7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kodėl traukia idiotai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 24 (1038), 2013-06-14
Kinas Rodo TV
„Kartą Amerikoje“
„Kartą Amerikoje“

Paklaustas, kodėl juos taip traukia idiotai, vienas iš brolių Coenų – Ethanas atsakė: „Idiotai leidžia pasiekti geriausią dramaturginį efektą iš visų galimų! Jie visąlaik daro kažką ne tą, patenka į kvailas situacijas, viską apverčia aukštyn kojomis, o mums kaip tik to ir reikia. Nežinau. Žmonės rašo puikias istorijas apie protingus, ramius herojus... kažkas, ko gero, apie juos tikrai rašo... Bet ne mes. Mes paprasčiausiai manome, kad idiotai taip pat nusipelno meilės. Ir dažnai juose pamatome pačius save.“
 

2009 m. brolių Coenų juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (BTV, 19 d. 21.25) – ne idiotas, bet jis taip pat nusipelnė meilės ir užuojautos. Laris Gopnikas (Michael Stuhlbarg) yra koledžo profesorius, dėsto fiziką, o ekrane – 1967-ieji. Jo žmona nori skirtis ir Laris pradeda svarstyti apie gyvenimo vertybes. Jis turi ir kitokių problemų: stinga pinigų, duktė vagiliauja, namuose apsigyveno brolis tinginys, Laris gauna anoniminius laiškus, jį terorizuoja gero pažymio siekiantis studentas... Manau, ne vienam pažįstamas jausmas, kai atrodo, kad visas pasaulis kovoja prieš tave. Pagalbos Laris nusprendžia ieškoti pas rabinus. Jis nori suprasti, už ką jam tokia bausmė.
 
Coenai sako, kad tai vienas asmeniškiausių jų filmų, mat jame atkurtas brolių vaikystės pasaulis Mineapolio priemiesčiuose, namai, personažai – jų tėvai taip pat buvo pedagogai. Tačiau brolių nostalgija kruopščiai paslėpta po Lario košmaru, kuriame veikia džiunglių principai. Net religija nesuteikia jokių atsakymų, tik reikalauja aklai tikėti.
 
Kai filmas pasirodė, perskaičiau įdomią mintį (deja, nepamenu, kur), kad „Rimtas vyrukas“ – tai komedija apie apokalipsę, katastrofų filmų požanris, apsieinantis be ekologinių nelaimių, ledynų tirpimo ar ugnikalnio išsiveržimo, bet išsaugantis visą to žanro kino logiką ir absoliutaus naikinimo poetiką. Pasaulis iš tikrųjų katastrofos juk nusipelnė, tik Laris vis nesupranta, kad tam teko Jobo lemtis. Gal tai ir yra atsakymas į jo klausimus?
 
Finaliniuose filmo titruose (deja, ne visos televizijos juos rodo iki galo) galima pastebėti ironišką frazę: „Filmuojant nenukentėjo nė vienas žydas.“ Tą patį vakarą (19 d. 21 val.) TV1 taip pat rodys filmą apie žydus, nors jo režisierius labai supyko, kai kažkas filmą pavadino „žydų „Krikštatėviu“. 1984 m. sukurtas Sergio Leone’s „Kartą Amerikoje“ – iš tų kūrinių, kuriuos pamatyti (ir ne vieną kartą) būtina. Jis laikomas vienu svarbiausių XX a. pabaigos filmų, nors tik pasirodęs sulaukė ir kritikų, ir prodiuserių priekaištų, buvo trumpintas, permontuotas, JAV ir Europoje rodytos skirtingos filmo versijos. Leone planavo 6 valandų filmą, bet šio sumanymo jam nepavyko įgyvendinti. Laimė, DVD jau galima pasižiūrėti originalią 239 min. filmo versiją, tikiuosi, kad ją parodys ir TV1. Man šis epas apie žydų mafiją – vienas poetiškiausių Leone’s ir gal viso Amerikos kino kūrinių, nors jo pagrindas – autentiški prisiminimai.  
 
„Kartą Amerikoje“ veiksmas prasideda Niujorke, 3-iojo dešimtmečio pradžioje. Du žydų geto paaugliai Davidas ir Maksas – smulkūs nusikaltėliai, įsimylėję tą pačią gražuolę Deborą. Davidas užmuša juos persekiojusį gangsterį Bagsį ir patenka į kalėjimą. Po dešimties metų jis atgauna laisvę, Davido (Robert De Niro) laukia Maksas (James Woods). Laikai pasikeitė – JAV galioja prohibicijos įstatymas, o alkoholio kontrabandininkai tapo organizuoto nusikaltimų pasaulio lyderiais. Deividas ir Maksas taip pat pelnosi iš alkoholio. Nesirengiu perpasakoti turinio, juolab kad veiksmas apima didžiulę laiko atkarpą, tik noriu pabrėžti, kad „Kartą Amerikoje“ nėra paprasta istorija apie du draugus gangsterius. Tai parabolė apie draugystę, ištikimybę sau ir principams. Filmas apie neišsipildžiusią meilę. Tai ir pasakojimas apie visų emigrantų pažadėtosios žemės – Amerikos mito žlugimą. „Kartą Amerikoje“ prasmės skleidžiasi palaipsniui, juolab kad Leone tam pajungia ir pasakojimo – nesiliaujančio grįžimo atgal į praeitį – retrospekcijų principą.
 
Į prohibicijos laikų Ameriką nukels ir 1996 m. Walterio Hillo filmas „Paskutinis iš gyvųjų“ (LNK, 17 d. 22.35). ...Į Teksaso miestelį atvyksta valkata Džonas Smitas (Bruce Willis). Jis priverstas čia likti ilgiau, nes nusikaltėliai sudaužė jo automobilį. Mieste vyksta dviejų kontrabandininkų gaujų karas. Smitas šaudo tai į vienus, tai į kitus, bet galiausiai tampa aišku, kad jis turi savo tikslą. Nenustebkite titruose pamatę japonų kino klasiko Akiros Kurosawos vardą – „Paskutinis iš gyvųjų“ yra vieno jo filmų perdirbinys.
 
Intelektualų dėmesį turėtų patraukti ir Fernando Meirelleso „Aklumas“ (BTV, 17 d. 21.25), prieš kelerius metus atidaręs Kanų kino festivalį. Tai – Nobelio premijos laureato portugalų rašytojo Jose Saramago romano ekranizacija. „Aklumas“ perkels į milžinišką megapolį, kuriame siaučia keista epidemija: gyventojai sparčiai anka, o miestą siaubia viena katastrofa po kitos, žlunga visa civilizacija. Saramago teigė, kad aklumas yra bausmė už žmonių nuodėmes. Ko gero, režisieriui labiau rūpėjo socialinės degradacijos tema. Be abejo, ji aktuali visur, tik kaip ją perteikti pasitelkus didžiąją literatūrą? Tokiu atveju dažniausiai nukenčia ir tema, ir kinas, ir literatūra. Meirellesas tai supranta, jo „Ištikimas sodininkas“ pagal Johną Le Carre – man viena labiausiai vykusių rašytojo ekranizacijų. Tačiau „Aklumas“ pasirodė pernelyg sąlygiškas, nors filme ir vaidina geri aktoriai Julianne Moore, Markas Ruffalo, Gaelis Garcia Bernalis, Danny Gloveris.
 
Kita vertus, tokį literatūriškumą kine mėgsta lietuvių žiūrovai. Ypač tokius kaip Saramago apibendrinimus: „Nemanau, kad mes staiga ėmėme ir apakome. Manau, kad visada buvome akli. Akli, neturintys galimybių matyti. Žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ Tiesa, filme tokios rašytojo mintys ne taip įtikina, kaip knygoje, bet kas sakė, kad turėtų būti kitaip?
 
Prisipažįstu, kad pats mėgstu moralizuoti, bet erzina, kai tai daro kiti. Ypač po Sąjūdžio jubiliejaus minėjimų ir metinės Prezidentės kalbos moralai sukelia keistą organizmo reakciją (tikiuosi, ne tik man). Todėl priminsiu kelis filmus, kur, jei ir moralizuojama, tai neįmantriai, bet visai smagiai.
 
Bandymai įminti talento mįslę akivaizdūs Cillos Ware filme „Keista Šerloko Holmso ir Artūro Konan Doilio istorija“ (TV1, 20 d. 21 val.). Čia pasakojama apie tai, kaip jaunas gydytojas, bandantis savo jėgas literatūroje, išgyvena tėvo mirtį ir būtinybę rūpintis savo pamote. Po LRT jau, regis, antrus metus rodomų nesibaigiančių serijų apie Šerloko Holmso nuotykius tai gal net ir įdomu.
 
Luco Bessono asistentu ne vienus metus išdirbęs Pascalis Chaumeilis komedijoje „Puikus planas“ (TV3, 17 d. 23 val.) dar kartą primena, kad neverta stengtis apgauti likimą. Jis (likimas) viską žino geriau. Filmo herojė Izabelė (gražioji Diana Kruger) svajoja apie vestuves. Bet visos pirmosios santuokos jos šeimoje neišvengiamai baigdavosi skyrybomis, todėl ji nusprendžia ištekėti už atsitiktinio nevykėlio, išsiskirti su juo ir tik tada priimti savo vaikino pasiūlymą tuoktis. Manau, kad patys suprantate, kuo filmas pasibaigs. „Puikus planas“ buvo kurtas keliuose žemynuose, tarp jų ir Rusijoje.
 
Geografiją išmanau, bet Rusija man – atskiras žemynas. Juolab paskutiniais metais kai kurie rusų politikai ir filmai tą nuojautą tik sustiprina. Netikintiems primygtinai rekomenduoju vieną populiariausių paskutinio dešimtmečio rusų filmų – 2003 m. pasirodžiusį Piotro Buslovo „Bumerį“ (TV1, 17 d. 21 val.), sulaukusį ir tęsinių, ir kompiuterinių žaidimų.
 
„Bumeriu“ žargonu vadinami brangūs BMW automobiliai. Vienas toks tapo ir šio kelio filmo personažu. BMW lekia naktinės Maskvos gatvėmis: gaudynės, paskui lemtingų atsitikimų grandinė ir keturi draugai atsidurs už įstatymo ribų. Kuo toliau nuo Maskvos, tuo jų kelias žiauresnis.
Rusiškoje filmo anotacijoje radau grakščias frazes: „Niekas iš jų nenorėjo žudyti. Niekas iš jų nenorėjo mirti. Bet tą kelią jiems teks nueiti iki pabaigos.“ Beje, įžvalgusis Piotras Vailis yra rašęs, kad Žalakevičiaus kūrinys buvo pirmasis sovietų veiksmo filmas.
 
Su kuo tik „Bumeris“ ir jo personažai banditai nebuvo lyginami – su Quentino Tarantino, Franciso Fordo Coppolos, Martino Scorsese’s filmais, net su „Kartą Amerikoje“. Kritikas Sergejus Kudriavcevas buvo griežtesnis: „Piotro Buslovo sėkmė tarp žiūrovų ir kritikų galiausiai grindžiama ne tik tuo, kad pasikeitė estetiniai kriterijai ir todėl namudinis kinas, besiorientuojantis į pasenusius pasaulinio kinematografo atradimus, pateikiamas kaip naujas ekraninio tikrovės pažinimo žodis. „Bumeris“ prieinamai paaiškina visiems, kas pasirengęs apsigauti, kad kriminalinė suirutė ne tokia jau ir baisi, kaip atrodo, nes šie mokykloje neišsidūkę vaikinai vis tiek žus (...).“ Man ši citata priminė ir kai kuriuos žiūroviškais vadinamus lietuviškus namudinius filmus, bet apie juos, matyt, kitą kartą.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Kartą Amerikoje“
„Kartą Amerikoje“
„Paskutinis iš gyvųjų“
„Paskutinis iš gyvųjų“
„Bumeris“
„Bumeris“
„Puikus planas“
„Puikus planas“