7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mėgstantis vaidinti vienišius

Airių aktorius Andrew Scottas

Nr. 25 (1517), 2024-06-21
Kinas
„Riplis“
„Riplis“

Be galo subtilus filmas „Visi mes svetimi“, bravūriška monodrama „Vania“ ir „Netflix“ serialas „Riplis“. Andrew Scottas – dar vienas puikus aktorius iš Airijos, užkariaujantis pasaulį.

 

Filmas „Visi mes svetimi“ („All of Us Strangers“, 2023) atrodo tarsi sukurtas 47-erių Andrew Scottui. Filmo pagrindas – Taichi Yamada romanas „Nepažįstamieji“, kurį režisierius ir scenaristas Andrew Haigh, keleriais metais vyresnis už Scottą, prisodrino nuorodų į savo paties gyvenimą ir, be kita ko, filmavo name, kuriame užaugo, Kroidone, Londone. Įžengęs į filmavimo aikštelę aktorius buvo apstulbintas: jis atsidūrė 9-ojo dešimtmečio pabaigos namuose Dubline: kambaryje kabojo grupių, kurių tada klausėsi, plakatai, lentynose buvo sudėti pažįstami žurnalai, prietaisai ir žaislai, o spintoje – poliesterinės pižamos, kurias jo karta dėvėjo vaikystėje. Nieko nelaukdamas jis išsitraukė telefoną, viską nufotografavo ir nusiuntė seserims.

 

Scenarijus taip pat skambėjo pažįstamai – taip gerai, jog abu su režisieriumi nusprendė, kad Scottas vaidins personažą vilkėdamas savo paties drabužiais. Filmo herojus scenaristas gyvena užsisklendęs savyje, kovodamas su trauma, kurią patyrė vaikystėje netekęs tėvų, taip pat nešiodamasis su savimi sunkų „bagažą“, nes augo homofobijos ir AIDS panikos laikais. Bandant aprašyti savo vaikystę, susidoroti su praradimo jausmu, pasineriama į praeitį, atsiveria žaizdos, į paviršių iškyla giliai paslėpti jausmai ir troškimai, o susitikus su paslaptingu kaimynu (Paul Mescal) randasi meilės ir santykių galimybė. Haigh filmas – tai psichoterapija ir spiritistinis seansas vienu metu. Intymios scenos tokios pat jaudinančios kaip ir pagrindinio herojaus šeimos namuose – čia laikas sustojęs 9-ajame dešimtmetyje, todėl sūnus susitinka su jaunesniais už save tėvais, pasakoja jiems apie savo gyvenimą, prisipažįsta, kad yra gėjus, ir sulaukia to, ko visada norėjo: meilės ir palaikymo. Scotto vaidmuo primena trimačius vaizdus, kurie, žvelgiant iš skirtingų perspektyvų, keičia prasmę – jis vienu metu yra ir suaugęs, sielvarto kamuojamas vyras, ir pažeidžiamas berniukas, ieškantis saugumo tėvų glėbyje.

 

Andrew Scottas augo mylinčioje šeimoje, tačiau už jo nugaros taip pat slypi šešėlis. Jo tėvai laimingai susituokę, motina buvo dailės mokytoja, iš kurios jis paveldėjo talentą tapyti, tėvas – įdarbinimo agentūros darbuotojas. Andrew turi dvi seseris ir vis dar reguliariai kas kelias savaites grįžta iš Londono į gimtąjį Dubliną. Homoseksualius personažus jis vaidina taip pat dažnai, kaip ir heteroseksualius. Savo orientaciją aktorius viešai atskleidė 2013 m. duodamas interviu laikraščiui „The Independent“, o šiandien prieštarauja pasenusio ir stigmatizuojančio termino „atviras gėjus“ vartojimui. „Tai posakis, kurį galima išgirsti tik žiniasklaidoje. Kai būni vakarėlyje, niekas nesako: tai mano draugas atviras gėjus. Mes nesakome, kad aš esu „atviras airis“ arba „atviras kairiarankis“... Šiame būdvardyje yra kažkas artimo žodžiui „begėdiškas“, kaip ir posakyje „Ar jūs apie tai kalbate atvirai? Laikas liautis“, – aiškino jis žurnalui „The Hollywood Reporter“.

 

Kartu Andrew buvo drovus, uždaras vaikas, ir teatro pamokos turėjo padėti jam atsiskleisti. Jis lankė privačią jėzuitų mokyklą, kurioje homoseksualumas buvo demonizuojamas ir smerkiamas, o Airijoje baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius santykius panaikinta tik 1993-iaisiais, kai aktoriui buvo 16 metų.

 

Jis charizmatiškas, draugiškas, gražus, sunku rasti žmogų, kuris apie jį nekalbėtų su susižavėjimu, tačiau gyvena vienas. Darbą filme „Visi mes svetimi“ jis vadina katarsine patirtimi. Žurnalui „GQ“ Scottas sakė: „Man teko įnešti tiek daug savo paties skausmo... Galbūt todėl filmas buvo toks naudingas ir apvalantis.“ Ir tada pridūrė apie aktorystę: „Kuo ilgiau dirbu šioje profesijoje, tuo labiau suprantu, kad svarbiausia atskleisti, kas esi, o ne apsimesti kuo nors kitu.“

 

Jis tapo vienišių portretų specialistu. „The Independent“ taikliai rašė: „Jo energija atrodo nenuspėjama ir kelia sumaištį. Jis vienu metu jaudinantis, melancholiškas, šnekus ir karikatūriškas. Geriems personažams jis suteikia tamsos ir paslaptingumo, blogiems – šelmiško, berniukiško žavesio.“ Jo Tomas Riplis naujoje Patricios Highsmith „Talentingojo misterio Riplio“ ekranizacijoje „Riplis“ („Ripley“, rež. Steven Zaillian, 2024) gyvena pasislėpęs už daugybės kaukių. Istorijos veiksmas vyksta 7-ojo dešimtmečio pradžioje Italijoje. Svarbus motyvas greta socialinės klasės yra subtiliai vaizduojamas veikėjo kitoniškumas, nustumiantis jį į visuomenės pakraščius. Ankstesnėse interpretacijose Riplis būdavo psichopatas, kuris nesivaržydamas žudė, kad įgytų prestižą ir turtus. Scottą domino Riplio kitoniškumas, skiriantis jį nuo kitų. „Ką reiškia niekada nebūti pakviestam į vakarėlį? Visi pažįstame žmonių, kurie nepalengvina sau gyvenimo, kurie galbūt yra šiek tiek keistuoliai. Kas nutinka, kai esi nuolat ignoruojamas, nustumiamas į šalį arba nepritampi? Ar iš to randasi kažkas tamsaus?“ – klausė jis dienraštyje „The Guardian“.

 

Scotto Riplis nėra patrauklus personažas, tačiau jo neįmanoma ir nekęsti. Sunku jį priskirti prie blogiukų, lengviau jam simpatizuoti. Nes Scottas mieliau renkasi pilką, o ne juodą ir baltą spalvą. Jis tik kartą vienareikšmiškai suvaidino piktadarį ir dėl to vis dar piktinasi savimi. Tai C, Džeimso Bondo antagonistas iš 2015 m. filmo „Spektras“ („Spectre“). Aktorius apgailestauja, kad nerado jėgų kovoti dėl niuansų, kuriais rėmėsi atlikdamas kito blogiuko Moriarčio vaidmenį britų seriale „Šerlokas“ („Sherlock“, 2010–2017). „Jo tamsiose akyse yra kažkas įelektrinančio – jos gali būti dvasingos ir kartu bauginančios“, – sakė  „Šerloko“ bendraautoris Markas Gatissas.

 

Jos neabejotinai buvo dvasingos kuriant kunigo, sudėtingos „meilės istorijos“ herojaus, vaidmenį antrajame „Nepritapusios“ („Fleabag“, 2019) sezone. Perteikdamas personažo charizmą, jo kovą su savo demonais, vienatvę, maištingą humoro jausmą (paklaustas, kodėl nepalaiko santykių su broliu, atsako: „Jis yra pedofilas. Aš suvokiu situacijos ironiją“), Scottas puikiai įsilieja į Phoebe Waller-Bridge parašyto serialo atmosferą. „Jis turi dešimties žmonių charizmą“, – sako scenarijaus autorė ir aktorė, patikėjusi jam vaidmenį po ankstesnio bendro darbo teatre. Internetas pakrikštijo Scotto personažą „Hot Priest“ – seksualiu kunigu, o po premjeros, kaip pranešama, religinės pornografijos užklausų interneto paieškų sistemose padaugėjo 162 procentais.

 

Scottas turi talentą kurti personažus, su kuriais lengva susitapatinti. Tai griežto požiūrio rezultatas – aktorius teikia pirmenybę mažam masteliui, o ne puikybei ir šou. Kaip žurnale „GQ“ sako režisierius Andrew Haigh: „Jis žino, kaip žiūrovams perteikti emocijas, kad jie nesijaustų manipuliuojami. Jis natūralus ir švelnus, o ne sunkus ir rimtas. Nemanau, kad jam rūpi būti Didžiuoju aktoriumi, kurio emocijos liepsnoja, yra pompastiškos. Jis nori, kad jos būtų mažos, subtilios ir tikros.“

 

Scottas vaidina žiūrovams artimus personažus ir ekrane, ir teatre, kur nuolat dirba net įsibėgėjus jo karjerai kine bei televizijoje (yra pelnęs du Laurence’o Olivier apdovanojimus –prestižiškiausius Didžiosios Britanijos teatro srityje). Įrodymas – pavyzdžiui, Hamletas, kurį vaidina nepakeldamas balso, neslėpdamas ironiško jautrumo 2017 m. pastatyme, arba Semo Yateso režisuota monodrama „Vania“ Londono Jorko hercogo teatre, kur stebėtinai sėkmingai įkūnija... aštuonis Čechovo „Dėdės Vanios“ personažus.

 

Tai universali (be retro nuotaikos ir rusiškų akcentų, iš kurių liko tik du vardai: titulinis Vanios ir jo dukterėčios Sonios) tragikomedija, jos centre – nelaiminga meilė. Scottas, apsirengęs savais drabužiais, vaidindamas skirtingus personažus keičia balso toną, užsideda akinius nuo saulės, prisidega cigaretę, bet iš esmės vaidina žmones, kurie panašūs į jį patį, nes yra vieniši ir nelaimingi, klaidžiojantys po savo jausmus ir troškimus, bandantys eiti per gyvenimą iš anksto žinodami apie nesėkmę ir jos nepaisydami. Žiūrovams lengva susitapatinti su šiomis emocijomis ne tik todėl, kad Scottas meistriškai kuria personažus iš kūno ir kraujo, kurie savo liūdesį slepia po šypsena, bet ir todėl, kad monodramos forma taip pat skaudžiai išryškina šią neperprantamą vienatvę.

 

Ji prasideda, kai Scottas įžengia į sceną ir įjungia elektrinį virdulį, užsipliko arbatos. Su arbata rankoje jis atsistoja prie šviesos jungiklių ir, žiūrėdamas į žiūrovus su šelmiška šypsena, pakaitomis įjungia ir išjungia šviesas scenoje ir žiūrovų salėje. Tada žiūrovai atrodo tarsi fantomai, sulaikę kvapą ir laukiantys, kol prasidės istorija. „Tai dar nieko“, – sako jis, su jauduliu prisimindamas šią akimirką interviu metu.

 

Būdamas 17-metis Scottas gavo stipendiją studijuoti tapybą. Jis jos atsisakė, nes tuo pat metu gavo pasiūlymą vaidinti Cathalo Blacko režisuotame filme „Korėja“ („Korea“, 1995), kurio veiksmas vyksta XX a. 6-ajame dešimtmetyje ir vaizduoja airių imigraciją į Ameriką, tėvo ir sūnaus santykius, o jo centre – Korėjos karas. Po filmavimo Scottas nusprendė studijuoti dramaturgiją Dublino koledže, bet nuobodžiaudamas po šešių mėnesių studijas nutraukė. Prieš išvykdamas ieškoti laimės į Londoną amžiaus pradžioje, pradėjo dirbti Dublino „Abbey“ teatre. Ir galiausiai tapo dar vienu airių šiuolaikinio kino pasaulio herojumi, greta Cilliano Murphy (šiemet apdovanoto „Oskaru“ už vaidmenį filme „Openheimeris“), Paulo Mescalio („Po saule“) ir Barry Keoghano („Salos vaiduokliai“, „Saltburnas“).

 

BBC radijo paklaustas, kas jį skatina kurti, Andrew Scottas atsakė: „Manau, kad visada buvau šiek tiek maištininkas. Gal ir neatrodau toks, bet man niekada nerūpėjo, ką žmonės pagalvos.“ Jis vertina netikėtus ir nestandartinius poelgius, retai renkasi didelius filmus, vengia franšizių nuo tada, kai susipažino su Bondu, ir neįsivaizduoja savęs bėgančio su ginklu. „Septynis mėnesius būti filmavimo aikštelėje ir valgyti vištieną su brokoliais – ne taip norėčiau leisti laiką“, – paaiškino jis.

 

Per pandemiją aktorius grįžo prie savo senos aistros tapyti ir pradėjo vertinti laisvalaikį: „Norėčiau gyventi kuo spalvingiau ir stengtis daryti netikėtus dalykus.“

 

Parengė I. V.

„Riplis“
„Riplis“
„Vania“
„Vania“
„Nepritapusi“
„Nepritapusi“
„Nepritapusi“
„Nepritapusi“
„Visi mes svetimi“
„Visi mes svetimi“
„Visi mes svetimi“
„Visi mes svetimi“