Nauji filmai – „Bob Dylan: visiškai nežinomas“
Amerikiečių kinas, kuris iš prigimties linkęs į mitus, mėgsta Bobą Dylaną. Vienas iš direct cinema meistrų Donnas Alanas Pennebakeris nufilmavo karštligiškas 1965 m. Dylano gastroles Jungtinėje Karalystėje („Bob Dylan: Dont Look Back“, 1967). Martinas Scorsese, didelis Dylano gerbėjas, legendinius 1961–1966 metus užfiksavo monumentaliame filme „No Direction Home“ (2005), o paskui grįžo prie 1975 m. gastrolių tarp tiesos ir fikcijos pakibusiame „Rolling Thunder Revue. A Bob Dylan Story“ (2019).
Krėsle prie televizoriaus
Skirtingų šalių sociologai stebi tą patį reiškinį: už populistus balsuoja prastai išsilavinę, traumą patiriantys vyrai. Jų nevisavertiškumo jausmą paprastai sužadina geriau išsilavinusios, savarankiškos, aukštesnes pareigas užimančios ir gerai uždirbančios moterys. Be to, jos geriau prisitaikiusios prie pasaulyje vykstančių permainų. Todėl vasario 16-ąją siūlau žiūrėti ne mišias, atsišaukimus iš balkono ar kitas įprastas švenčių pramogas, o Roberto Eggerso filmą „Vikingas“ (LNK, 16 d. 22 val.).
Nauji filmai – „Konklava“
„Tai konklava, o ne karas!“ – sako kardinolas Tomas Lorencas (Ralph Fiennes) savo draugui ir kolegai Aldo Beliniui (Stanley Tucci). Šis griežtai nesutinka: „Tai karas! Ir tu turi pasirinkti pusę.“ Naujame vokiečių režisieriaus Edwardo Bergerio trileryje „Konklava“ („Conclave“, D. Britanija, JAV, 2024), kuriame pasakojama apie fiktyvaus popiežiaus rinkimus, įsiplieskia kova tarp konservatyvių ir progresyvių Bažnyčios jėgų, kova dėl valdžios ir įtakos, pasitelkiant kartais labai abejotinas priemones: Vatikanas – intrigų arena.
Nauji filmai – „Tikras skausmas“
Aktoriaus Jesse’io Eisenbergo parašytas ir režisuotas „Tikras skausmas“ („A Real Pain“, JAV, Lenkija, 2024) yra protinga ir taikli komedija apie susvetimėjimą ir trumpai sėkmingą bandymą vėl atrasti ryšį, sekanti pažįstama JAV indie tradicija, savo tonu ir emocine trajektorija primenanti tokius žanro klasikos pavyzdžius kaip „Mažoji mis“ (2006) ar neseni „Atstumtieji“ (2023). Vis dėlto mūsų auditoriją jis pirmiausia užkabina tuo, kad didžioji dalis veiksmo vyksta Lenkijoje, labai pažįstamose ir beveik savose vietose Varšuvoje bei Liubline.
2025-aisiais į mažuosius ekranus sugrįžta daugybė populiarių serialų – nuo „Paskutinių mūsiškių“ („The Last of Us“), „Trečiadienės“ („Wednesday“) iki „Keistų dalykų“ („Stranger Things“). Gerbėjai taip pat gali laukti „Baltojo lotoso“ („The White Lotus“) ir „Lokio“ („The Bear“) tęsinių, naujos „Sostų karų“ („Game of Thrones“) priešistorės ir serialų pagal siaubo filmus „Tas“ ir „Svetimas“. „7md“ skaitytojams pateikiame serialų, kurių vertėtų nepraleisti, sąrašą.
Krėsle prie televizoriaus
Netalentingų, bet trokštančių išgarsėti žmonių visais laikais buvo daug. Dabar jie mėgsta šturmuoti televizijas ir yra teisūs. Televizijoje kiekvienas gali tapti žvaigžde. 1982 m. Martino Scorsese’s sukurto filmo „Komedijos karalius“ (LRT Plius, 8 d. 22.30) herojus Rupertas Papkinas (Robert De Niro) įsitikinęs, kad jo laukia puiki karjera pramogų versle, kad jis genialus humoristas, – reikia tik būti pamatytam. Prie to gali prisidėti populiarus vakaro laidos vedėjas Džeris Lengfordas (Jerry Lewis). Tačiau legendinis komikas nenori turėti nieko bendra su nevykėliu Papkinu. Tada šis ryžtasi desperatiškam žingsniui...
Laukiamiausi šių metų filmai
Nors didžiosios kino studijos sausį tradiciškai vadindavo atsikratymo mėnesiu ir į kino teatrus ar namų kino platformas „numarinimui“ išleisdavo, jų nuomone, mažiausiai vykusius filmus, šių metų sausį pasirodė ne vienas dėmesio vertas darbas ir įvyko dvi lietuviškos premjeros: „Naktinio seanso“ (rež. Algimantas Puipa) ir ilgai lauktų „Pietinia kronikų“ (rež. Ignas Miškinis). Visų įdomių šiais metais pasirodysiančių filmų išvardyti neįmanoma, tad trumpai pristatau, mano nuomone, tuos, į kuriuos derėtų bent atkreipti dėmesį.
Trumpos kino recenzijos
Apie tokius kaip šis sakoma, kad tai mažas filmas, dažniausiai turint omeny mažą biudžetą. Tačiau „mažas“ gali reikšti ir, bent man, dažniausiai reiškia, kad toks filmas nesiverčia per galvą ką nors įrodinėdamas, jo siužetas sukasi aplink vieną konkretų įvykį, ir toks filmas yra, geriausia šio žodžio prasme, lakoniškas tiek savo raiškos priemonėmis, tiek mintimi.
„Nosferatu“ politinė ekonomija
Vampyrizmas tapo pagrindine XIX a. liga. Nors folklore vampyrai buvo žinomi nuo ankstyvųjų viduramžių ir aprašyti įvairiais pavidalais, jų esminis bruožas – kraujasiurbystė – įgijo universalią reikšmę tik tuomet, kai pradėjo nykti skirtumai tarp lokalaus ir globalaus, kaimo ir miesto, valstybės ir verslo, darbo ir laisvalaikio. Priešingai negu tradicinė, buvusi fragmentiška ir netolygi, universali kraujasiurbystė atplaukė visus įtraukiančio maro pavidalu. Maras nė vieno nepalieka nepaliesto, marui nerūpi jokios perskyros ir ribos.
Nauji filmai – „Pietinia kronikas“
Apžvelgdama Igno Miškinio kūrybą knygoje „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, palinkėjau (veikiau iš egoistinių paskatų) tuo metu dar kuriančiam filmą „Pietinia kronikas“ režisieriui lengvumo ir saldumo, kokį jis demonstravo tik atėjęs į kiną. Miškinis pasirašė išties sudėtingai užduočiai – adaptuoti didžiulio populiarumo sulaukusį to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną, ir visa filmo kūrybinė grupė, neišgąsdinta „kultinio kūrinio“ etiketės, įgyvendino lūkesčius su kaupu: kiekvieno komandos nario asmeninė patirtis tapo statybine filmo medžiaga – labai profesionaliai apgalvota, išanalizuota ir užbaigta.