Kinas
Netrukus Lietuvos ekranuose pasirodys vokiečių režisierės Julios von Heinz filmas „Palikimas“ („Treasure“, Vokietija, Prancūzija, 2024). Jo premjera įvyko šiemet Berlyno kino festivalyje. Tai australų rašytojos Lily Brett romano „Too Many Men“ ekranizacija. „Palikimas“ perkels į 10-ojo dešimtmečio Lenkiją, iškart po Berlyno sienos žlugimo. Filmo herojė amerikietė Rut kartu su tėvu Edeku keliauja į Lenkiją aplankyti jo vaikystės vietų. Rut tikisi rasti savo šaknis. Tačiau Holokaustą išgyvenęs Edekas nenori iš naujo patirti traumos ir iš visų jėgų priešinasi kelionei. Iš to kyla daug juokingų situacijų. Filme taip pat vaidina Zbigniewas Zamachowskis, Sandra Drzymalska, Tomaszas Włosokas, Iwona Bielska, Maria Mamona ir Ralphas Kaminskis. Pateikiame režisierės interviu Justynai Grochal, išspausdinto žurnale „Wysokie Obcasy“, fragmentus.
Lena Dunham ir Stephenas Fry sukūrė ekrane išskirtinį tėvo ir dukters ryšį. Kaip gimė sumanymas juos pakviesti?
Tai užtruko. Daugumą lenkų aktorių jau buvau pasirinkusi, bet vis nežinojau, kas bus pagrindinė pora. Ypač sunku buvo pasirinkti pagrindinę aktorę, nes bijojau, kad filmas nepasirodytų senamadiškas. Man atrodo, kad filmai Holokausto tema kartais truputį senamadiški, aš norėjau jai suteikti šiuolaikišką pobūdį. Vieną dieną instagrame aptikau Lenos Dunham profilį. Pamaniau, kad ji galėtų suteikti filmui tą šiuolaikišką veidą. Manau, ji asocijuojasi su Niujorku, tad susisiekiau ir labai apsidžiaugiau, kai sutiko filmuotis. Stepheno Fry požiūris į šią istoriją yra asmeniškas. Jis pats keliavo į Rytų Europą ieškoti šeimos šaknų. Jo kelionė primena Rut kelionę mūsų filme. Išsiuntėme jam scenarijų, ir mums pasisekė.
Pasirodo, ir Lena Dunham turi ryšių su Lenkija.
Ypač su Lodze, nes jos senelis kilęs iš ten. Ji sužinojo apie tai, kai jau filmavome.
Jūsų filmas – tai pasakojimas apie trisdešimtmetę žurnalistę iš Niujorko, kuri keliauja į Lenkiją su tėvu, išgyvenusiu Holokaustą. Ji nori aplankyti vietas, kuriose gimė ir augo tėtis. Kaip kilo mintis papasakoti antrosios Holokausto kartos istoriją?
Ta istorija atsirado Lily Brett knygoje. Ji parašė daug puikių romanų ir visada kalbėjo apie tą antrąją kartą. Pradėjau skaityti jos knygas, kai buvau šešiolikos. Gavau jas iš savo mamos, kuri taip pat priklauso antrajai Holokausto kartai. Manau, kad Brett buvo pirmoji rašytoja, knygose tai kartai suteikusi žodį. Trauma tarp kartų (transgenerational trauma) – naujas terminas. Tai pastarųjų dešimtmečių psichoterapeutų atradimas. Lily rado daug žodžių, kaip apibrėžti antrosios kartos elgesį ir jų traumą. Pamaniau, kad atėjo laikas papasakoti tą istoriją.
Rut keliauja į Lenkiją norėdama sužinoti tiesą apie savo šeimą. Ji neseniai išsiskyrė su vyru, atrodo sutrikusi. Ar prieš metus mirusios Rut mamos mirtis pasufleravo jai, kad tai paskutinė galimybė užduoti klausimus ir sužinoti tą tiesą?
Taip, manau, tai slypi giliai viduje. Jos tėvas, stovėdamas balkone Lodzėje, sako, kad Rut mama nebūtų važiavusi į Lenkiją. Kol motina buvo gyva, tai nebuvo įmanoma, nes ji labai bijojo. Jai būtų buvę skaudu, jei duktė čia būtų važiavusi. Tad, viena vertus, tai pirmoji galimybė čia atvykti. Laiko požiūriu taip pat – 1991-aisiais buvo daug paprasčiau nei 9-ajame dešimtmetyje. Žinoma, po motinos mirties Rut jaučia, kad jos gyvenimas byra ir kad reikia kažką keisti. Kelionė jai – permainų pradžia.
Pasakojate istoriją apie konkretų laiką ir istorinį įvykį, bet tam tikra prasme tai universalus pasakojimas apie pokalbio poreikį ir galią. Edekas vengia klausimų apie praeitį. Rut net jam sako: „Gaila, kad nemoku lenkiškai, galėčiau su tavimi pasikalbėti.“ Kodėl Edekas nesugeba atsiverti dukteriai?
Daugelis išgyvenusiųjų Holokaustą patyrė blogiausia, ką žmogus gali patirti. Todėl akimirka, kai sau leidi vėl tai pajusti, gali paversti niekais sugebėjimą judėti toliau, kurti naują šeimą, gyventi. Daugelis išgyvenusiųjų nusprendė nutildyti visus patirtus jausmus, kad galėtų pradėti naują gyvenimą. Edekas – būdingas tokios situacijos pavyzdys. Jis neleidžia sau prisiminti. Neleidžia rodyti savo jausmų, nes tai gali paversti jį silpnu. Jis bijo, kad nebeturės jėgų gyventi ir būti šeimos galva. Apie tai su savo vaikais ir savo karta nesikalbėjo ne tik aukos. Naciai taip pat nesikalbėjo apie tai su artimaisiais, bet dėl kitų priežasčių. Manau, šeimos vengė daugelio sunkių temų abiejose pusėse.
Nepaisant daugybės filmų, knygų ir kitokių Holokausto liudijimų, regis, aplink šią temą iki šiol per daug tylos. Pamačiusi jūsų filmą pagalvojau apie tai, kiek daug istorijų taip ir liks nepapasakotos.
Taip, visos tos asmeniškos istorijos. Labai liūdna. Vokietijoje egzistuoja didžiulė atminties kultūra. Man ji labai patinka. Yra daug edukacijos, daug paminklų. Bet tai neatstoja šeimos istorijų. Šios dažnai slepiamos.
Viena vertus, dėl traumos, kita vertus, dėl gėdos ir kaltės jausmo?
Vokietijoje – dėl kaltės jausmo. Edeko ir kitų išgyvenusiųjų Holokaustą atveju reikia turėti omenyje, kad jie paprasčiausiai negalėjo sau leisti grįžti prie to, ką patyrė.
Scenos Aušvice – pirmas kartas, kai Edekas atsiveria. Paskui regime svarbų gestą, kai jis persėda iš automobilio priekio į užpakalinę sėdynę šalia dukters. Ar tai momentas, kai jis supranta, kad verta pabandyti suprasti dukterį?
Keista, kad didžiąją laiko dalį Edekas sėdi priekyje. Atrodo, kad santykiai su vairuotoju Stefanu jam paprastesni ir patogesni už santykius su dukra. Ji lyg kokia tos mažos po Lenkiją keliaujančios grupės autsaiderė. Tad tai svarbus momentas. Džiaugiuosi, kad tai pastebėjote, nes man buvo svarbu parodyti, kaip jie pradeda suartėti.
Edekas nesuvokia, kaip stipriai jo tylėjimas veikia Rut. Jis nežino, kad jai skaudu, kad ji negali susidoroti su savo jausmais. Jis atsisako savo praeities. Kaip manote, ar yra skirtumas tarp to, kaip skirtingos kartos dorojasi su savo traumomis?
Apie traumą tarp kartų sakoma, kad skausmas persmelkia kartas tol, kol neatsiranda pasirengęs ar sugebantis tą skausmą pajusti. Manau, tai tiesa. Kol karaliauja tyla, kita karta jaus traumą. Bet mūsų istorijoje Rut yra pasirengusi tai pajusti. Todėl ji vyksta į Lenkiją. Jie abu gali išsigydyti, tačiau Edekas tai gali padaryti tik padedamas dukters. Jo ašaras suvokiu kaip pagijimą.
Į filmą įpynėte protėvių daiktų motyvus. Edekas jų nenori, sako, kad tai tik daiktai. Kas jie yra Rut?
Rut renka visus tuos daiktus. Jai jie yra svarbūs. Tai istorijos, kurios ji nežino, pakaitalas. Lily Brett taip pat atliko panašią kelionę, išpirko kinų porceliano servizą, tad šis motyvas – iš jos gyvenimo ir knygos. Taip pat ir paltas. Tai kažkas, ko pati nesugalvojau, bet su kuo galėjau judėti toliau. Pavyzdžiui, su rankena, kurią Rut pasiima, o tai ženklas, kad durys jai vis dar uždarytos. Tai pakaitalas, kol tėvas neduos jai to, ko ieško – savos istorijos. Paskui ir daiktų, bet šie tada jau nebeturės tokios vertės. Lobis Rut yra tėvo ašaros, gal net ne ašaros, o jo atsivėrimas, jo silpnumas. Edekas sako, kad ją myli, ir pasakoja apie praeitį.
Palietėte daug skaudžių temų. Kurias filmo scenas kurti buvo sunkiausia?
Kai vyksti į Aušvicą su filmavimo grupe ir aktoriais, nefilmuoji taip, kaip normalioje lokacijoje. Mes neskubėjome, turėjome ekskursijų su vadovu. Kiekvienas norėjo prieš važiuojant perskaityti dar kelias knygas. Man buvo sunku važiuoti ten kartu su visais, ypač su Stephenu, kuris Aušvice prarado šeimą. Muziejaus darbuotojai mums padėjo kiekviename filmavimo etape. Man asmeniškai sunkus buvo ir filmavimas Berlyne, kai sirgau kovidu. Sustoti negalėjome, tad sėdėjau palapinėje ir režisavau tik padedama walkie-talkie. Filmavome scenas su dainomis ir šokėjais, o aš bandžiau režisuoti iš šalies ir dar turėjau temperatūros. Nenorėčiau dar kartą to patirti.
Sakote, kad trauma tarp kartų yra nauja tema, bet apie tai kalbame vis dažniau. Ar manote, kad dabar, kai psichinė sveikata liovėsi būti tabu, kaip kad anksčiau, lengviau kalbėtis su artimaisiais sunkiomis temomis?
Be abejo. Turiu dvidešimtmečių vaikų. Jie mums pasakoja apie viską, ko mumyse nekenčia (juokiasi) ir ką mėgsta. Be to, esu kino mokyklos dėstytoja ir daug laiko praleidžiu taip pat su dvidešimtmečiais. Daugelis jų patiria įvairių su psichika susijusių problemų, kurių ypač daug meno ir kino mokyklose. Tai rimta problema, bet apie ją jau galima kalbėti atvirai. Jie kuria apie tai filmus, kalbasi. Jaučiu, kad tai itin pozityvu. Jie net nesupranta, kas vyko tarp mūsų ir mūsų tėvų. Nesupranta, kaip tai buvo sunku.
Jūsų filmas rodo, kaip svarbu pažinti mūsų artimųjų praeitį, kad žinotume, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip.
Ir kad žinotume, kas mes esame. Rut nežino, kas ji yra. Kad sužinotume, turime suprasti, kuo buvo mūsų tėvai ir seneliai. Man buvo svarbu sužinoti kuo daugiau apie mūsų šeimą. Manau, tai paaiškina daugumą mūsų jausmų ir poelgių.
„Palikimas“ – ne pirmas jūsų filmas apie Holokaustą ir jo poveikį vėlesnėms kartoms. Ar būdama vokiečių režisierė ir kurdama filmus šia tema bandote suprasti ir susipriešinti su tam tikru kaltės jausmu?
Žinoma. Tai kaltės, bet kartu ir atsakomybės jausmas bei daug neapykantos ir pykčio, kuriuos jaučiu senajai nacių struktūrai ir neonaciams, atsiradusiems 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Vienas mano senelis buvo žydas. Todėl mano mama jautė tokį ryšį su Lily Brett, nes senelis niekad apie tai nekalbėjo. Buvo labai panašus į Edeką. Man buvo trylika, kai jis mirė, dažnai su juo susitikdavau. Buvo juokingas, garsus, mėgo kompanijas. Tik daug vėliau sužinojau, kad jis gyveno ir tarp žmonių, kurie su juo elgėsi baisiai, ir kad jis vos išgyveno Miunchene. Vadinasi, tai paveikė mano šeimą, mano motiną, mane. Kita vertus, ir mano tėvą. Nesu tikra, kad jo tėvas – kitas mano senelis – visada elgėsi teisingai ir priimdavo teisingus sprendimus. Tad jaučiu ir viena, ir kita. Jaučiu gėdą ir kaltę, kita vertus – neapykantą ir pyktį. Jaučiu ryšį su abiem pusėmis.
Ar manote, kad tokių istorijų kaip jūsų dabar reikia?
Labai. Atminties kultūra dabar dažnai abejojama. „Ar tai jau ne praeitis? Juk praėjo aštuoniasdešimt metų. Nenorime apie tai girdėti“, – tokie žodžiai pasiekia ir iš politinės dešinės, ir iš politinės kairės. Bet aš jaučiu visiškai priešingai. Jaučiu, kad jeigu apie tai nepasakosime ir nebandysime suprasti, kas įvyko, tai gali pasikartoti. Būtent tai ir jaučiu.
Parengė Kora Ročkienė
