7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaip gyventi?

Pokalbis su Vasilijumi Sigarevu

Kora Ročkienė
Nr. 11 (1025), 2013-03-15
Kinas
Vasilijus Sigarevas
Vasilijus Sigarevas

Vasilijus Sigarevas (g. 1977) – garsus jaunosios rusų kartos rašytojas, dramaturgas, scenaristas, kino ir teatro režisierius, literatūrinių ir kino premijų laureatas. Jo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse, yra išverstos į daugelį kalbų. Kine Sigarevas debiutavo 2009 m. filmu „Vilkelis“. „Kino pavasaris“ rodo naujausią Sigarevo filmą „Gyventi“, kurio pasaulinė premjera įvyko pernykščiame Roterdamo kino festivalyje. Ten su Sigarevu ir kalbėjosi rusų kino kritikas Borisas Nelepo. Pokalbis buvo išspausdintas žurnalo „Seans“ tinklalapyje. Pateikiame jį sutrumpintą.

 
Esate sakęs, kad iš pradžių rašėte žanrinio filmo scenarijų...
Iš pradžių norėjau parašyti istoriją apie Apokalipsę. O paskui Romanas Borisevičius (filmo prodiuseris, – red. past.) man ir sako, kad von Trieras taip pat teikia paraišką apie Apokalipsę. Aš sakau: „Na ir kas, kas mums tas von Trieras!“ Rašau scenarijų ir suprantu, kad filmas turi būti visai apie kitką. Juk kas yra Apokalipsė? Būkime atviri, visiems nusispjaut, kas atsitiks pasauliui. Bet mes turime artimų žmonių. Jeigu juos su mumis išskirs arba visus kartu užmuš, tai ir bus tikroji pabaiga, mažoji apokalipsė. Ji atsitinka kasdien, paprasčiausiai mes apie tai nežinome. Kas nors pasakys, kad kartu mirti nebaisu. Bet mirti apskritai nebaisu! Baisiausia, kai miršta artimi žmonės. Iš to ir kilo poreikis sukurti filmą.
 
„Gyventi“ skiriasi nuo „Vilkelio“. Pirmasis Jūsų filmas buvo susietas su dabartimi, su „čia ir dabar“, naujajame nutolstate nuo realizmo į metafiziką ir kalbate apie esminius dalykus.
Neturėjau jokio sociumo omenyje, nes, atvirai pasakius, sociumas mane jau užkniso... Išgyvenęs visas tas mirtis, kurias teko matyti, supratau, kad esmė – ne sociumas, esmė – konkretus žmogus. Todėl man buvo visai nesvarbu, kokia šalis, miestas, kas tie herojai... Svarbiau buvo dramaturgiškai atskleisti istoriją žmonių, kurie kažką prarado ir bando išmokti gyventi su ta netektimi. Iš vienos herojės už tai, kad ji geria, atimami vaikai. Moteris iš visų jėgų bando juos susigrąžinti, bet jie vėl atimami. Ar suprantate, kokia tai baisi būsena? Bet toks gyvenimas: jis tave dulkins ir kalbės, kad yra stipresnis. Ne! Mes stipresni. Šiaip ar taip, turime atsistoti ir eiti pirmyn. Galiu priekaištauti Dievui, jei jis kartais būna neteisingas. Nors greičiausiai jis visada teisingas, tik kartais nebelieka jėgų kentėti. Kai stoviu priešais penkerių metų berniuko kapą, nesuprantu, ką jis tokio padarė, kad mirtų? Nežinau atsakymo į šį klausimą. Sukūriau filmą ne apie tai, kas yra mirtis. Jis apie tai, kad bet kuriame gyvenime atsitiks mirtis. Asmeniškai man mirtis – nedidelis blogis. Na, mirsiu, ir tuščia to. Kitas dalykas, kai miršta tavo artimieji. Čia ir prasideda mirtis. Apie šitą mirtį ir norėjau kalbėti. Ir apie tai, kaip su ja gyventi ir ar galima su ja gyventi.
 
Pavadinimo žodis „gyventi“, kuris didelėmis raidėmis pasirodo ir finale, vis dėlto suteikia vilties...
O kur dėtis? Mes neturime teisės... Privalome rasti jėgų gyventi toliau...
 
Prie šios minties ateina Janos Trojanovos herojė. Kodėl kita filmo herojė pasirenka mirtį?
Neradau jėgų gyventi už šitą heroję. Aš gyvenu už visus savo herojus, o čia neradau jėgų. Jos gyvenimas sutryptas. Aplink ją renkasi daug žmonių, kurie neleidžia jai ramiai išgyventi nelaimės, jie ją provokuoja tokiam sprendimui. Sociumas sustambina tavo nelaimę. Žmogus taip nori likti vienas, o čia jis pradedamas klausinėti: „Ar ten tavo vaikai mirė, ką?“ Ir tvatina jį, tvatina, kol jam nelieka nieko kito, kaip tik nusižudyti. Turiu savo tėvo laidotuvių fotografijas. Vienoje iš jų šalia karsto stovi žmogus ir šypsosi! Kodėl jie visi ateina į laidotuves? Ačiū Dievui, mano mama to nepastebėjo, o aš nuo pat vaikystės nuolat pastebiu tokius dalykus. Garbės žodis, pats neprašiau tokio žinojimo. Apie mane kalba: „Kokio velnio jis apie tai rašo?“ Ką, aš nebuvau laimingas? Žinoma, buvau. Bet ant manęs nuolat užgriūva visa tai. Gal tokia mano karma? Bet juk kažkas turi aprašyti siaubingus atvejus, tuos baisius dalykus.
 
Įsiminiau frazę, kurią sako Janos Trojanovos herojė popui: „Kam mylėti, jei vis tiek atims?“ Pagalvojau, kad svarbiausius savo klausimus sudėjote į jos replikas.
Taip, tai tiesa. Aš kalbėjau per ją.
 
Man pasirodė, kad istorijoje apie Grišką ir apie moterį su vaikais daug asmeniško, jaudinančio. Bet trečią istoriją apie motiną ir berniuką pasakojate labiau punktyriškai.
Viskas prasidėjo nuo šios istorijos, nuo mano baimės, kad mirs mama. Manau, vaikystėje to bijo kiekvienas.
 
Ne tik vaikystėje.
Bet baisiausia – vaikystėje. Bandžiau šią istoriją sukurti savo mirties baimės – arba tėčio, arba mamos – pagrindu. Ir man vis nepavykdavo jos sudėlioti, todėl, kad daug ko nežinojau, ir tik vėliau... Ateinu pas sūnėno gimines, o jie: „Duok pinigų laidotuvėms.“ Daviau. Mačiau, kad jie laidoja savo vienintelį sūnų ir anūką, bet nieko nesupranta. Atvirai pasakius, aš tuos žmones vertinu labai neigiamai, galėčiau juos sudaužyti.
 
Dabar, kai jau baigėte filmą, ar žinote atsakymą, kaip gyventi toliau?
O tu ar gali į jį atsakyti?
 
Ne, bet žinau, kas gali.
Ir aš nežinau. Tiesiog pasakiau „gyventi“, bet nežinau „kaip“. Šitame filme nerodau, kaip reikia gyventi, to neįmanoma parodyti. Kas mes tokie, kad sakytume „gyvenkite štai taip“. Svarbiausia – nieko nekaltinti. Nekaltinti tuo, kad „mūsų gyvenimas dėl jūsų tapo blogesnis“.
 
Parengė Kora Ročkienė

 

Vasilijus Sigarevas
Vasilijus Sigarevas
„Gyventi“
„Gyventi“