Kinas

Aistė Račaitytė

„Juodųjų naktų“ kino festivaliui pasibaigus

Lapkričio 12–28 d. Taline vyko 16-asis „Juodųjų naktų“ kino festivalis (PÖFF). Jis užbaigia didelių kino renginių metų ciklą Europos regione. Sparčiai besiplečiančiam festivaliui, rodos, pavyksta derinti komercinius ir intelektinius interesus. Auganti tarptautinė festivalio reikšmė sutraukia daug kino pramonės atstovų, festivalis populiarus tarp miestelėnų ir išrankių kino gurmanų. PÖFF programa varijuoja nuo komercinio „Debesų žemėlapio“ iki mažų besivystančių šalių filmų. Tokių kompromisų trūkumai atsiskleidžia painioje ir nevientisoje festivalio programoje. Šiaip ar taip, kasmet tamsiais lapkričio vakarais, nustelbęs per anksti įžiebtą Kalėdų eglutę, PÖFF tampa Talino veidu.
 

Augindamas savo programą ir reikšmę regiono kino pramonėje, festivalis Estijoje išlieka vienintelis monopolistas. Kitais metų laikais vykstantys Hapsalu siaubo ir fantastinio kino festivalis (HÕFF) bei Tartu filmų apie meilę festivalis (tARTuFF) glaudžiasi po PÖFF skėčiu. Taip pat ir rudens pabaigoje vykstantis PÖFF skyla į mažesnius savarankiškus renginius – animacinių filmų festivalį „Animated dreams“, vaikų ir jaunimo kino festivalį „Just Film“ bei studentiškų ir trumpametražių filmų festivalį „Sleepwalkers“. Visi jie aiškiai pasiskirstė vaidmenimis. PÖFF kartu yra ir intelektualus, ir tikrai žiūroviškas festivalis, o pervertus eklektišką filmų programą matyti, kad festivalio tikslas ir yra

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 

Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys:

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Igruški“

Pirmieji filmo kadrai jau sufleruoja, kad atsidūrėme gana sąlygiškame pasaulyje, kur negalioja įprasti dėsniai. Baltarusijos miestelio Žlobino gyventojai verčiasi tuo, kad siuva pliušinius žaisliukus. Dalis iš jų žaisliukus siuva nelegaliai. Vienintelė vieta, kur jie gali parduoti savo gaminius

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kartais atrodo, kad tobulas netolimos ateities pilietis – amžinas vaikas, ad infinitum žiūrintis nesibaigiančius „Ledynmečius“, švenčiantis Valentino dieną ir dovanojantis raudonas pliušines širdutes bei įvairių formų žvakutes (kad būtų jaukiau). Tačiau šįkart kaip vieną svarbiausių savaitės filmų rekomenduosiu animacinį 2010 m. Sylvaino Chomet „Iliuzionistą“ (LRT Kultūra, 5 d. 22.35). Jo veiksmas nukels į 6-ojo dešimtmečio Škotiją, kur atsidūrė fokusininkas – tiesiog iš akies trauktas ponas Julo. Populiarų to paties dešimtmečio prancūzų komedijų personažą jis primena neatsitiktinai, nes „Iliuzionistas“ yra pagarbos duoklė didžiam prancūzų režisieriui ir aktoriui Jacques’ui Tati. Pastarojo duktė Sophie Tatischeff atidavė tėvo scenarijų Chomet, kuris atvirai prisipažįsta, kad Tati filmai

Živilė Pipinytė

Nauji filmai –„Tėvas“

 

Kūdikis – ką tik gimęs jo sūnus. Ko gero, iš visų Marato Sargsyano dokumentinio filmo „Tėvas“ kadrų ypač įsiminė šis, nes jis geriausiai atskleidžia filmo ir jo herojaus Vido Antonovo esmę. Kūdikis – dar vienas buvusio recidyvisto vyriškumo įrodymas. Žingsnis link seniausio Lietuvos ar Europos tėvo titulo. Dar vienas impulsas bulvarinei žiniasklaidai sukurti siužetą apie tėvą – didvyrį. Nors tėvui visiškai nesvarbu, ar jis pajėgs išauginti kūdikį, suteikti jam išsilavinimą, užtikrinti saugią vaikystę. Kad apie tai filmo herojus ar jo jauna žmona nesusimąsto, akivaizdu nuo pat pradžių. Vaikų daug, jie visi vienodai plikai nuskusti. Kai lieka vieni miegamajame ar pietauja, pasidėję ant grindų dubenėlius su maistu, vaikai labiau primena nuoširdžius ir piktus žvėriukus. Akivaizdu, kad jie nebadauja, yra smalsūs ir paklusnūs. Vaikai kaip vaikai. Bet stebint jų

Nijolė Andrijauskienė

Nauji filmai – „Debesų žemėlapis“

Giminaičiai Lana ir Andy Wachowski bei kino sprinto žinovas Tomas Tykweris suteikė daug tyro džiaugsmo begalinių tęsinių, perdirbinių bei vampyrinių meilės istorijų mirtinai nuvargintiems kino gerbėjams. Jie įmetė į ekranus patį brangiausią nepriklausomo kino istorijoje filmą „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, Vokietija, JAV, Honkongas, 2012), o jis maloniai įkrito į minėtų žiūrovų smegenis, beje, tų smegenų visai neapsunkindamas. Visa filmo (kaip ir Davido Mitchello romano, pagal kurį jis sukurtas) filosofija egzistuoja šiame pasaulyje jau seniai ir įvairiais pavidalais. Kaip naują ir originalų požiūrį į sielos keliones, laiką, erdvę bei gėrio ir blogio santykius žmogaus viduje „Debesų žemėlapio“ vertinti nėra reikalo. Geriausia į tai apskritai nekreipti dėmesio ir traktuoti šį reiškinį kaip lengvą, efemerišką, meistriškai nufilmuotą ir sumontuotą pramogą, tris grynai vizualinio malonumo valandas, kelionę po dinamiškai kintantį pasaulį, kuriame atsiranda ir pranyksta pažįstami veidai ir vardai, paskui dingsta ir vėl atsiranda. Jie – kaip

Živilė Pipinytė

Michelangelo Antonioni filmų retrospektyva Vilniuje

1961 m. parašytame tekste Antonioni teigia: „Kino aktorius neturi mąstyti, jis turi egzistuoti. Kas nors man gali paprieštarauti, esą tam, kad egzistuotum, privalai mąstyti. Ne. Jei taip būtų, tada protingas aktorius ir būtų pats geriausias. Bet gyvenime labai dažnai būna atvirkščiai. (...) Aktorius – vienas iš matomo vaizdo elementų. Jo elgesio, gestų pokyčiai keičia vaizdą. Tai – pirmuoju asmeniu pasakyta replika. Beje, replika, pasakyta tiesiai kamerai, filmuojančiai iš viršaus, turi visai kitą prasmę, nei replika, kurią kamera nufilmuos iš pačios.(...) Aš negalvoju apie tai, kad turiu dvi kojas. Paprasčiausiai jas turiu. Bandydamas apmąstyti savo vaidmenį aktorius panyra į

Paulina Eglė Pukytė

Lietuvių animacijos retrospektyva Londone

Labai džiaugiausi, kai „Tate Modern“ galerija garsių dailininkų retrospektyvinėms parodoms grąžino chronologijos principą (jo vienu metu buvo atsisakyta, turbūt stengiantis parodas padaryti „ne tokias tradiciškai nuobodžias“). Šis principas vis dėlto geriausiai atskleidžia menininko idėjų, technikos, pasaulėžiūros raidą pasaulio meninių krypčių kaitos kontekste. Galima iškart matyti, kiek tos kryptys menininką veikė, o kiek jis pats jas diktavo, kiek jį veikė jo paties amžius, patirtis. Garsius menininkus dažnai žinome ir vertiname (kalbu ne apie dailėtyros specialistus, o apie plačiąją publiką) tik iš keleto kūrinių-žvaigždžių, taip tarsi uždarydami kūrėją į narvą. Chronologijos principas panaikina tokią dirbtinę kūrinių hierarchiją. Be to, tie garsiausi darbai kartais gali atsiskleisti visomis savo prasmėmis ir gelme tik tuomet, kai pamatome, kokiu keliu dailininkas prie jų atkeliavo.
 

Man atrodė, kad šis seansas bus būtent toks renginys, dėl kurio vertės negali kilti jokių abejonių: išvysiu arba seniai matytą, arba visai nematytą lietuvišką animaciją, taigi arba nukeliausiu į vaikystę, arba užpildysiu išsilavinimo spragas – bet kokiu atveju nepralošiu. Iš tikrųjų į vaikystę įžengiau tik puse kojos, nes programoje buvo tik vienas kadaise matytas filmukas

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Savaitgalį baigėsi Tarptautinis Romos kino festivalis (Festival Internazionale del Film di Roma). Pirmąkart jį rengė naujas direktorius, prieš tai vadovavęs Venecijos kino festivaliui, kritikas ir prodiuseris Marco Muelleris. Pagrindiniu festivalio prizu apdovanotas garsaus amerikiečių fotografo ir režisieriaus Larry Clarko filmas „Marfa girl“. Jam įteikta auksinė „Marko Aurelijaus“ statulėlė. Tai pasakojimas apie jaunimo problemas. Šis kūrėjas ne pirmąkart ėmėsi brendimo temos – prieš kelis dešimtmečius jis skandalingai išgarsėjo filmu „Vaikučiai“. Naujausias filmas nukelia į JAV pasienio su Meksika miestą. Narkotikai, seksas ir alkoholis jungia kelias tarpusavyje susipynusias filmo herojų istorijas. „Marfa girl“ į JAV kino teatrus nepateko – jį bus galima pamatyti režisieriaus interneto puslapyje (už 6 JAV dolerių mokestį). Du apdovanojimai – už režisūrą Paolo Franchi ir geriausiai aktorei Isabellai Ferreri – atiteko labiausiai italų spaudos sukritikuotam, o žiūrovų nušvilptam filmui „Tai vadinama vasara“ („E la chiamano estate“). Šio filmo koprodiuserė – dainininko Luciano Pavarotti našlė Nicoletta Mantovani. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Jeremie Elkaimas, suvaidinęs Valerie Donzelli filme „Ranka rankoje“ („Main dans la main“). Antrosios konkursinės programos „XXI amžiaus kinas“ („Cinema XXI“), kuri orientuojasi į naujas šiuolaikinio kino tendencijas, nugalėtoju tapo brazilų režisieriaus Michaelo Wahrmanno filmas „Avanti Popolo“. Šiame konkurse rodytas latvės Lailos Pakalninos filmas „Picos“ („Picas“) pelnė žiuri prizą. Pagrindinio konkurso žiuri prizu ir už geriausią debiutinį arba antrą filmą apdovanotas Claudio Giovannesi filmas „Ali akys mėlynos“ („Ali ha gli occhi azzuri“). Debiutus ir antruosius filmus vertinęs žiuri specialų apdovanojimą skyrė dar vienam italų filmui – „Razza Bastarda“. Jį režisavo, rašė scenarijų ir suvaidino pagrindinį vaidmenį Alessandro Gassmanas – kadaise nepaprastai garsaus italų aktoriaus Vittorio Gassmano sūnus. „Italijos perspektyvų“ programos nugalėtoju tapo Francesco Amato filmas „Kozimas ir Nikolė“ („Cosimo e Nicole“), o pagrindinį vaidmenį jame sukūręs naujasis italų numylėtinis Paolo Sassanelli gavo prizą, skirtą geriausiam italų aktoriui.Dviejų festivalyje apdovanotų italų filmų „Ali akys mėlynos“ bei „Kozimas ir Nikolė“ kostiumų autorė – lietuvė

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Išvertus „Nemo“ iš lotynų kalbos, būtų „Niekas“. Taip Odisėjas prisistatė Ciklopui. Nesu Odisėjas, net tas iš garlaivių kontoros, apie kurį eilėraštyje rašė Nikolajus Gumiliovas, bet naujose kompanijose dažniausiai sakau, kad esu filologas. Tai tas pats kaip ir „Niekas“. Kas dabar susidomės pagyvenusiu filologu? Kas jo klausinės apie naujus filmus, prašys paaiškinti, kodėl lietuvių kinas toks blogas, ir kodėl nepatiko toks nuostabus filmas, kur Ingeborga Dapkūnaitė ir vėl vaidina elitinę prostitutę? Niekas. Jei norite ramiai praleisti vakarą su nepažįstamaisiais, į juos įsižiūrėti, – tai geriausias būdas.

Žmogaus gyvenimas susideda iš to, ką jis pasirinko. Bet prisimindami gyvenimą dažnai prisimename ne tik tai, kas atsitiko, įvyko, buvo, bet ir tai, kas galėjo atsitikti. Van Dormaelis suteikia savo herojui galimybę viską išgyventi iškart: jis įsėdo į traukinį su mama ir liko perone su tėvu, vedė tris moteris ir kiekviena jam buvo vienintelė, turėjo namą su baseinu ir buvo benamis. Nemo patyrė viską, pasirinko viską. Režisierius tarsi sako, kad gyvenimas yra neišsemiamas ir iki galo nepažintas, net jei jį pragyvenai pats. Bet mes žinome tik tai, ką patyrėme patys. Visa kita yra