Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai
Pavasario vis dar nematyti, užtat „Kino pavasarį“ gali paliudyti pasikeitęs paros ritmas, kai miegui ir darbui lieka vis mažiau laiko, o padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje skatina vis didesnių įspūdžių poreikį. Naujas žurnalas „Kinas“ taip pat skyrė festivaliui nemažai vietos: Santa Lingevičiūtė pristato konkursinę „Kino pavasario“ programą, Narius Kairys – Jeano-Luco Godard’o retrospektyvą. Kad Godard’o kinas reikalingas kiekvienai kartai, net neabejoju. Ypač tai, kuri auga klausydamasi ditirambų komerciniam lietuvių kinui ir priekaištų tam, kuris iš inercijos paniekinamai vadinamas „festivaliniu“, nors pas mus gerą kiną paprastai gali pamatyti tik per festivalius.
Kad situacija gali pasikeisti, žurnalo puslapiuose žada neseniai įkurto Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas. Interviu jis atsakė į klausimus apie centro formuojamą nacionalinio kino politiką, artimiausius uždavinius bei darbus. Manau, ne vienam žurnalo skaitytojui bus svarbu sužinoti, kad
Pagal užsienio žiniasklaidą
Jude’as Law filmuosis Lynn Ramsay („Pasikalbėkime apie Keviną“) vesterne „Jane Got a Gun“, nors iš pradžių planuota, kad pagrindinę filmo heroję Džein (Natalie Portman) įsimylėjusį plėšiką vaidins Michaelas Fassbenderis. Tačiau Fassbenderis negalėjo suderinti naujos „X-Men“ dalies ir Ramsay filmavimų. Filmas pasakos apie moterį, kurį ištekėjo už didžiausio miestelio bandito Bilo. Kai šis pradeda kariauti su savo klanu ir gauna aštuonias kulkas į nugarą, Džeinė nusprendžia, kad atėjo laikas iškeisti sijoną į
Pokalbis su Vasilijumi Sigarevu
Iš pradžių norėjau parašyti istoriją apie Apokalipsę. O paskui Romanas Borisevičius (filmo prodiuseris, – red. past.) man ir sako, kad von Trieras taip pat teikia paraišką apie Apokalipsę. Aš sakau: „Na ir kas, kas mums tas von Trieras!“ Rašau scenarijų ir suprantu, kad filmas turi būti visai apie kitką. Juk kas yra Apokalipsė? Būkime atviri, visiems nusispjaut, kas atsitiks
Nauji filmai – „Hičkokas“
Pastaraisiais metais pastebimas biografinių filmų antplūdis, todėl nekeista, kad personažu tapo ir Alfredas Hitchcockas. Jis jau seniai yra viena geriausiai atpažįstamų masinės kultūros ikonų. Tai prasidėjo, kai režisierius ėmė dalyvauti televizijos filmų cikle „Alfredas Hitchcockas pristato“, bet labiausiai prie visuotinės šlovės prisidėjo 1960 m. pasirodęs filmas „Psichopatas“. Nespalvotas, nebrangus, labiau televizijos filmą primenantis „Psichopatas“ paveikė ir kino istoriją, ir Holivudo raidą. Iki šiol tai vienas dažniausiai aptarinėjamų, aprašinėjamų, prisimenamų filmų. Tiesa, režisieriaus biografija ne tokia dramatiška kaip jo filmai. Bet pasikapsčius ir joje šį bei tą galima rasti, pavyzdžiui, pavydą, kurį sužadino žmonos Almos Reville susižavėjimas vienu gražiu scenaristu.
Filmas apie trumpą, bet svarbų Hitchcocko gyvenimo tarpsnį ir dar paremtas, ko gero, pačia kompetentingiausia šios srities knyga – Stepheno Rebello „Alfredas Hitchcockas ir „Psichopato“ sukūrimas“ („Alfred Hitchcock and the Making of Psycho“, 1990), – žadėjo sėkmę. Deja, sėkme Sachos Gervasi „Hičkoko“ („Hitchcock“, JAV, D. Britanija, 2013) pavadinti liežuvis neapsiverčia. Greičiau tai filmas
Krėsle prie televizoriaus
Kai žinių laidoje matau politikos marginalų – lietuvių nacionalistų eitynėse dalyvaujančius Nepriklausomybės akto signatarus, kadaise populiarius politikus, rašytojus ir menininkus, apima net ne pasidygėjimas, o keista nuojauta, kad tai – logiška visų jų politinės veiklos pabaiga. Supranti, kad šiems žmonėms priimtina tik į juos panaši – atsitvėrusi nuo pasaulio, naujų jo idėjų, narciziškai besigrožinti savo provincialumu „Lietuva lietuviams“. Tik tokioje jie ir gali būti pranašai ar minčių valdovai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad intelektualams politika užsiimti pražūtinga. Jos paragavęs, žmogus peržengia ribą.
Apie tai ir svarbiausias šios savaitės filmas – Romano Polanskio „Vaiduoklis“ (LNK, 16 d. 01.10). Tai puikiai „sukaltas“ politinis trileris, išsaugantis kriminalinės intrigos atomazgą iki pat paskutinių minučių. Polanskis sugrįžo prie
Pokalbis su švedų režisieriumi Maliku Bendjelloulu
Žinojau, kad tokios geros istorijos kaip ši niekad gyvenime negirdėjau. Tikrasis iššūkis ir buvo sukurti tokį pat gerą kaip istorija filmą. Labiau tikėjau ne savo ar filmo potencialu (juolab kad „Sugar Man“ – mano pilnametražis debiutas), o
Pagal užsienio žiniasklaidą
Savo mintis apie kino dokumentininko profesiją Frankas išdėstė knygoje „Ptolomėjo žemėlapis“. Jis tvirtino, kad dokumentininkas turi filmuoti viską, bet rodyti toli gražu ne viską, ką nufilmavo. Tačiau, jo nuomone, kad ir kokia žiauri atrodytų tikrovė, dokumentininkas neturi išleisti jos iš rankų. Frankui realybė savaime turėjo meninę vertę, ir jis buvo įsitikinęs, kad kino dokumentininko uždavinys –
Krėsle prie televizoriaus
Ką siūlo mūsų televizijos Kovo 11-ąją? LRT, suprantama, – iškilmingus posėdžius, Baltijos šalių vėliavų pakėlimą ir kitą, atsiprašau,
13 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos būtina pamatyti „7md“ skaitytojams
„Kino pavasario“ programa kasmet auga ir didėja, bet net ir labiausiai prisiekusio žiūrovo laiko ištekliai tokiems tempams prilygti negali. Todėl iškyla pasirinkimo klausimas: ką žiūrėti, o ką palikti geresniems laikams. „Kino pavasario“ žiūrovai jau pakankamai išprusę, kad pasirinktų naujus garsių Irano ar Pietų Korėjos režisierių filmus, dokumentinius pasakojimus apie Woody Alleną ar Stanley Kubricką, dar vieną kino susitikimą su filosofu Slavojumi Žižeku. Todėl šiemet nutarėme rekomenduoti filmus, apie kuriuos daug rašyta, kalbėta, diskutuota, dalis jų pateko ir į įvairius geriausių 2012 metų sąrašus. Tačiau tai – keisti, neįprasti filmai, nepanašūs į tuos, kuriuos, deja, jau
Krėsle prie televizoriaus
Todėl, savaime suprantama, šią savaitę rekomenduosiu filmus apie mediciną, ligas ir vaistus. Kanadiečio Julieno Magneto filmo „Veidai minioje“ (BTV, kovo 2 d. 23.05) herojė, kurią suvaidino Milla Jovovich, išgyveno serijinio žudiko pasikėsinimą, bet tai jai paliko