Dar viena genijaus istorija

Amerikiečių kinas, kuris iš prigimties linkęs į mitus, mėgsta Bobą Dylaną. Vienas iš direct cinema meistrų Donnas Alanas Pennebakeris nufilmavo karštligiškas 1965 m. Dylano gastroles Jungtinėje Karalystėje („Bob Dylan: Dont Look Back“, 1967). Martinas Scorsese, didelis Dylano gerbėjas, legendinius 1961–1966 metus užfiksavo monumentaliame filme „No Direction Home“ (2005), o paskui grįžo prie 1975 m. gastrolių tarp tiesos ir fikcijos pakibusiame „Rolling Thunder Revue. A Bob Dylan Story“ (2019). Net šeši aktoriai vaidino Dylaną fantasmagoriškame Toddo Hayneso filme „Manęs čia nėra“ (2007). Skirtingus Dylano asmenybės įvaizdžius šiame filme sukūrė Christianas Bale’as, Marcusas Carlas Franklinas, Richardas Gere’as, Heathas Ledgeris, Benas Whishaw ir Cate Blanchett. Taip filmas išryškino nuolatinį kismą, kuriuo nužymėta visa muzikinė Dylano karjera, ir, sakyčiau, yra geriausias iki šiol sukurtas (anti)biografinis filmas.

Jameso Mangoldo „Bob Dylan: visiškai nežinomas“ („A Complete Unknown“, JAV, 2024) paremtas visai kitokia dinamika – konvencionaliu legendos atkūrimu. Mangoldas garsėja restauratoriaus talentu: gali kurti įvairaus žanro filmus, iš esmės nieko naujo nepasiūlydamas. Tai liudija vesternas „Traukinys į Jumą“ (2007), superherojų saga „Loganas. Ernis“ (2017), automobilių lenktynių filmas „Le Manas ’66. Plento karaliai“ (2019) ir t.t. Kalbant apie muzikinius biografinius filmus – žanrą, kuris vėl tapo populiarus, – Mangoldas, neperlenkdamas lazdos, žino, kaip pakloti pamatus sklandžiam kūriniui. Tai matėme jo filme „Ties jausmų riba“ (2005), kuriame Joaquinas Phoenixas vaidina kenčiančią kantri muzikos žvaigždę Johnny Cashą. Ne veltui Cashas, kurį šįkart vaidina Boydas Holbrookas, ne kartą pasirodo ir naujajame „Bob Dylan: visiškai nežinomas“.

Aktorių pasirinkimas – išties puikus. Timothée Chalamet vaidina Bobą Dylaną (tikroji pavardė Robertas Zimmermanas) ir tikrai talentingai imituoja Dylano manieras, kalbėjimą bei perdainuoja garsiausias jo dainas. Aktorius pelnytai nominuotas „Oskarui“. Edwardas Nortonas, vaidinantis muzikantą Pete’ą Seegerį, įspūdingai įkūnija tėvo figūrą (nominuotas „Oskarui“), Scootas McNairy, vaidinantis prie lovos prikaustytą ir balso netekusį Woody Guthrie, yra jaunojo Bobo angelas sargas. Elle Fanning (dailininkė Suze Rotolo, kurios vardas filme pakeistas į Silviją Ruso, albumo „The Freewheelin' Bob Dylan“ viršelio mergina) įkūnija saugų prieglobstį maištaujančiam herojui, o Monica Barbaro (folko žvaigždė Joan Baez) – kūrybinių nuotykių dvasią. Beje, Barbaro taip pat nominuota „Oskarui“ už geriausią antraplanį moters vaidmenį.

Filme rodomas laikotarpis, nors ir neoriginalus, neabejotinai svarbus, nes apima momentą, kai, pasak egzegezės, išsikristalizuoja Dylano mitologija. Nuo niekam nežinomo jaunuolio atvykimo į Grinvič Vilidžą 1961 m., siekiant atiduoti duoklę folkmuzikos tėvams Woody Guthrie ir Pete’ui Seegeriui, iki skandalingo koncerto Niuporto festivalyje 1965 m., per kurį Dylanas atitrūko nuo kolektyvinės, protestinės folko muzikos tradicijos ir perėjo prie elektrinio garso – dėl to buvo išplūstas pasipiktinusios publikos. Žodžiu, kaip nuo „Blowin' in the Wind“ pereiti prie „Like a Rolling Stone“, nuo kovos už pilietines teises – prie „Meilės vasaros“ ir hipių judėjimo apimtos Amerikos. Nors istoriniam kontekstui ir tam, kaip jis formavo patį Dylaną, Mangoldas tikrai neskiria daug dėmesio, pavyzdžiui, apie tai, kad 1963 m. Dylanas dalyvavo žygyje į Vašingtoną, kurio metu Martinas Lutheris Kingas pasakė garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“, sužinome iš poros sekundžių montažo.

Yra tiek daug Dylanų – poetas, pranašas, paklydęs ir vėl atgimęs genijus, – kad rinktis tik vieną atrodo beprasmiška. Ištikimas savo pavadinimui, „Visiškai nežinomas“ įžvalgiai nesistengia. Vietoj to jis siūlo Bobą Enigmą. Šarmingas, kartais žiaurus ir mįslingas, šis Bobas rašo kaip angelas, jo ritmai išjudina kūnus, priedainiai įsirėžia į ausis, o dainų tekstai atrodo kaip neatidėliotini klausimai. Visi filmo personažai, ypač jo mylimosios – Fanning Silvija ir Barbaro Joan, išgirdusios dainuojantį Chalamet, iš karto supranta susidūrusios su genijumi. Maža to, Silvija ir Joan, kuri geriau suvaidinta iš dalies dėl to, kad pati yra muzikos grandė, daug laiko praleidžia žvelgdamos į Bobą su tokia nuostaba, tarsi jos būtų stebuklo liudininkės (nors ir tokio, kuris nemoka pats pasiruošti kavos).

Mangoldo siūloma istorija pažįstama iki nuobodulio: ambicingas genijus atvyko į didmiestį ir, nepaisydamas kliūčių, padarė puikią karjerą. Taip, jis buvo sudėtingo charakterio, nevertino draugų, su moterimis elgėsi kaip su skuduru, bet koks talentas! Tikriausiai vienintelis pagirtinas filmo bruožas – Mangoldas nesistengia paversti Bobo priimtinu, maloniu ar, pagaliau, suprantamu, kaip įprasta biografiniams filmams. Dylano genialumas lieka neperprantamas, kaip ir jo praeitis, apie kurią užsimenama tik paminint Zimmermano pavardę ir žvilgtelėjus į jo nuotraukų albumą. Bobas gali būti Jėzus arba Judas (arba abu). Kaip pabrėžiama šiame filme, jis labai gerai apsimetinėja, ir tikriausiai kartais nėra nieko autentiškesnio už linksmą apgavystę.