7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Idealistai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 23 (1037), 2013-06-07
Kinas Rodo TV
„Ženklai“
„Ženklai“

Ryškiausias pastarųjų dienų televizijos įspūdis – ne puošnus, iškilmingų sovietmečio jubiliejų tradicijas, deja, pernelyg primenantis Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio minėjimas, o vieno abituriento pasisakymas per pirmadienio žinias. Vaikinas piktinosi, kad kitataučiai turės vienodas sąlygas stojant į aukštąsias mokyklas. Buvo akivaizdu, kad abiturientas nesupranta, jog tie, kuriuos jis pavadino kitataučiais, yra tokie pat Lietuvos piliečiai, kaip ir jis. Skirtumas tik tas, kad jie baigė kitas mokyklas, kuriose dėstoma jų gimtąja kalba. Man tas trumputis interviu – ženklas, kad kažkas papuvo mūsų švietimo karalystėje.
 

Amerikiečių dokumentininkas Davis Guggenheimas (jo filmas „Nepatogi tiesa“ yra pelnęs „Oskarą“) susirūpino savo tautiečių švietimo sistema. 2010 m. pasirodęs „Belaukiant Supermeno“ (TV3, 9 d. 00.50) kritiškai analizuoja JAV valstybines mokyklas. Keli gabūs vaikai tapo pavyzdžiu, kad mokykla labiau stabdo, nei skatina mažųjų sugebėjimus, o pedagogams rūpi tik vykdyti visuomenės jiems primestus reikalavimus. Režisierius teigia, kad tokia sistema yra neefektinga, nes ji neskatina talentingų vaikų.
 
2010 m. parodytas Sandanso festivalyje filmas sulaukė daugybės apdovanojimų ir sukėlė audrą žiniasklaidoje bei akademinės bendruomenės protestus. Diskusijose dalyvavo žurnalistai, edukologai, mokytojai, švietimo ekspertai. Guggenheimas teigia, kad viešųjų JAV mokymo įstaigų degradacija trunka jau kelis dešimtmečius, ir bando suprasti jos priežastis.
 
Netvirtinu, kad „Belaukiant Supermeno“ – išskirtinis kino dokumentikos pavyzdys, bet gerai suprantu, kad jis kalba apie tai, kas aktualu ir mums. TV3 filmą rodo naktį, matyt, šventai tikėdama, kad šio kanalo žiūrovams filmas neaktualus. Bijau, kad TV3 neklysta. Juolab kad vis akivaizdžiau pasitvirtina dar neseniai keistai skambėję intelektualų teiginiai, esą žengiame į naujuosius viduramžius. Bet paskutiniais metais „mistika“ tiesiog užplūdo televizijos ekranus. Laidos ir neva dokumentiniai filmai apie aiškiaregius, ekstrasensus, nepaaiškinamus reiškinius, šventųjų stebuklus tiesiog masiškai brukami, kaip ir idiotiški horoskopai net kokybiška save laikančios žiniasklaidos puslapiuose. Aš tą mistinį nukvakimą sieju ir su mokykla. Manau, kad primityvūs katechetai puikiai prisideda prie naujo opiumo liaudžiai – įvairaus plauko „mistikos“ išpopuliarėjimo.
 
Geriau, kai mistika tampa komedijos tema. Davido Koeppo „Vaiduoklių miesto“ (TV3, 8 d. 01.35) personažas, stomatologas mizantropas Bertramas (Ricky Gervais), po klinikinės mirties gali matyti negyvėlius, dar blogiau tai, kad jų dvasios gali užmegzti su juo kontaktą ir apipilti įvairiais prašymais. Pats aktyviausias yra verslininkas (Greg Kinnear), kuris prašo Bertramo sužlugdyti jo našlės vestuves.
 
Amerikiečių kine rimtai mistika domisi režisierius M. Nightas Shyamalanas. TV3 (8 d. 23.30) primins jo 2002 m. filmą „Ženklai“. Filmo herojus Gremas, kurį suvaidino Melas Gibsonas, anksčiau buvo pastorius, bet po žmonos mirties prarado tikėjimą. Gremas gyvena fermoje kartu su dviem vaikais ir broliu Merilu (Joaquin Phoenix). Tačiau jo ramų gyvenimą sudrumsčia keisti įvykiai. Kukurūzų laukuose atsiranda ratų, kurių diametras – net 150 metrų. Gremas bando išsiaiškinti, ar tai ne ateivių iš kosmoso darbas ir ką reiškia tie keisti ženklai.
 
Manau, ne vienas amerikietis pasiūlytų filmo herojui kreiptis į psichoanalitiką. Šis personažas amerikiečių kine išpopuliarėjo ne be Woody Alleno filmų įtakos. Žavios Jonaso Pate’o komedijos „Psichoanalitikas“ (BTV, 12 d. 21.25) herojus gydo Holivudo žvaigždes. Bet Henris (nuostabus Kevinas Spacey) ima abejoti savo sugebėjimais ir vis labiau pasiduoda pomėgiui rūkyti žolę...
 
Kas būtų, jei iš kino staiga dingtų psichoanalitikai? O jei dingtų visi serijiniai žudikai? Šią savaitę jų dar tikrai bus. Rowdy Herringtono filme „Per plauką nuo žūties“ (LNK, 10 d. 22.35) policininkas Tomas neoficialiai ieško miestą terorizuojančio serijinio žudiko. Jis įsitikinęs, kad žudikas dirba policijoje, ir visai nenumano, kad šis taip pat ieško progos susitikti su juo ir jo partnere. Manau, kad filmas ne vienam sužadins nostalgiškus prisiminimus. Jis sukurtas 1993-iaisiais, o tada Bruce’as Willisas ir Sarah Jessica Parker buvo tokie jauni.
 
Į Los Andželą nukels visai kitoks Davido Ayerio pernykštis filmas „Patruliai“ (TV3, 9 d. 22.40). Balandį miręs populiarus amerikiečių kritikas Rogeris Ebertas pavadino jį vienu geriausių pastarųjų metų filmų apie policininkus. Du neišskiriami draugai Brajanas (Jake Gyllenhaal) ir Maikas (Michael Pena) patruliuodami patenka ir į šeimyninių konfliktų, ir į kruvinų nusikaltimų sūkurį. Brajanas su savimi nuolat tamposi kino kamerą ir filmuoja bei komentuoja policijos darbo rutiną. Filmuojant kamera buvo pritvirtinta prie aktoriaus krūtinės ir dalis jos nufilmuotos medžiagos įėjo į filmą, bet „Patruliai“ – tai rusų operatoriaus Romano Vasjanovo („Stileivos“) darbas. Subjektyvios kameros įspūdis padėjo kurti teigiamą policininko įvaizdį. Juolab kad Brajanas, nepaisant sunkaus darbo, netapo ciniku. Atvirkščiai – jis idealistas, tikintis, kad „gina gėrį nuo blogio“. Ayerio filme nėra įprastos detektyvinės intrigos, jis tiesiog panardina į patrulių kasdienybę ir iš pradžių net primena realybės šou.
 
Uli Edelio filmo „Baaderio–Meinhof kompleksas“ (BTV, šįvakar, 7 d. 00.25) herojai taip pat buvo idealistai. Tai pirmoji pokario metais užaugusi jaunų vokiečių karta, jaunuoliai, kurie negalėjo susitaikyti su tuo, kad jų tėvams tylint ar pritariant Vokietijoje įsigalėjo naciai. Jie – vokiečių radikalių kairiųjų grupuotės „Rote Armee Fraktion“ (RAF) teroristai. Grupė susikūrė ant visą Europą apėmusios 7-ojo dešimtmečio jaunimo protestų bangos. RAF nariai manė, kad nacionalsocialistinė šalies praeitis pasmerkta nepakankamai, jie piktinosi JAV imperializmu, autoritarinėmis vokiečių visuomenės struktūromis ir siekė nuversti kapitalistinę sistemą Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Grupės veiksmų teoriniu pagrindu tapo Mao Zedongo, Carloso Marighelli ir Frantzo Fannono darbai. Save jie vadino miesto partizanais. Sakoma, kad RAF rėmė Rytų Vokietijos „Stasi“. Revoliucionieriai puldinėjo bankus, vykdė politines žmogžudystes, bendradarbiavo su kitomis teroristų organizacijomis. 1977-ųjų rudenį, kai kalintys Štutgarto kalėjime teroristai buvo rasti negyvi savo kamerose, kilo valstybės krizė. Grupės lyderiai – labai skirtingi. Andreasas Baaderis net nebuvo baigęs vidurinės, o Ulrike Meinhof – filosofė ir žurnalistė, filologė ir filosofė Gudrun Ensslin buvo mąstytojo G.W.F. Hegelio palikuonė. Deja, Edelis ir aktoriai Moritzas Bleibtreu, Martina Gedeck, Johanna Wokalek viską gerokai supaprastino ir savo herojus rodo isterikus, erotomanus ir fanatikus. Tačiau režisierius gana objektyviai rekonstravo RAF istoriją, atkūrė politinį epochos kontekstą, nors „Baaderio–Meinhof kompleksas“ man pasirodė pernelyg didaktiškas. Kita vertus, žiūrovams, kurie anksčiau apie RAF nieko nebuvo girdėję, bus proga papildyti savo istorijos žinias. Manau, todėl filmas patiko ir Amerikos kino akademijos nariams, nominavusiems jį „Oskarui“.
 
Mėgstantiems gerą politinį kiną ir tikras politines kovas galiu rekomenduoti Rono Howardo 2008 m. filmą „Frostas prieš Niksoną“ (TV1, šįvakar, 7 d. 22.50). Sukurtas pagal garsaus britų scenaristo ir dramaturgo Peterio Morgano pjesę, filmas pasakoja apie ciklą interviu, kuriuos 1977 m. populiariam britų televizijos laidų vedėjui ir žurnalistui Davidui Frostui davė iš JAV prezidento pareigų po Votergeito skandalo atsistatydinęs Richardas Nixonas. Tie pokalbiai patraukė milžiniškos auditorijos dėmesį, pakeitė žanro taisykles ir politikos veidą. Daugiau kaip 45 milijonai žiūrovų keturis vakarus stebėjo žurnalisto ir politiko dvikovą. Žiūrovai svarstė, ar žmogus, atsakingas už šalies viešąjį gyvenimą paralyžiavusį skandalą, sugebės atsiprašyti. Tiksliau, ar žurnalistui pavyks tą atsiprašymą išpešti. Abu filmo herojai puikiai supranta šios kovos svarbą. Nixonui (Frank Langella) tai ne tik būdas užsidirbti pinigų, bet ir galimybė grįžti į politiką. Frostas (Michael Sheen) nori atsikratyti pramoginių laidų specialisto etiketės. Howardas tiksliai perteikė epochos atmosferą ir laidas lydėjusius jausmus, o aktorių sugebėjimas kurti psichologiškai įtikinamus personažus nusipelnė nuoširdžių liaupsių.

Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Ženklai“
„Ženklai“
„Psichoanalitikas“
„Psichoanalitikas“
„Frostas prieš Niksoną“
„Frostas prieš Niksoną“