Kinas

Živilė Pipinytė

Kino kritiko dienoraščiai

Liv Ullmann viešnagė Lietuvoje gražiai vainikavo šiųmetę „Scanoramą“. Susitikimai su norvegų aktore ir režisiere buvo skirti ne tik kinui, jo gerbėjams ir žiniasklaidai. Aktyvi visuomenės veikėja ir UNICEF ambasadorė Ullmann skaitė paskaitą apie žmogaus teises ir laisves. Nedidelis, bet svarbus kino forumo akcentas. Taip „Scanorama“ tęsia jau anksčiau pradėtą darbą – diegti kitokius standartus. Tas darbas akivaizdus ypač palyginus tame pačiame multiplekse vykstančius du didžiuosius festivalius. „Scanoramos“ programa konceptuali, intensyvi, bet neperkrauta, skirstymas į programas atitinka filmų esmę, svarbu ir tai, kad filmų nėra per daug. Puikiai išleistas katalogas išvengė banalybių, ypač pristatant filmus. Be to, „Scanoramos“ filmų neužgožia įvairūs pigūs lydintys renginiai ir renginukai, nors susitikimai su filmų autoriais kartais galėtų trukti ir ilgiau. Pernelyg išsiplėtusi „Kino pavasario“ programa kartais atrodo neadekvačiai, juk festivalis skirtas dirbantiems žmonėms, o ne iš viso pasaulio į Vilnių susirinkusiems profesionalams. Dar vienas, gal ir ne esminis, bet svarbus skirtumas – „Scanoramos“ peržiūras gali susiplanuoti taip, kad nebūtų valandinių „skylių“ tarp filmų, jie „neužlipa“ vienas ant kito. Tai rodo, kad rengėjai galvoja apie savo žiūrovų laiką. Tiesa, ne visada: „Naujojo Baltijos kino“ taip ir nepasižiūrėjau – visos trys programos rodytos tik po vieną kartą ir ne pačiu patogiausiu laiku. Manau, pakartoti jas kad ir „Skalvijoje“ būtų buvę naudinga visiems.
 

Tačiau gero kino buvo su kaupu. Man didžiausias šios „Scanoramos“ įspūdis – Leos Caraxo „Šventieji motorai“ – neįtikėtinas, jaudinantis ir liūdnas filmas. Pagrindinis jo herojus – ponas Oskaras, kurį suvaidino daugumos Caraxo filmų režisieriaus alter ego Denis Lavant’as. Filme rodoma viena Oskaro diena, devyni susitikimai ir siurrealistiška

Kora Ročkienė

Miguelis Gomesas apie „Tabu“

Tik iš dalies. Mūsų šeimoje buvo tetulė, kuri pasitarnavo vienos iš pagrindinių filmo herojų Pilar portretui. Ji taip pat nuoširdžiai tikėjo galinti įnešti šiek tiek tvarkos į šį chaotišką pasaulį.... Tai iš principo neįvykdomas uždavinys, dabar jis ypač komiškas. Ji man papasakojo apie tai, kaip kadaise jos kaimynė buvo senutė, nekentusi savo

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

 

Genijų redaktorius

„New York Times“ žurnalistą Williamą Maxwellą Evartsą Perkinsą 1910 m. pakvietė leidykla „Charles Scribner’s Sons“. Kitaip nei jo kolegos redaktoriai, Perkinsas aktyviai ieškojo jaunų ir vilčių teikiančių rašytojų. Jo paieškas vainikavo 1919 m. pasirašytas kontraktas su Francisu Scottu Fitzgeraldu. Dvidešimt dvejų metų rašytojo knygos „Šiapus rojaus“ tiražas buvo parduotas per tris dienas. 1926 m. Perkinsas išleido pirmąjį Ernesto Hemingway’aus romaną „Ir pateka saulė“ („Fiesta“). Tais laikais tai buvo drąsi knygą, dėl jos redaktoriui teko susikauti su

Jonas Ūbis

 

Krėsle prie televizoriaus

 

Į tokį kaimą ir grįžta pagrindinis filmo herojus – dainininkas Pranas. Ekrane – aktorius Aleksandras Kaidanovskis, sovietinių žmonių mėgto dvasingumo

Narius Kairys

 

Pokalbis su režisieriumi Sharonu Bar-Zivu

 

Man keturiasdešimt penkeri. Esu įsitikinęs, kad filmą paveikė

Kora Ročkienė

 

Pokalbis su filmo „Už kalvų“ režisieriumi

 

Istorija man pasirodė pernelyg sensacinga, smarkiai melodramatiška. Prieš metus iš kalėjimo buvo paleista paskutinė vienuolė, apkaltinta dalyvavusi

Živilė Pipinytė

 

Kino kritiko dienoraščiai

 

Pilna buvo ir didžioji „Forum Cinemas Vingis“ salė, kai joje rodyta Michaelio Haneke’s „Meilė“. Paprastas, o kartu paslaptingas

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lapkričio 28 d. Londone vyksiančiame „Sotheby’s“ aukcione bus parduodami rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio laiškai, audioįrašai, fotografijos ir scenarijai. Jie įvertinti 80–100 tūkstančių svarų sterlingų. Rinkinį parduoda kinotyrininkė ir Tarkovskio knygos „Įamžintas laikas“ bendraautorė Olga Surkova. Dokumentai susiję ir su asmeniniu režisieriaus gyvenimu, ir su jo kūryba.Vienas įdomiausių lotų – Leonidui Brežnevui

Jonas Ūbis

 Krėsle prie televizoriaus

 

Jau visų pamirštas Kozma Prutkovas sakė: „Jei nori būti laimingas, būk!“ Norvegų debiutantės Anne Sewitsky komedijos „Nesveikai laiminga“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.10) herojė Kaja, manau, jam pritartų. Kai į mažą miestuką, kuriame ji gyvena kartu su nesveikai medžioti mėgstančiu vyru, atsikelia sutuoktiniai Sigvė ir Elizabet, Kaja nusprendžia, kad bus laiminga. Ko laukti iš filmo, kai dvi šeimyninio gyvenimo krizę išgyvenančios poros atsiduria kaimynystėje, ir dar norvegiškos žiemos apsuptyje? Kitaip ir negali būti: tarp jų kažkas įvyks. To „kažko“ laukti ilgai nereikės. Artumo pasiilgusi Kaja pradės romaną su žmonos neištikimybės įskaudintu Signe. Homoseksualumą slepiantis Kajos vyras pasijus įžeistas dvigubai. Bet racionali Signės žmona viską sustatys į savo vietas. Finale herojai nebebus tokie, kokie buvo filmo pradžioje, sekdami visais šiuolaikinio kino dramaturgijos reikalavimais, nepasikeis tik porų

7md inf.

 

„Scanoramos“ viešnia – režisierė Ulrike Ottinger

 

Ottinger studijavo tapybą ir fotografiją Miuncheno dailės akademijoje. Sorbonos universitete ji gilinosi į etnologiją, religijotyrą ir meno istoriją, būtent Paryžiuje ji parašė ir pirmąjį scenarijų prancūzų televizijai. 1973 m. persikėlusi į Berlyną, Ottinger pradėjo kurti filmus. Pirmasis jos filmas „Laokonas ir sūnūs. Esmeraldos del Rio permainų istorija“ („Laokoon & Söhne“, 1975) – tai fantasmagoriškas pasakojimas apie Esmeraldą iš šalies, kurioje gyvena tik moterys. Vienas garsiausių ankstyvųjų Ottinger filmų „Madam X – absoliuti valdovė“ („Madame X: An Absolute Ruler“, 1977) – ekstravagantiškas stilizuotas filmas apie piratus, kuriame vyriška simbolika tampa feministinių