Šį penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti Briano De Palmos filmas „Nuodėminga aistra“ („Passion“, Vokietija, Prancūzija, 2012). Filmas atidarė pernykštį Venecijos kino festivalį. 1940 m. gimęs De Palma dažnai pavadinamas šiuolaikiniu Hitchcocku, nes jo filmuose perkuriami didžiojo meistro siužetai, daug dėmesio skiriama psichoanalizei. De Palma – vienas pagrindinių 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV postmodernizmo kūrėjų. Pats jis tvirtina, kad seka Sergejaus Eizenšteino montažo kaip konflikto teorija, ir priduria, kad filmas savaime yra prievarta. Tačiau De Palmos kino karjera ne iškart prasidėjo nuo prievartos ir žiaurumo vaizdų. Jis išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje kaip komediografas ir satyrikas, jaunimo kontrkultūros tradicijų tęsėjas. De Palmos komedijose vaidino dar niekam nežinomas Robertas De Niro. Netrukus režisierius nusprendė, kad vis konservatyvesne tampančiai šaliai reikia aštresnių dirgiklių. 1973 m. pasirodė De Palmos filmas „Seserys“. Jo herojės – atskirtos Siamo dvynės. Viena tapo žudike, kita – reportere. Šiame filme išryškėjo iki šiol režisieriaus mėgstamos temos ir stilius. De Palma kuria dviprasmiškas situacijas, kuriose slypi grėsmė, mėgsta aktyvią kamerą, ryškias spalvas, nerimą žadinančią muziką, todėl dažnai pavadinamas šiuolaikinio psichologinio trilerio kūrėju, jo filmuose dažni vujerizmo, asmenybės susidvejinimo motyvai. Tačiau kad ir kokie žiaurūs būtų režisieriaus filmai, o žmogžudysčių įrankiai, švelniai tariant, netradiciški, žiaurumas ir prievarta De Palmos filmuose nėra natūralistiški, tai – rafinuotų vizualių ir psichologinių efektų rezultatas.
Pasaulinę šlovę De Palmai atnešė Stepheno Kingo romano „Kerė“ (1976) ekranizacija. Pasakojimas apie paniekintą paauglę, kuri, netikėtai įgijusi telekinezės galių, ima žiauriai keršyti, pasižymėjo ne tik šiuolaikinės dvasios ir gotikinio siaubo mišiniu, bet ir ironiška režisieriaus distancija. Kitas jau klasikiniu tapęs De Palmos filmas – „Žmogus su randu“ (1983). Šiame postmodernistiškame klasikinio Howardo Hawkso gangsterių filmo perdirbinyje pagrindinį vaidmenį sukūrė Alas Pacino. Jis vaidino ir dar viename De Palmos gangsterių filme „Karlito kelias“ (1993). 1987 m. pasirodė vienas garsiausių JAV postmodernistinių filmų „Neliečiamieji“, kuriame De Palma atkūrė gangsterio Alo Capone’s teismo istoriją. 1996-aisiais De Palma režisavo pirmąjį, regis, niekad nepasibaigsiančios „Neįmanomos misijos“ filmą. Paskutiniais dešimtmečiais režisierius sukūrė skirtingų žanrų filmų. „Gyvatės akys“ (1998) stebino kino kameros virtuoziškumu ir fantastikos elementais, regis, įprastame politiniame trileryje. „Misiją į Marsą“ (2000) stulbino netikėta režisieriaus mokslinės fantastikos traktuote. Filmuose „Fatališka moteris“ (2002) ir „Juodoji orchidėja“ (2006) De Palma pasinėrė į film noir stiliaus tyrinėjimus. Filmas „Redacted“ (2007) pasakojo apie karą Irake.
Po ilgokos pertraukos sukurtoje „Nuodėmingoje aistroje“ De Palma grįžo prie mėgstamų temų. Filmo herojės, kurias suvaidino Rachel McAdams ir Noomi Rapace, dirba vienoje korporacijoje. Kristina jaučia malonumą kontroliuoti savo asistentę Izabelę. Kai Izabelė užmezga romaną su Kristinos meilužiu, tarp moterų kyla karas. „Nuodėminga aistra“ – tai prancūzų režisieriaus Alaino Corneau filmo „Meilės nusikaltimas“ (2010) perdirbinys. Pateikiame žurnale „Cahiers du cinéma“ (2013, vasaris) ir dienraštyje „Komsomolskaja pravda“ (2013, balandis) išspausdintų interviu su režisieriumi fragmentus.
„Nuodėminga aistra“ suteikia malonumą paklysti pasakojime, sapnuose, bet kartu mes esame pažįstamoje teritorijoje – Briano De Palmos filme. Ar po gana skirtingų filmų „Redacted“ ir „Juodoji orchidėja“ norėjosi sugrįžti prie Jums svarbios kino krypties?
Reikia išmesti iš galvos mintį, kad režisierius nusprendžia, kokį filmą kurs, ir paskui įgyvendina savo sumanymą. Kinas – tai pramonės šaka, ir projektas pasižymi daugybe parametrų. Kartais projektas žlunga, kartais – ne, kartais susipina daugybė elementų, leidžiančių jam įvykti, ir tada filmas kuriamas. „Nuodėmingos aistros“ atveju mano prodiuseris Saidas Ben Saidas atsiuntė Alaino Corneau filmo „Meilės nusikaltimas“ DVD su pasiūlymu kurti perdirbinį. Manau, kad Corneau filmas visai vykęs, bet pagalvojau, kad šią istoriją galima papasakoti ir geriau. Radome finansuotojus, aktorius, tad sukūrėme savo filmą. Niekad nesakau sau: „O ką, jei sukurčiau filmą kaip kad prieš dvidešimt metų?“ Ne, matau elementus, kuriais galiu pasinaudoti, šiuo atveju Corneau filmą, pridedu savo viziją ir požiūrį, tai viskas. Kuriu savo maniera, o kadangi manoma, kad kuriu neblogus filmus, kai kurie elementai, kurie būdingi tik man, kartojasi skirtinguose filmuose. Juos susieti – tai jau jūsų, kritikų, darbas.
Perdirbiniai dažniausiai kuriami pagal senus filmus. „Meilės nusikaltimas“, kuriame vaidina Ludivine Sagnier ir Kristin Scott Thomas, palyginti naujas.
Filmas man patiko, jame puikiai sukurti herojų charakteriai. Be to, mėgstu filmuoti moteris ir žinau, kaip jas padaryti dar mįslingesnes. Taip pat patiko mintis demaskuoti žudiką ne pabaigoje, o filmo viduryje. Bet daug ką pakeičiau: sustiprinau siužeto paslaptingumą, perkėliau veiksmo užuomazgą į sapno epizodą, pakeičiau policijos tyrimą kai kuo daug įdomesniu. Kam reikia tų pokalbių prie stalo? Stengiausi sukurti vaizdo požiūriu neįprastesnį filmą, sukurti tokį efektą, kad žiūrovas būtų visiškai suklaidintas ir negalėtų suprasti, kas ką užmušė.
Tai policijos tyrimo istorija, bet nėra nieko nuobodesnio, kaip matyti policininkus, kurie sėdėdami prie stalo apklausia įtariamąjį. Užtenka įjungti televizorių ir žiūrėti tai be pabaigos. „Nuodėmingoje aistroje“ man buvo įdomu įnešti netikrumo, abejonių. Alaino Corneau filmo trūkumas – pernelyg greitai atskleidžiama, kas įvyko. Yra žmogžudyste apkaltinta moteris, kuri nesupranta, kas įvyko. Sapnai leidžia perkelti visą informaciją į šiek tiek siurrealistišką pasaulį, kur sunku suprasti, ar tai sapnas, ar ta moteris yra viską kruopščiai apskaičiavusi nusikaltėlė. Man atrodė, kad įdomiau filme sulieti realybę ir fantazijas, nuolat nutrūkstantys sapnai leidžia klausti apie kaltę ir nekaltumą. Tai labiau intriguoja.
Jūs dažnai naudojate sapnų scenas...
Taip, jos suteikia įvairiausių stilizacijų galimybę. „Nuodėmingoje aistroje“ reikia daug ką aiškinti: kas ką kam padarė ir kodėl. Jei tai nufilmuosi sapno forma, žiūrėti bus kur kas įdomiau. Be to, dar galima pažaisti ir žiūrovų abejonėmis, ar taip atsitiko iš tikrųjų, ar tik sapne? Mano filmuose „Seserys“ ir „Kerė“ sapnas niekad nesibaigia – tai košmariškas sapnas! Kažko panašaus yra ir „Nuodėmingoje aistroje“. Man patinka filmuoti sapnus dar ir todėl, kad galiu panaudoti nestandartiškus rakursus, keistą apšvietimą, atėjusį tarsi iš film noir. Bet svarbu ir nepersūdyti, kad epizodai nebūtų pernelyg keisti. Juk sapnuodamas nežinai, kad miegi, nors kartais ir klausi savęs: „Tai sapnas ar tikrovė?“ Pasitelkęs visus tuos triukus galiu lengvai užpudruoti žiūrovų smegenis ir jie palaikys žudikę nekalta avele. Man pačiam idėjos dažnai gimsta sapne, iškyla iš pasąmonės...
„Nuodėmingoje aistroje“, kaip ir kituose Jūsų filmuose, daug ironijos. Kartą esate sakęs, kad amerikiečiai nesupranta ironijos.
Ironija... O Dieve! Kad pamatytum ironiją Amerikoje, užtenka įsijungti televiziją, kuri rodo tik ironiškus postmodernius šou... Ar užduodamas šitą klausimą turėjote omenyje „Redacted“? Iš tikrųjų, Amerikos žiūrovams negalima rodyti filmo, kuris kritikuoja armiją, jie to nesupras ir iškart atstums. Mūsų kariai yra šlovingi, jie šventieji, esame nuolat bombarduojami vaizdais, rodančiais, kokie nuostabūs mūsų kariai. Nė menkiausio noro kritiškai įvertinti jų vaidmenį.
„Nuodėmingos aistros“ herojės yra moterys, vyrai filme – liurbiai. Filmo požiūrio taškas taip pat yra moteriškas, tai gana reta Jūsų kūryboje.
Esu panašus į dailininkus, kurie mieliau rinkdavosi nuogus modelius moteris, o ne vyrus. Tokiam heteroseksualiam vyrui kaip aš tai visiškai normalu.
Ar ne todėl pasirinkote operatorių Jose Luisą Alcraine’ą, kuris dažnai dirba su Almodovaru?
Man labai patinka tai, ką jis nufilmavo Almodovarui. Alcraine’as gerai išmano, kaip filmuoti moteris, jis vienas nedaugelio tokių meistrų. Tai labai svarbu, nes filmas kalba tik apie tai, kas yra paviršiuje, apie reprezentaciją, – gyvename reklamos pasaulyje. Tai gana sudėtinga parodyti. Su panašia problema susidūriau filme „Antrininkas“, tai supratau susitikęs su Stephenu Burumu, su kuriuo paskui dirbau dažnai. Jis sugebėdavo aktores paversti nuostabiomis.
„Nuodėminga aistra“ – gana niūrus filmas, nes niekas neišsigelbsti. Personažai ciniški, jų poelgius nulemia žemiausi instinktai.
Man tai tik paslaptinga žmogžudystė, nieko daugiau. Corneau filmo išeities idėja buvo puiki. Aš ieškojau, kaip ją paversti labiau intriguojančia ir seksualesne. Pridėjau heroję, kurią suvaidino nuostabi vokiečių aktorė Karoline Herfurth, kad istorija taptų sudėtingesnė. Tai – žanrinis filmas, man labai patinka kurti žanrinius filmus, nes tai leidžia įgyvendinti grynojo kino epizodus.
Ar nejaučiate pesimistinės, niūrios filmo dimensijos?
Ne, tai tik paslaptinga žmogžudystė. Neieškokite nieko daugiau. Panašiai kaip Hitchcocko filmuose. „Langas į kiemą“ ar „Virvė“ – tai filmai pramogai. Beje, Hitchcockas juolab nemėgo filmuose tyrimų, policininkų diskusijų ir t.t. Jį domino tik istorijos fikcijos potencialas. Kine kartais reikia pasitenkinti tuo, kad konstruoji filmą aplink tavo galvoje esančius vaizdinius. Malonu interpretuoti, bandyti suprasti paslėptą prasmę, bet daug svarbiau žinoti, ar scena funkcionali, ar ji pagaus žiūrovą, ar ne. Tai pirmasis filmo skaitymo lygmuo, kuris turi funkcionuoti iš pat pradžių.
Jūs dažnai lyginamas su Hitchcocku. Ko gero, nusibodo?
Taip, juk tai vyksta jau 40 metų! Žinoma, daug iš jo išmokau, bet į pasaulį žiūriu savaip. O Hitchcocko sukurtus vaizdinius naudojame visi – kas geriau, kas blogiau! Tiesiog retas kuris režisierius seka jo tradicija. Tarantino, aš, ko gero, tai ir viskas. Mudu su juo iš retos medžiagos. Darome viską, kad Meistras gyventų.
Ar filmuoti ne JAV, o Europoje buvo Jūsų pasirinkimas, ar gamybos reikalavimas?
Iš pradžių kalbėta apie tai, kad filmas bus kuriamas JAV, bet aš iškart pasakiau, kad reikia vykti iš JAV, reikia pamatyti pasaulį! Užsienyje yra puikių aktorių, kompetentingų filmavimo grupių, įdomių vietų, kodėl būtina filmuoti Los Andžele ar Kanzase? Norėjau filmuoti miestus ir vietas, kurie man nebūtų pažįstami. Juk Niujorkas ar Los Andželas nufilmuoti iki paskutinio siūlelio. „Nuodėmingą aistrą“ filmavo nuostabi grupė, jos pagrindas buvo vokiečiai. Labai mėgstu dirbti su europiečiais, nes filmavimo aikštelėje visi šneka kalbomis, kurių nesuprantu, todėl manęs neblaško ir galiu ramiai sau skaityti kavinėje.
Keista matyti, kad dalis didžiųjų Amerikos režisierių – Coppola, Lynchas, Ferrara, Carpenteris, Cronenbergas ir kiti, yra visiškai už Holivudo sistemos ribų, jie – originalai, dažnai priversti ieškoti finansavimo užsienyje, kad galėtų tęsti darbą. Jūs taip pat. Ar tai Jus įkvepia?
Visada buvau originalas, tad man tai nieko nauja. Dabar didelio biudžeto filmai yra komiksų ekranizacijos, tai filmai paaugliams, jie manęs visiškai nedomina. Sistemoje nebeįmanoma kurti filmų suaugusiems. Net Spielbergui, kuris puikiai išmano, kaip pasiekti sėkmės, visiems savo rimtiems filmams reikia ieškoti paramos už Holivudo ribų. Pavyzdžiui, Paulo Thomaso Andersono „Mokytoją“ finansavo labai turtingas mecenatas. Tarp „Redacted“ ir „Nuodėmingos aistros“ turėjau galimybių kurti amerikietiškus filmus, bet aš jau esu tokio amžiaus, kai svarbu, ko iš tikrųjų noriu pats. Nereikia švaistyti energijos nieko nevertiems projektams. Reikia dirbti, ir tai viskas. Ar noriu ilgus mėnesius leisti Los Andžele, susitikdamas su žmonėmis, kurie nieko nesupranta? Žinoma, kad ne!
Dabar verčiau filmuoju Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur yra sava kino pramonė, kultūra, istorija ir pagarba kinui. Maža to, šioje šalyje malonu gyventi. Niekada nebegrįšiu į Holivudą, jis pernelyg vargina. Mano amžiuje svarbu rūpintis gyvenimo kokybe. Kai pagalvoju apie gyvenimą Beverli Hilse, kad turėčiau sėstis už mašinos vairo, važiuoti į studiją... ne, niekados daugiau! Dabar esu laimingas gyvendamas savo gyvenimą ir dirbdamas savo darbą.
Gyvenate Niujorke, bet ar pažįstate jaunų režisierių, kuriančių mažo biudžeto filmus, kartą?
Gyvenu toje pačioje vietoje daugiau nei trisdešimt metų ir pažįstu režisierių, nors gal ne pačių jauniausių. Labai dažnai pusryčiauju ir diskutuoju su Wesu Andersonu ir Noah Baumbachu. Noah neseniai sukūrė filmą „Frances Ha“, turėdamas juokingą 75 tūkstančių dolerių biudžetą. Dabar jis vėl kuria filmą.
Ar apsiimtumėte prodiusuoti jaunus režisierius?
Ne, tai ne man. Bet man patinka būti naudingam, padėti su scenarijais, aktorių atranka ir pan., kaip tai darydavau 8-ajame dešimtmetyje.
