Maliko Bendjelloulo filmas „Sugar Man“, kurį šį savaitgalį rodys „Kino pavasario“ programa „Muzikiniai filmai“, surinko keliasdešimt svarbių kino festivalių apdovanojimų, jis apdovanotas „Oskaru“ ir BAFTA premijomis geriausiam pilno metražo dokumentiniam filmui. „Sugar Man“ – vienas iš tų gana retų atvejų, kai dokumentinis filmas sulaukė ir didžiulės finansinės sėkmės. Pateikiame skaitytojų dėmesiui interviu su režisieriumi, išspausdinto žurnalo „Zwierciadlo“ (2013, Nr. 3), fragmentus.
Tavo filmo sėkmė jau lyginama su „Buena Vista Social Club“ ištikusia beprotybe. Ar tikėjaisi tokio pasisekimo?
Žinojau, kad tokios geros istorijos kaip ši niekad gyvenime negirdėjau. Tikrasis iššūkis ir buvo sukurti tokį pat gerą kaip istorija filmą. Labiau tikėjau ne savo ar filmo potencialu (juolab kad „Sugar Man“ – mano pilnametražis debiutas), o herojumi.
Kada apie jį išgirdai pirmą kartą?
Prieš šešerius metus. Išsirengiau į ilgas atostogas po Afriką. Tai buvo mažo biudžeto atostogos su kuprine. Susipažinau su žmonėmis, klausiausi jų kalbų. Vieną dieną atsidūriau Keiptauno plokštelių parduotuvėje. Toje vietoje, tarsi išnirusioje iš kitos tikrovės, išgirdau neįtikėtiną Rodriguezo istoriją. Ją man papasakojo parduotuvės savininkas, muzikos aistruolis. Pasakojimas apie Pietų Afrikoje fenomenaliai populiarų muziką iš Amerikos, apie kurį jo tėvynėje niekas negirdėjo, man pasirodė beprotiškai įdomus. Pagalvojau, kad tai galėtų būti dar vieno mano televizijos filmo tema. Tada dar nesupratau, kad iš tikrųjų tai – pilnametražio filmo medžiaga.
Kas Tave įtikino?
Suvokiau, kad turiu viską, ko reikia, kad parodyčiau puikią istoriją: prarastą kūrinį – plokštelę, apie kurią niekas negirdėjo ir kuri kažkokiais keistais keliais pateko į Afriką, Pietų Afrikos Respublikos politinių permainų foną, detektyvinį siužetą, t.y. legendinio esą tragiškai žuvusio Rodriguezo paieškas, na ir, pagaliau, didįjį minios garbinamo stabo atgimimą. Tai jau savaime filmo scenarijus. Bet buvo ir šis tas daugiau. Rodriguezas niekad neturėjo pinigų. Tačiau jam pavyko sukurti šeimą, nuostabiai išauklėti vaikus. Jie naudojosi tuo, ką davė valstybė, – bibliotekomis, kultūros namais, muziejais. Jiems nereikėjo pinigų tam, kad lavintųsi. Man tai susižavėjimo vertas požiūris.
Tavo filmo herojus ne tik gyveno kukliai, bet ir taikėsi su gyvenimo kompromisais. Regis, ir tu persiėmei jo požiūriu. Kad užbaigtum filmą, atsisakei darbo, išleidai visas savo santaupas.
Filmo kūrimas atėmė iš manęs ketverius metus. Visą tą laiką nedirbau, neuždirbau, skolinausi iš šeimos ir draugų. Vieną dieną filmo koprodiuseris nusprendė, kad mūsų filmas netiks būti rodomas kino teatruose. Jis pasiūlė kurti televizijos filmą, bet aš nesutikau. Ir paradoksaliai paaiškėjo, kad pinigų stygius tik išėjo į naudą. Neturėjau jokių įsipareigojimų, tad galėjau visiškai atsidėti šiam darbui, neskubėti, apgalvoti viską. Taip ir prasėdėjau tuos ketverius metus savo virtuvėje, prie stalo su nešiojamuoju kompiuteriu, savarankiškai montuodamas, nes neturėjau pinigų montuotojui.
Manau, kad kiekvienas, kuris išsirengs į kino teatrą pasižiūrėti tavo filmo, užduos sau tą patį klausimą. Ar ko nors nepagražinai? Ar įmanoma, kad kažkas, kas kasdien savo gimtinėje išeina anksti ryte į darbą vežti statybinių šiukšlių, gali būti toks įžymus kitoje pasaulio pusėje ir nieko apie tai nežinoti? Ar Rodriguezas iš tikrųjų Pietų Afrikos Respublikoje buvo tokia didelė žvaigždė?
Tada Keiptauno parduotuvėje pirmąkart išgirdau, kad jis toks pat geras kaip Dylanas ar „Rolling Stones“. Abejodamas palinksėjau galva, manydamas, kad girdžiu tik entuziastingą gerbėją, o ne objektyvią nuomonę. Paskui išėjau į gatvę ir pradėjau klausinėti atsitiktinius praeivius: „Ar girdėjote ką nors apie tokį Rodriguezą?“ Ir kiekvienąkart reakcija buvo tokia: „Ką tu sakai, žmogau?! Kaip galima jo nežinoti?!“ Jie žiūrėjo į mane taip, lyg klausčiau, ar girdėjo ką nors apie Elvisą Presley ar Jimį Hendrixą. Jiems Rodriguezas buvo „The Beatles“ lygio žvaigždė.
Matyt, iškart po to įsigijai jo plokštelę?
Nusipirkau ir nepasigailėjau. Klausaisi hito „Sugar man“, po to kitų dainų ir iškart nustembi. Rodriguezas išleido tik dvi plokšteles, bet jei jas palyginsi su pirmaisiais „The Beatles“ albumais, kokybė panaši.
Tai kodėl jam nepavyko Amerikoje?
Prasidėjo nuo to, kad įrašų studija norėjo pakeisti jo pavardę. Jiems Rodriguezas neskambėjo pakankamai „amerikietiškai“. Prisimink, kad net Robertas Zimmermanas pakeitė pavardę į Bobą Dylaną. Tik Rodriguezas nesutiko. Ieškodama kompromiso studija pasiūlė Rodą Riguezą. Beje, tokia pavardė ir ant pirmojo singlo viršelio. Dainininkas pasipriešino ir tam. Jis nenorėjo būti niekuo kitu, tik savimi, nesutiko groti pagal muzikos pramonės taisykles. Ir už tai buvo griežtai nubaustas.
Girdėjau, kad jis nebuvo lengvas herojus, kad sunku jį prakalbinti.
Pirmasis susitikimas su Rodriguezu, kaip, beje, ir visi kiti, buvo siaubingai sunkus. Mane perspėjo, kad jis paslaptingas žmogus. Kad nemėgsta būti filmuojamas. Jis sutiko susitikti, bet ne filmuotis. Įtikinti, kad parodytų savo veidą, atėmė daug laiko. Kiekvieną kartą jis nuoširdžiai kankinosi. Po penkių minučių norėdavo išeiti. Tačiau pasibaigus filmavimui būdavo nepaprastai mielas, šiltas žmogus. Bet kai tik pamatydavo šviečiant kamerą, užsidarydavo savyje. Man labai padėjo jo dukterys. Jos iš pat pradžių rėmė filmo idėją. Aplankiau jį Detroite penkis kartus. Kiekvienais metais grįždavau susitikti, įrašyti dar vieną trumpą pokalbį. Rodriguezas turėjo teisę nesutikti, kad tie pokalbiai būtų viešinami, galėjo išimti iš filmo visus fragmentus, kur pasirodo pats. Susitarėme, kad nieko nedarysiu prieš jo valią. Bijojau jo reakcijos iki pat pabaigos. Be reikalo. Jis man sakė, kad įsimylėjo filmą ir matė ji jau 35 kartus.
Jo šlovė pagaliau pasiekė ne tik JAV, bet ir Europą. Tavo filmas pakeitė ne vieną gyvenimą.
Tai tiesa. Rodriguezas turi savo penkias minutes šlovės. Žinau, kad jis turi ir dainų – šimtus kūrinių, kurių niekad neįrašė. Gal po 40 metų išleis naują plokštelę? Neseniai jis man pasakė: „Malikai, ačiū tau, tavo dėka apie mane išgirdo pasaulis!“ Atsakiau: „Ačiū, Rodriguezai, tavo dėka apie mane išgirdo pasaulis!“
