Pokalbis su Harmony Korine’u
Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias amerikiečių nepriklausomo kino enfant terrible – režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, operatoriaus Harmony Korine’o filmas „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“, JAV, 2012). Tai keturių jaunų provincialių, kurios neturi pakankamai pinigų saldžiam gyvenimui, istorija. Iš pradžių jos apiplėšia pakelės barą, paskui išsirengia į Floridą, kad patirtų gyvenimo nuotykį tarp tokių pat pamišusių, apsinuoginusių, apsvaigusių paplūdimyje kaip ir jos. Juk tarp amerikiečių jaunimo populiarios pavasario atostogos, vadinamosios „spring break“. Netrukus už narkotikus merginos atsiduria areštinėje. Iš ten jas išlaisvins gangsteris (James Franco), kuris, žinoma, taip pasielgė ne todėl, kad turi kilnią širdį. Pagrindines herojes suvaidino jaunosios „Disney“ studijos žvaigždės Selena Gomez ir Vanessa Hudgens, iki tol vaidinusios padorias mergaites
Pagal užsienio žiniasklaidą
Festivalį atidarys australų režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“ (filmą gegužę planuojama rodyti ir Lietuvoje). Franciso Scotto Fitzgeraldo romano gerbėjų, regis, laukia ne viena staigmena. Pagrindinius vaidmenis šioje jau ne pirmoje ekranizacijoje sukūrė Leonardo DiCaprio, Tobey Maguire’as ir Carey Mulligan. Prieš 24 metus Kanuose „Auksine palmės šakele“ už „Seksą, melą ir vaizdo juostas“ apdovanotas Stevenas Soderberghas parodys filmą, kuris, pasak autoriaus, bus paskutinis jo kino karjeroje. Tai „Behind the Candelabra“, pasakojantis apie
Krėsle prie televizoriaus
Negaliu prisiversti žiūrėti lietuviškų serialų, gyvenimo būdo laidų ar realybės šou. Tiesiog nuo pirmų sekundžių suprantu, kad tai skirta ne man. Laidų kūrėjai ar vedėjai tiesiai šviesiai leidžia suprasti, kad privalai būti nelabai protingas paskalų ir spalvotų žurnalų gerbėjas, nuoširdžiai tikėti, kad Lietuvoje yra elitas (nors rodo tik piniguočius) ir žvaigždės, neturėti elementaraus skonio ir nieko neišmanyti apie meną ar politiką, bet turi kažkodėl žavėtis krepšiniu.
Daug rafinuočiau visą tą patį pateikia Seimo televizija. Ji taip pat neslepia savo požiūrio į žiūrovą, bet užtat nesivargina įvyniodama šį realybės šou į margus popieriukus. Čia nebus ryškių spalvų (išskyrus parlamentarių kosmetiką ir kostiumus), sudėtingų rakursų, judančių kamerų, iškalbingų detalių ar įmantraus montažo. Tik bespalvis, dažniausiai statiškas, visai nesukomponuotas kadras, natūralūs triukšmai ir realus to kadro laikas. Kartais transliuotojai išjungia veiksmo pauzių garsą, o kartais
Nauji filmai – „Transo būsena“
Kai didžioji gyvenimo dalis persikėlė į virtualią tikrovę, kinas susidomėjo, kas vyksta dar virtualesnėje – žmogaus smegenyse. Pradedant Christopherio Nolano „Memento“ (2000) kasmet sukuriama vis daugiau filmų, kurių veiksmas bando atkurti ir vizualizuoti mąstymo, prisiminimų, fantazijų mechanizmus. Ne išimtis ir naujas Danny Boyle’o filmas „Transo būsena“ („Trance“, D. Britanija, 2013). Tiesą sakant, rodyti ne tikrovę, o tai, kaip ją iškreipia (arba perkuria ir papildo) narkotikai, Boyle’as pabandė dar anksčiau: pasaulyje režisierių išgarsinęs filmas „Traukinių žymėjimas“ pasirodė 1996-aisiais. Bet pagrindinį „Transo būsenos“ personažą Saimoną paveikia ne narkotikai, o plėšiko smūgis į galvą, po kurio Saimonas netenka atminties. Amnezijos ištiktus personažus kinas pamėgo daug anksčiau – vienas pirmųjų buvo nebylaus Fridricho Ermlerio filmo „Imperijos nuolauža“ (1929) herojus Filimonovas, Pirmajame pasauliniame kare patyręs kontūziją. Amnezijos ištiktus herojus rodė skirtingi režisieriai – Henri Colpi, Alfredas Hitchcockas, Davidas Lynchas ir Michelis Gondry, ji tapo Borno trilogijos išeities tašku, tačiau kitaip nei daugumai kūrėjų, kuriems amnezija leido atskleisti tikras žmogiškų pasirinkimų ar politinių perversmų dramas, psichoanalizės metodus ar sudėtingas detektyvines mįsles, Boyle’ui ji šįkart reikalinga tik tam, kad
Margarethe von Trotta apie filmą „Hannah Arendt“
Aktorė, režisierė ir scenaristė Margarethe von Trotta gimė 1942 m. Berlyne. Jos motina kilusi iš Baltijos vokiečių aristokratų giminės. 1964-aisiais ji pradėjo vaidinti teatre, vėliau filmavosi vokiečių Naujosios bangos režisierių filmuose. 1977 m. ji debiutavo režisūroje filmu „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“. Šis filmas, kaip ir kiti
Pagal užsienio žiniasklaidą
Venecijos ir Kanų kino festivaliuose apdovanotas rusų režisierius Andrejus Zviagincevas („Sugrįžimas“, „Jelena“) naują filmą „Leviatanas“ rugpjūčio – spalio mėnesiais filmuos Kolos pusiasalyje, už poliarinio rato, Kirovsko mieste. Scenarijus dar rašomas, todėl režisierius neatskleidžia
Krėsle prie televizoriaus,
Esu per senas, kad pajusčiau visus naktinio gyvenimo malonumus, bet ir šią penktadienio naktį rekomenduosiu praleisti žiūrint Pirmą Baltijos kanalą (12 d. 0.45). Mano rekomendacijos sudomins ne visus, nes Renata Litvinova turi ne tik karštų gerbėjų, bet ir tokių pat priešininkų. Tad naujausias jos filmas „Paskutinė Ritos pasaka“ pirmiausia skirtas neabejingiems dekadentiškam Litvinovos ir jos keisto kino žavesiui. Dekadanso šiame pasakojime apie, anotacijos žodžiais tariant, „tris moteris, tris dvasios būsenas, tris amžinas temas: meilę, mirtį ir laimės paieškas“, turėtų būti daug. Dar filme bus mirties angelas, lydintis anapus sielas tų, kurie sugeba mylėti.
Litvinova – profesionali scenaristė, pagal jos scenarijus sukurtas ne vienas filmas. Ta Litvinova, kurią žino visi, dėkingų žiūrovų sąmonėje įsitvirtino, kai ją atrado Kira Muratova. Pagal Litvinovos scenarijų Muratova ne tik sukūrė filmą „Susižavėjimai“, bet ir padarė
Nauji filmai: „Teresės nuodėmė“
Režiseriaus Claude‘o Millero (1942–2012 m.) „Teresės nuodėme“ („Thérèse Desqueyroux“, Prancūzija, 2012 m.) uždarytas pernykštis Kanų kino festivalis. Tai pagarbos duoklė savo filmo premjeros nesulaukusiam režiseriui. Milleras ne vienus metus dirbo garsių režisierių (Marcelio Carné, Francois Truffaut ir kitų) asistentu, o pats kūrė įvairių žanrų filmus. Vienus jie žavėjo čechoviška atmosfera, kitus – ištikimybe tradiciniam stiliui, trečius – nuosekliai tyrinėjama žmogiškojo blogio tema. Milleras dažnai analizavo paauglystę ir į kiną atvedė ne vieną būsimą žvaigždę (pavyzdžiui, Charlotte Gainsbourg). Pas mus jo kūryba menkai žinoma, nors režisierius yra viešėjęs ir Lietuvoje, tiesa, kaip tinklo „Europa Cinemas“ vadovas.
Jau sunkiai sergančio Millero kurta „Teresės nuodėmė“ atspindi tai, kas jam kine buvo svarbiausia. Filme matome sudėtingus moterų charakterius, tiksliai apibrėžtą pagrindinės herojės – už turtingo paveldėtojo ištekėjusios Teresės – vidinį konfliktą, puikiai atkurtą tarpukario Prancūzijos provincijos atmosferą ir ištikimybę literatūriniam pagrindui – rašytojo moralisto Francois Mauriaco 1927 m. romanui „Tereza Deskeiru“. Milleras atsisakė sekti Mauriacu ir pasakojimą pradėti nuo paskutinių įvykių, jis pasirinko
Pagal užsienio žiniasklaidą
Mirė Bigas Luna
Balandžio 6 d. mirė garsus ispanų režisierius Juanas José Bigas Luna. Iki paskutinių dienų, jau sirgdamas jis kūrė savo naujausią filmą „Segon Origen“. 7-ąjį dešimtmetį šis ispanas išgarsėjo kaip tapytojas ir avangardinių baldų projektuotojas. 8-ojo dešimtmečio viduryje jis ėmė kurti autorinius filmus ir jie imti laikyti vienu ispanų kino laisvės eros ženklų. Juose Bigas Luna tyrinėjo ispanų mačizmą ir seksualines perversijas. Dėl to kai kurie jo filmai („Las Edades de Lulú“, 1990 m., „Jamón, jamón“, 1992 m., Venecijos festivalio prizas) yra pavojingai priartėję prie pornografijos
Pokalbis su „Kino pavasario“ laureatu Sławomiru Fabickiu
Šiųmečio „Kino pavasario“ laureatu vėl tapo lenkų režisierius. Konkursinėje festivalio programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodytas Sławomiro Fabickio filmas „Myliu“ apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu. Su režisieriumi, kurio ankstesni filmai „Vyrų reikalas“ (2001) ir „Atgavimas“ (2006) taip pat rodyti lietuvių žiūrovams, bet kuris pirmą kartą viešėjo Vilniuje, kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.
Tai tiesa. Mano personažo silpnumas kyla iš jo nesugebėjimo priimti kokį nors sprendimą. Tačiau visiems mano herojams sunku priimti sprendimus ir tai siaubingai