Andžele ir koncentruojasi į abiejų personažų santykius. Galime stebėti, kaip jie keičiasi. Nesu Cruise’o gerbėjas, todėl abejojau, ar jis „ištemps“ filmą, tačiau Mannas – patyręs režisierius, todėl priverčia įdėmiai stebėti, ką Vincentas daro ir sako, rodo palyginti nedaug jo stambių planų. Daug įdomesnis filme, žinoma, yra Foxxas bei du antrojo plano veikėjai – detektyvas (Mark Ruffalo) ir prokurorė (Pinkett Smith). Kita vertus, juk panašaus pobūdžio filme svarbiausia yra įtampa ir šmaikštūs dialogai. Jų nepristigs.

Pernai pasirodęs savo paties romaną ekranizavusio rašytojo Gilles’io Legardinier filmas „Ponas Bleikas jūsų paslaugoms“ (LNK, 29 d. 21.20) skirtas vadinamajai brandaus amžiaus auditorijai, t.y. tiems, kurie turi ką prisiminti. Toks ir pagrindinis filmo veikėjas Endriu Bleikas (John Malkovich). Dauguma jam artimų žmonių arba išėjo iš šio pasaulio, arba po jį išsivažinėjo, tad Bleikas nusprendžia perduoti firmos valdymą į asistentės rankas ir įsidarbinti majordomu mirusios mylimos žmonos gimtinėje Prancūzijoje. Ten jo niekas nepažįsta, o Bleikui tai svarbu. Bet kai jis atvyksta į Boviljė rūmus, niekas nėra taip, kaip įsivaizdavo. Našlė Natali (Fanny Ardant) stebina neįprastais įpročiais, su virėja Odile (Émilie Dequenne) Bleikas negali rasti bendros kalbos, jaunoji kambarinė Manon (Eugénie Anselin) atrodo sutrikusi ir nelaiminga, dvaro valdytojas Filipas (Philippe Bas) gyvena parko gilumoje ir vengia bendrauti su kitais gyventojais. Be to, Bleikas dar priverstas pelnyti gaidžio Mefisto malonę. Bleikas supranta, kad nors buvo įsitikinęs, jog gyvenimas artėja prie pabaigos, turi viską pradėti iš naujo... Deja, geras rašytojas ne visada yra geras režisierius, todėl jam taip pat būtų neprošal koks nors geranoriškas lyg Merė Popins anglas.

Suprantu, kad žolė anksčiau buvo žalesnė. Todėl atsisveikindamas siūlau šįvakar (LRT Plius, 28 d. 21 val.) prisiminti Jeano-Luco Godard’o muzikinę komediją „Moteris yra moteris“, kurios herojė Anžela (Anna Karina) kažkodėl įsikalė į galvą, kad nori turėti vaiką. Jos draugas Emilis (Jean-Claude Brialy) tuo visai nesidžiaugia, todėl pora dažnai pykstasi. Jų barnius namuose, gatvėje, kavinėje nutraukia muzikiniai intarpai. Anžela nenusileidžia. Jei Emilis nenori būti tėvu, atsiras kas jam padės. Tai Alfredas, į kuri įsikūnijo nuostabusis Jeanas-Paulis Belmondo. Šiuo spalvotu, plataus „CinemaScope“ formato filmu, kuriame daug gegų, citatų ir fiktyvių interviu, Godard’as pagerbė tą kiną, kurį labiausiai mėgsta žiūrovai. Regis, žiūrovai niekad nesensta.

Jūsų – Jonas Ūbis