Lapkričio 7 d. prasidės Europos šalių kino forumas „Scanorama“, vykstantis jau vienuoliktus metus keturiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauluose) ir truksiantis aštuoniolika dienų. Kaip ir kasmet, „Scanoramos“ programoje – kino meistrai, nauji vardai, klasikos ir šiandienos ieškojimų deriniai, konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, lietuvių kino premjeros, susitikimai su filmų autoriais ir iškiliais svečiais, naujos kino patirtys bei netikėti atradimai.
„Galim kalbėt ir kalbėt. Poros daug kalba, o paskui ima ir išsiskiria. Tai kokia išvada? Nebekalbėkim.“ Tokia mintis nuskamba Filipo Dzierżawskio dokumentiniame filme „Grupė „Meilė“ („Miłość“, 2012, 91 min., Lenkija). „Miłość“ buvo įdomiausia grupė, 10-ajame dešimtmetyje atėjusi į lenkų džiazą. Tačiau trijų jos narių keliai jau seniai išsiskyrė. Filmas pasakoja apie tai, kaip dingsta brolybės chemija, o tarp buvusių vienminčių išauga nesupratimo siena ir bandymas vėl surinkti grupę tampa nesibaigiančiu konfliktu.
Tad nebekalbėkim. Žiūrėkim. Šį ir kitus, kuriuos „Scanoramoje“ šiais metais būtina pamatyti.
Internete jau pasirodė Weso Andersono naujausio filmo „The Grand Budapest Hotel“ treileris. Šiame filme ir vėl susitinka Holivudo garsenybės. Filmo veiksmas nukels į laikus prieš Antrąjį pasaulinį karą. Įvykiais suksis aplink neįkainojamos vertės paveikslo, dėl kurio susipyko paveldėtojai, vagystę. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Ralphas Fiennesas. Jo vaidinamas viešbučio darbuotojas susidraugauja su berniuku (debiutantas Tony Reveloris), kuris nešioja svečių bagažą. Taip pat filme vaidina Tilda Swinton, Saoirse Ronan, Edwardas Nortonas, Owenas Wilsonas, Mathieu Amalricas, Adrienas Brody, Willemas Dafoe, Harvey’is Keitelis, Jude’as Law... Žinoma, bus ir mėgstamas Andersono aktorius Billas Murray’us, apie kurį režisierius yra sakęs: „Jo mąstymo procesas man per greitas. Kad suprasčiau ir įvertinčiau jo komentarus, turiu mąstyti gerą minutę.“ Filmo premjera numatyta 2014-ųjų kovą.
Artėja Vėlinės, o jos televizininkams (ir ne tik jiems), matyt, sužadina minčių apie pasaulio pabaigą. Bet bus šio to ir sinefilams. Prieštaringus įspūdžius jiems turėtų sukelti Tate’o Tayloro „Tarnaitė“ (TV3, 26 d. 00.50). Sukurtas pagal populiarią režisieriaus vaikystės draugės Kathryn Stockett knygą, filmas perkelia į audringojo 7-ojo dešimtmečio permainų išvakares JAV Pietuose. Maištingoji Skiter (Emma Stone) ką tik baigė universitetą ir grįžta namo, į apsnūdusį miestą, kur niekad nieko nevyksta. Skiter sąjungininkėmis tampa trisdešimt metų vyresnė tarnaitė, juodaodė Eibilin, ir jos draugė Minė – jas visas tris suvienija socialinio teisingumo troškimas. Skiter rizikuoja, kad ją pames jaunikis ir nusisuks draugės, tarnaitės rizikuoja ne tik savo ir artimųjų sveikata.
Tayloras, be abejo, kreipiasi į žiūrovų atmintį ir kai tik gali (ar negali) prisimena didįjį Holivudo stilių. Bet kartu su juo filme atsiranda perdėto sentimentalumo, melodramatiškumo, supaprastinimo (pirmiausia tai susiję su vienos herojės noru uždrausti tarnaitėms naudotis jos tualetu), užglaistoma tamsioji segregacijos pusė.
Režisierė, scenaristė, prodiuserė, dėstytoja, žurnalistė Marina Razbežkina 1971 m. baigė Kazanės universitetą. Ji dirbo korespondente Rusijos dienraščiuose, Kazanės kino studijoje, 1992–1998 m. Kazanės universitete dėstė vizualinės kultūros istoriją ir teoriją. Razbežkinos filmai rodyti pusšimtyje Rusijos ir užsienio kino festivalių, kur pelnė dešimtis apdovanojimų. Režisierė veda dokumentinio kino seminarus „Photoplay“ kino mokykloje, jos mokiniai vertinami Rusijoje ir užsienyje. Festivalyje „Nepatogus kinas“ Marina Razbežkina pristatys bendrą savo ir dešimties auklėtinių filmą „Žiema, bėk iš kiemo!“. Susitikimai su Marina Razbežkina vyks „Skalvijoje“ (26 d. 16.15), „Multikino“ (27 d. 15.30), jos kūrybinės dirbtuvės – LMTA, Šoblės kino klube (28 d.).
Pateikiame režisierės apmąstymus apie dokumentinį kiną, parengtus pagal tekstus, 2010 m. išspausdintus žurnaluose „Seans“ ir „Bolšoj gorod“.
Šešiolika metų pas žiūrovus keliavusi Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ kino ekranuose pasirodė itin sudėtingu ir nedėkingu lietuvių kinui laiku. Į žanrinius paribius vis labiau besitaškantis lietuviškas kinas jau spėjo sulaukti ir savos kino istorijos duobkasių, lengvai užbraukiančių visa, kas buvo sukurta, šaižiais balsais krykštauja rinkodaros ir finansinio atsipirkimo lozungais ginkluoti ekspertai, brukami nauji (mat šiuolaikiški) kino vertinimo kriterijai. Todėl drąsus ir viltingas mėginimas pagaliau (po daugiau nei 20 metų laisvės) prabilti apie didįjį lietuvių tautos skaudulį – masines žmonių deportacijas – vertas pagarbaus ir atsargaus vertinimo. Be abejo, norint išlaikyti pastarųjų laikų kritikos dvasią, nelabai nutolusią nuo internetinių komentarų purvų ar, kaip įprasta mūsų kaimelyje, pavydint sėkmės, lengvai būtų galima narstyti filmo trūkumus ir klaidas, kurios šviečia pro skylėtą filmo biudžeto maršką. Tačiau daug svarbiau, ką „Ekskursantė“ reiškia nūdienos žiūrovui, kokį moralinį vektorių tiesia smarkiai klibinkščiuojančiame pasaulyje ir į kokias vertybes atsisuka šio filmo kūrėjai. Su „Ekskursante“ į lietuvių kiną grįžta pamatinė jo siekiamybė – žmogus ir jo asmeniška tiesa, jo konfliktas su prievarta ir žiauria jėga, gebėjimas likti šviesos pusėje sunkiausią gyvenimo akimirką. Didysis filmo privalumas – jo žmogiškumas. Išbandomas, tikrinamas, laužomas apokaliptinio laiko realybės. Jis suteikiamas tiems, iš kurių nelaukei, atimamas iš tų, kuriais tikėjai.
Studija „DreamWorks“ rengiasi kurti filmą apie Martiną Lutherį Kingą. Nuo 2009-ųjų projektas keitėsi ne vieną kartą. Neseniai studijos „DreamWorks“ ir „Warner“ pradėjo derybas su režisieriumi Oliveriu Stone’u. Kovotojo už JAV juodaodžių teises vaidmuo siūlomas Jamie Foxxui, kuris yra gavęs „Oskarą“ už aklo vokalisto ir muzikanto Ray’aus Charleso vaidmenį. Stone’as jau yra kūręs vaidybinius filmus apie JAV prezidentus Johną Kennedy, Richardą Nixoną, George’ą W. Bushą, dokumentinį filmą apie Kubos lyderį Fidelį Castro.
Šis biografinio filmo apie Martiną Lutherį Kingą projektas ne vienintelis Holivude, tačiau kadangi „DreamWorks“ filmą palaiko pastoriaus giminaičiai, jo kelias į ekraną bus lengvesnis. Būsimas filmas dar neturi pavadinimo, tarp jo prodiuserių minimas Stevenas Spielbergas. Dėmesio verta ir tai, kad būtent „DreamWorks“ ir „Warner“ filmui priklauso garsiosios Kingo kalbos „Aš turiu svajonę“ teisės.
Vis dažniau pagalvoju, kad visuomenė infantilėja tiesiog rekordiniais tempais. Man regis, tai susiję su vartojimu ir kitokiais savęs pamaloninimo būdais. Panašiai save lepina ir Jasono Reitmano 2011 m. filmo „Jauna nepilnametė“ (TV3, šiąnakt, 18 d. 00.20) herojė – 37-erių metų „literatūrinė negrė“ Mevis (Charlize Theron). Romanus apie paauglius masiškai gaminanti Mevis grįžta į vaikystės miestą, kad prisimintų šlovingus laikus, kai buvo mokyklos grožio karalienė, ir suviliotų buvusį vaikiną. Tačiau planą įgyvendinti sunku, nes gyvenimo tiesa žiauri ir reikia pagaliau kada nors suaugti.
Scenaristės Diablo Cody ir režisieriaus Reitmano duetas kuria neįprastus filmus. Jie sarkastiški, ciniški, kupini kartėlio, nors amerikiečiai iš inercijos juos vadina komedijomis. Žurnalistė, tinklaraštininkė, buvusi striptizo šokėja, scenaristė, prodiuserė Cody neslepia, kad jos kūriniai autobiografiški, tačiau
susitapatinti su Mevis, manau, galės ne vienas. Jei ne su ja, tai su kitais filmo personažais.
Tragiškiausioje filmo scenoje Mevis prisipažįsta meilę, cituodama pačios parašytą tekstą paaugliams. Mevis ne tokia kvaila, kaip gali apsirodyti. Tiesiog ji dar nemoka reikšti jausmų suaugusiųjų žodžiais.
Ta proga prisiminiau neseniai skaitytą Annos Priidak straipsnį apie paauglių literatūrą. Anksčiau į ją buvo žiūrima kaip į vargšę giminaitę, tačiau dabar tai pasikeitė. Amerikiečių kompanijos „Bowker Market Research“ atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusę paaugliams (t.y. grupei nuo 12 iki 18 metų, jie vadinami young adults; beje, toks ir originalus filmo pavadinimas) skirtų knygų nuperka vyresni. Net 78 procentai suaugusių skaitytojų prisipažino, kad patys skaito šias knygas. Pagrindinė suaugusių šios literatūros skaitytojų grupė – 30–44 metų žmonės. Literatūrologai ir psichologai mano, kad pagrindinė priežastis ta, kad po 17 metų liaujasi šių žmonių meninio skonio raida. Paauglys labiau užsiėmęs vietos gyvenime paieškomis, o kova už finansinę nepriklausomybę neleidžia jaunuoliams skirti daug laiko knygoms, muziejams ar teatrams.
Spalio 23 d. Vilniuje prasideda dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Peržiūros vyks „Skalvijos“ kino centre, „Pasakoje“ ir „Multikino“. Lapkritį festivalis persikels į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą. Septintąjį „Nepatogų kiną“ taip pat lydės teminės diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės. Kaip ir anksčiau, „Nepatogus kinas“ bus prieinamas visiems – festivalio renginiuose galima dalyvauti už bilietą paaukojus bent 1 centą.
„Nepatogų kiną“ šiemet sudaro programos „Pasaulis 2015“, „Nereikalingi žmonės“, „Visi į gatvę!“, „Posovietinė panorama“, „Teisė žinoti“, „Tibetas iš arčiau“, „Žalioji programa: vanduo“ ir „Nauji lietuvių režisierių filmai“: čia bus parodyti Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“, Linos Lužytės „Igruški“ ir Martos Dauliūtės, Elisabeth Marjanović Cronvall „Antra klasė“.
...Provincijos miestelis Nepriklausomybės pradžioje ir artėjantys rinkimai. Motelyje rasta negyva nepilnametė. Vienišę bevardę tardytoją nepilnametės mirtis priverčia prisiminti jaunystės meilės nuotykį. Nužudymo išvakarėse tardytoja vėl sutinka savo suvedžiotoją, dar vėliau paaiškėja, kad jis buvo KGB bendradarbis. Atmosfera tirštėja – dingsta senelis, namuose miršta prancūzų kalbos mokytoja Koko, motelio savininkę lanko demonas... Tokio siužeto ir viso tunto keistų personažų režisierei Agnei Marcinkevičiūtei, ko gero, pavydėtų ne vienas kino detektyvų kūrėjas. Filmą „Vardastamsoje“ (Lietuva, 2013) ji kūrė pagal Renatos Šerelytės romaną. Romano neskaičiau, bet filmas mane įtikino, kad esu visiškai buka. Iki šiol taip ir nesupratau, kas buvo svetimu pasu motelyje užsiregistravusi mergina ir kodėl tardytojai nerūpi tai išsiaiškinti, ką reiškia motelyje rastas tardytojos auskaras, kas iš tikrųjų nužudė (jei nužudė) merginą ir kokį nusikaltimą padarė tardytoją nuo filmo pradžios persekiojantis veterinaras, nors nuo mažens mėgstu skaityti ir žiūrėti detektyvus. Visada maniau, kad bent jau pabaiga turi atsakyti į visus klausimus. „Vardas tamsoje“ įrodo, kad „lietuviškam mistiniam detektyvui, sukurtam po 25 metų pertraukos“ (tokie žodžiai, regis, skamba LRT rodomame reklaminiame filmo klipe), to visai nereikia. Pabandysiu bent išsiaiškinti kodėl.
Pirmadienį Paryžiuje mirė prancūzų kino ir teatro režisierius, aktorius Patrice’as Chéreau. Jam buvo 68-eri. Kine jis išgarsėjo puošnia ir kruvina „Karaliene Margo“ (1994), kurią pats pavadino kostiumine „Krikštatėvio“ versija. Šv. Baltramiejaus naktis ir hugenotų skerdynės 1572 m. režisieriui tapo pretekstu papasakoti apie šiuolaikinę buvusios Jugoslavijos karų išvargintą Europą – neatsitiktinai filme Chéreau panaudojo Gorano Bregoviciaus muziką.
