7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Alisa žaislų šalyje

Nauji filmai – „Igruški“

Živilė Pipinytė
Nr. 44 (1012), 2012-12-07
Kinas
„Igruški“
„Igruški“

Linai Lužytei įdomi nesena praeitis. Ta, kuri nostalgiškai prisimenama dabar anekdotiškai skambančiuose prisiminimuose apie sovietinę buitį. Iš tokių pasakojimų atsirado Lužytės diplominis filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“. Komiška situacija – eilinės lietuvių šeimos pasirengimas susitikimui su amerikiečių fotografu – atskleidė sovietinio gyvenimo absurdą. Suprantama, ta praeitis ir jos ženklus išsaugoję žmonės Lužytės kartai dvelkia egzotika. Kaip supratau, jiems ir rusų kalba skamba egzotiškai, antraip ar būtų naujo režisierės filmo pavadinime atsiradęs žodis „igruški“? Nusižengdamas lietuvių kalbos taisyklėms, pavadinimas padeda suprasti dokumentinio filmo „Igruški“ žaidimo taisykles.
 

Pirmieji filmo kadrai jau sufleruoja, kad atsidūrėme gana sąlygiškame pasaulyje, kur negalioja įprasti dėsniai. Baltarusijos miestelio Žlobino gyventojai verčiasi tuo, kad siuva pliušinius žaisliukus. Dalis iš jų žaisliukus siuva nelegaliai. Vienintelė vieta, kur jie gali parduoti savo gaminius, – geležinkelio stotis. Čia stoja traukiniai, kurių maršrutai nutiesti dar anais laikais. Jais keliaujantys žmonės, ko gero, vieninteliai potencialūs nelegalių žaisliukų pirkėjai.
 
Ši absurdiška išvada tampa akivaizdi, kai Audriaus Zeleniaus ir Viliaus Mačiulskio kamera, traukiniui sustojus, bando prasibrauti pro susijaudinusius pardavėjus ir dvejojančius pirkėjus. Stebuklų šalies efektą paryškina ir tai, kad pirkėjų, pardavėjų ir žaisliukų veidai kartais įtartinai supanašėja. Lužytė lyg Lewiso Carollo Alisa bando suprasti šios karalystės dėsnius.
 
Jie iš tikrųjų keisti. Žaisliukų minia lyg banga staiga ima trauktis iš perono, kai jame pasirodo keli milicininkai. Perone galioja taisyklė, kad žmonėms su minkštais žaislais uždrausta čia būti.
 
Minia atslūgsta, bet po kurio laiko vėl sugrįžta – šis talpus ir metaforiškas vaizdas taps viso filmo leitmotyvu ir sujungs skirtingus filmo herojus bei jų istorijas.
 
Bet Alisa jau skuba toliau. Jai įdomu, kaip tie žmonės gyvena, dirba, bendrauja. Po truputį iš arčiau susipažįstame su keliais taisyklių pažeidėjais. Su tais, kurie nenori dirbti oficialiai užregistruotose žaislų įmonėse ir siuva nelegaliai. Viena pora mėgsta išgerti, jų grafikas turi būti laisvas. Poros bendravimas kartais atrodo net idiliškas. Vargo ir skurdo žymės vyro ir moters veiduose bei buityje neužgožia keistos harmonijos, kai ryte susikibę už rankų jie eina pardavinėti žaislų.
 
Kita filmo herojė dirba namuose, nes turi prižiūrėti neįgalią dukterį. Mergaitės kelionė su mamos pasiūtais žaislais miestelio gatvėmis ir kiemais į kažkokios geros tetos namus filme pagauna kaip tikras nuotykis. Kartu su ja atsiduriame labirinte, bet blogų staigmenų nebus. Labirintas šįkart sutrumpins kelią.
 
Trečia filmo herojė pardavinėja žaislus naktį, nes dieną mėgsta bendrauti su žmonėmis. Jos skeptiškam ir išmintingam paaugliui sūnui mama paprasčiausiai atrodo nesubrendusi. Greičiausiai taip ir yra. Vaikai šiame filme – lyg atskaitos taškas: jų dar neįtraukė nematomas suaugusiųjų nevilties verpetas.
 
Iškalbingos išvaizdos naktinė sargė žaislų siuvimą puikiai suderina ir su darbu, ir su begaliniais pokalbiais telefonu. Nepakartojama ir emocionali jos leksika suvirpins ne vieną širdį ir dar kartą primins, kokia galinga ir didi yra rusų kalba. Net jei impozantiškos sargės žodynas minimalus, ekspresyvus ir ne visai normatyvus.
 
Lužytė smalsiai stebi šiuos žmonės. Ji neskatina nei jų teisti, nei gailėtis, nei užjausti. Tiesiog tie žmonės gyvena savo gyvenimą, o šis kartais gali būti nenuspėjamas, kitoks ir keistas. Lužytė supranta, kad gyvenimas nėra tezė. Greičiau mozaika, nelogiškų poelgių ir skausmingų akimirkų, svetimų frazių ir garsų dūzgesys, į kurį įsiklausęs gali išgirsti tikrą melodiją. Režisierė nori ją išgirsti. Todėl filme atsiranda ligos prie lovos prikaustyto vyro motyvas. Kaip nuspėjama ateitis.
 
Todėl Lužytė kruopščiai fiksuoja interjerus, garsus, daiktus ir iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius atsitiktinių žmonių gestus bei žvilgsnius. Visus tuos margus kilimėlius, kadaise madingus baldus, iš antrų rankų nusipirktus drabužius, kasdienybės mūšos atplukdytus į ankštus būstus daiktus.
 
Ir tada tampa akivaizdu, kad Lužytė turi retą lietuvių kinui talentą ne tik nemoralizuoti, visų ir visko nevertinti tik iš savo varpinės. Kad ji turi savitą požiūrį į tikrovę. Aš tą požiūrį pavadinčiau filosofišku. Ir savaip šviesiu. Režisierė tarsi pasuka Žlobino žaisliukų pasaulį taip, kad atsivertų nauja jo briauna. Ne politiška, socialiai angažuota ar poetiška. Trumpai tariant, lietuvių dokumentiniam kinui gana neįprasta.
 
Lužytė rodo slaptą pasaulį, kuris egzistuoja nebe naujų daiktų, atraižų ir žaislų prigrūstuose kambariuose. Jų gyventojai primena iš Nojaus laivo išsigelbėjusias būtybes. Istorijos potvynis nušlavė jų gyvenimus, bet dar išliko viltys, daiktai, žodžiai ir žmonės, kurie primena, kas buvo prieš tai. Filmo herojų inercija ir nuolankumas, matyt, taip pat iš ano gyvenimo. Iš ten ir nuolat namuose ar viešose vietose įjungti televizoriai, radijo imtuvai, transliuojantys vis tas pačias melodijas ir begalinius rusiškus serialus. Įsiklausydami į tuos garsus, jie gal ne taip skausmingai išgyvena savo sąlygišką būseną valstybėje, kurią valdo operetiškas, bet žiaurus diktatorius ir kuri niekaip negali išeiti iš būtojo laiko. Užtat ir gamina alogiškus draudimus. Šiek tiek infantiliški, praeityje įstrigę žmonės ir žaislų minios atoslūgiai geležinkelio stotyje primena, kad visai netoli mūsų egzistuoja kita tikrovė. Ir žmonės, gyvenantys pagal jos keistus dėsnius. „Igruški“ patvirtina tai, ką įtarė mergaitė Alisa. Kad pasaulis nesibaigia prie mūsų namų slenksčio.

 

„Igruški“
„Igruški“