7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Nepatogus kinas“ provokuoja, agituoja, erzina

Ar kinas gali spręsti aktualias problemas

 

Rengėjų inf.
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Kinas
„Dievas myli Ugandą“
„Dievas myli Ugandą“
Spalio 23 d. Vilniuje prasideda dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Peržiūros vyks „Skalvijos“ kino centre, „Pasakoje“ ir „Multikino“. Lapkritį festivalis persikels į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą. Septintąjį „Nepatogų kiną“ taip pat lydės teminės diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės. Kaip ir anksčiau, „Nepatogus kinas“ bus prieinamas visiems – festivalio renginiuose galima dalyvauti už bilietą paaukojus bent 1 centą.
„Nepatogų kiną“ šiemet sudaro programos „Pasaulis 2015“, „Nereikalingi žmonės“, „Visi į gatvę!“, „Posovietinė panorama“, „Teisė žinoti“, „Tibetas iš arčiau“, „Žalioji programa: vanduo“ ir „Nauji lietuvių režisierių filmai“: čia bus parodyti Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“, Linos Lužytės „Igruški“ ir Martos Dauliūtės, Elisabeth Marjanović Cronvall „Antra klasė“.
 
Programa „Pasaulis 2015“ bando atsakyti į klausimą, kodėl prieš keliolika metų JT paskelbti „Tūkstantmečio vystymosi tikslai“ nebus įgyvendinti. Pasak JT ir pasaulio lyderių, jau 2015 metais pasaulyje turėjo nelikti skurstančiųjų, visi vaikai turėjo eiti į mokyklą, moterų ir vyrų teisės būti lygios, o sergantieji AIDS – gydomi efektyviais vaistais. Nepaisant akivaizdžios pažangos, skurdas nedingo, praraja tarp turtingųjų ir skurstančiųjų padidėjo, o lygios galimybės atrodo utopija. Programos filmai gilinasi į klausimus, kodėl turtingos šalys nesugeba padėti tiems, kuriems reikalinga pagalba. Šios programos filmų kūrėjai keliavo po Afriką, Indiją, Lotynų Ameriką ir gilinosi į skurdžiausių visuomenės sluoksnių problemas.
Jerôme’o le Maire’o filmas „Arbata ar elektra“ („Le Thé ou l’Electricité“, Belgija, Prancūzija, Marokas, 2012 ) pernai buvo nominuotas Europos kino akademijos geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui. Režisierius trejus metus stebėjo, kaip vykdomos Atlaso kalnuose esančio Ifri kaimelio elektrifikacijos projektas. Aišku, kad gyvenimas pasikeis negrįžtamai: sunkius ūkio darbus pakeis mašinos, ilgus vakarus prie žvakės – televizorius. Senąjį gyvenimo būdą neišvengiamai pakeis naujas. Tačiau režisieriui Ifri yra mūsų pasaulio metafora. Atšiauraus Maroko kaimo peizažo pokyčiai slepia esminius žmonijos egzistencijos klausimus.
Taip pat bus parodytas Jerry Rothwello „Bėgikų miestas“ („Town of Runners“, D. Britanija, 2012) apie mažo Etiopijos miestelio gyventojus, norinčius tapti ilgų distancijų bėgikais, Rogerio Rosso Williamso filmas „Dievas myli Ugandą“ („God Loves Uganda“, JAV, 2013), pasakojantis apie tai, kaip viena religingiausių Afrikos visuomenių tampa krikščionių fundamentalistų idėjų bandymų lauku. Filmo „Duokit mums pinigų“ („Give Us the Money“, Švedija, 2012) režisierius Bosse Lindquistas kalbino populiarias žvaigždes, politikos ir ekonomikos garsenybes bei kitus aktyvių kampanijų prieš badą ir skurdą organizatorius ir dalyvius. Jam rūpėjo sužinoti, ar skurdas tikrai tapo Afrikos „prekės ženklu“.
Šių dienų Afrikos problemos rūpi ir filmo „Išvogti Afriką“ („Stealing Africa“, Danija, 2012) režisieriui Christofferiui Guldbrandsenui, kuris pasakoja apie Tarptautinių korporacijų veiklą besivystančiose valstybėse. Į Indiją nukels kitas programos filmas – Steve’o Hooverio „Kraujo brolis“ („Blood Brother“, JAV, 2013). Jo herojus, jaunas amerikietis Rocky Braatas Indijoje ieškojo savęs, bet šios paieškos jį nuvedė į ŽIV ir AIDS sergančių vaikų namus. Poros mėnesių savanorystė pakeitė jo gyvenimą. Dylano Mohano Gray’aus filmas „Liepsnojantis kraujas“ („Fire in the Blood“, Indija, 2012) taip pat kurtas Indijoje ir skirtas ŽIV. Jau 1996 metais atsirado galimybė pradėti gaminti pigius ŽIV stabdančius vaistus, tačiau Vakarų farmacinės kampanijos dėjo visas pastangas, kad išlaikytų vaistų monopolį ir aukštas jų kainas. Per dešimtmetį buvo įmanoma išgelbėti milijonus gyvybių, tačiau to padaryti nepavyko dėl korporacijų godumo. Monos Eldaie ir Jehane Noujaim filmas „Saulės mamos“ („Solar Mamas“, JAV, Danija, Egiptas, 2012) pasakoja apie projektą „Basakojų universitetas“, kurio dalyvės – skurdžių šalių kaimo vietovėse gyvenančios moterys – kviečiamos į Indiją mokytis tam tikrų praktinių įgūdžių. Iljos Koko ir Willemo Timmerso filmas „Statom į rėmus“ („Framing the Other“, Olandija, 2011) rodo, kaip primityvus kultūrinis turizmas griauna vietos gyventojų tradicijas. Kasmet tūkstančiai turistų iš Vakarų atvyksta į Etiopijos pietus pažiūrėti į mursi genties moteris: jų apatinėse lūpose įstatytos medinės lėkštutės, spalvoti piešiniai ant nuogo kūno ir keisti drabužiai atrodo egzotiškai. Filmo „Vieną gražią dieną visi būsime laisvi“ („One day, everything will be free“, JAV, Haitis, 2013) autorius Josephas Redwoodas-Martinezas pasakoja apie Haityje dirbančius savanorius.
 
Programa „Nereikalingi žmonės“ skirta herojams, kuriuos visuomenė norėjo nurašyti, išstumti į užribį, geriausiu atveju tiesiog apsimetant, kad jie neegzistuoja. Nors dalis šių filmų pasakoja tolimų šalių („Saulės šešėlyje“, „In The Shadow Of The Sun“, D. Britanija, Tanzanija, 2012, rež. Harry Freeland) ar dešimtmečių senumo įvykius („Nematomi“), šiuose filmuose kiekvienas įžvelgs Lietuvos realijų: lyčių lygybės („Patiekalas“, „Dish: Woman, Waitressing & The Art Of Service“, Kanada, 2010, rež. Maya Gallus), etninės neapykantos („Nesuskaičiuoti žmonės“, „A People Uncounted“, Kanada, 2012, rež. Aaron Yeger), neįgaliųjų ar pagyvenusių žmonių teisės į pagarbą ir orumą („Auksinis ruduo“, „Goldherbst“, Vokietija, 2012, rež. Jan Tenhaven) problemas. Tačiau visus šios programos filmų herojus vienija bendras bruožas – neįtikėtina dvasios stiprybė ir valia. Nepaisant neigiamo visuomenės nusistatymo, institucinės diskriminacijos, o kartais ir tiesioginės grėsmės gyvybei, šie žmonės nepalūžo ir tapo pavyzdžiu kitiems. Tai ypač akivaizdu Sébastieno Lifshitzo filme „Nematomi“ („Invisibles“, Prancūzija, 2012), kurio herojai – prancūzų gėjų judėjimo pionieriai, nusprendę nebeslėpti tapatybės tada, kai Prancūzija panėšėjo į šių dienų Lietuvą, o gėjų eitynės už lygias teises keldavo visuomenės pasipriešinimą. Šis prancūzų kino akademijos „Cezariu“ apdovanotas filmas dar ir jautri meilės bei susitaikymo su savimi istorija.
 
Programa „Visi į gatvę!“ skirta masiniams protestams. Prieš dvidešimt penkerius metus daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai buvo varomoji pokyčių valstybėje ir visuomenėje jėga. Tačiau dabar gatvės protestas daugeliui asocijuojasi tik su Seimo langus daužančiais chuliganais ir „ubagų karaliais“. Ar interneto amžiuje gatvės protesto kultūra prarado reikšmę, klausia šios programos filmų herojai. Kai demokratiškose šalyse pagrindinėmis žiniomis tampa žvaigždžių lovos reikalai, gatvės protestas yra veiksminga priemonė bent trumpam atkreipti visuomenės dėmesį į socialines problemas. Šioje programoje bus parodyti ir trys filmai apie protestus Rusijoje – Kirilo ir Ksenijos Sacharnovų „5 minutės laisvės“ („5 minut svobody“, Rusija, 2012) bei ne vieną svarbų kino festivalį apkeliavę Mike’o Lernerio ir Maksimo Pozdrovkino „Pussy Riot – pankiška malda“ („Pussy Riot – A Punk Prayer“, Rusija, D. Britanija, 2013) ir Andrejaus Griazevo „Rytoj“ („Zavtra“, Rusija, 2012).
 
Programa „Posovietinė panorama“ kvies žiūrovus įdėmiau pažvelgti į posovietinių valstybių realijas. Deja, tačiau per dažnai šis žvilgsnis priverčia pasijusti taip, lyg būtume laiko mašina nukeliavę į jau primirštą praeitį. Garsios rusų dokumentininkės Marinos Razbežkinos kino mokyklos studentų kolektyvinis filmas „Žiema, bėk iš kiemo!“ („Zima, uchodi!“, Rusija, 2012) pateikia susiskaldžiusios Rusijos opozicijos ir jos lyderių portretą. Filmas užfiksavo autentišką, kartais komišką, bet vis dėlto slogią atmosferą, patvirtinančią, kad greičiausiai į Rusiją žiema atslinko ilgam. Kiti programos filmai nukelia į tolimesnius buvusios Sovietų Sąjungos kampelius. Į Azerbaidžaną, kur po spindinčiu „euroremontu“ slypi ne tokia graži tikrovė („Nuostabusis Azerbaidžanas!“, „Amazing Azerbaidjan!“, D. Britanija, 2012, rež. Liz Mermin), į šachmatų šalį Kalmukiją, kur net vaikai žino, kad svarbiausia figūra – karalius („Kirsano planeta“, „Planeta Kirsan“, Lenkija, 2010, rež. Ewa Pięta), į Ačinsko miestą Sibiro gilumoje, kur realybę sunku atskirti nuo siurrealistiško sapno („Miegančios sielos“, „Les Âmes Dormantes“, Prancūzija, 2013, rež. Aleksandras Abaturovas), bei formaliai neegzistuojančią, tačiau bauginančiai tikrą valstybę Europos pakraštyje – Padniestrę („Tvirtovė“, „Pevnost“, Čekija, 2012, rež. Lukáš Kokeš, Klára Tasovská).
 
Programa „Teisė žinoti“ paneigs išankstinę nuostatą, kad interneto ir socialinių tinklų laikais žodžio laisvė, galimybė skleisti ir gauti objektyvią informaciją yra savaime suprantamos. Vienose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje, vis dar veikia valdžios taikomi cenzūros metodai („Naujos technologijos, sena tvarka“, „High tech, Low life“, JAV, 2012, rež. Stephen T. Maing), kitose žodžio laisvė ribojama padedant privačioms kompanijoms („Laisvės šešėliai“, „Shadows of Liberty“, D. Britanija, 2012, rež. Jean-Philippe Tremblay) arba patenka į kriminalinio pasaulio rankas („Reporteris“, „Reportero“, Meksika, JAV, 2012, rež. Bernardo Ruiz). Programos filmuose taip pat atskleidžiami naujausi, su informacinėmis technologijomis susiję teisės žinoti iššūkiai („Google“ ir pasaulio smegenys“, „Google and the World Brain“, Ispanija, D. Britanija, 2013, rež. Ben Lewis) bei pateikiama išsami prieštaringo „Wikileaks“ tinklo istorijos analizė.
 
Programa „Tibetas iš arčiau“ pristatys du filmus: „Saulę už debesų“ („The Sun Behind the Clouds“, D. Britanija, Indija, 2009, rež. Ritu Sarin, Tenzing Sonam), kuriame susiduria skirtingų kartų požiūriai į Tibeto ateities kelią, ir anoniminių autorių filmą „Ugnis sniego šalyje: susideginimai Tibete“ („Fire In The Land of Snow: Self-Immolations in Tibet“, JAV, 2013), kurio herojai – mokslininkai, istorikai ir visuomenininkai – stengiasi paaiškinti gausių susideginimų Tibete priežastis.
 
„Žalioji programa: vanduo“ dėmesio centre – vanduo, be kurio žmonija negalėtų egzistuoti. Aštraus siužeto psichologinį trilerį, bet ne filmą apie gamtą primenanti „Juodžuvė“ („Blackfish“ , JAV, 2012, rež. Gabriela Cowperthwaite) – tai pasakojimas apie vieno delfinariumo žvaigždę orką, kuri nužudė kelis savo prižiūrėtojus. Vizualiai stulbinantis filmas „Vejantis ledą“ („Chasing Ice“, JAV, 2012, rež. Jeff Orlowski) įamžino Arkties tyrinėtojus. Filmo kūrėjai nori parodyti globaliu atšilimu abejojančiai visuomenei, kaip greitai Arktyje vyksta pokyčiai. Geriausiems tiriamosios žurnalistikos darbams prilygsta „Paskutinis laimikis“ („The Last Catch“, Vokietija, 2012, rež. Markus CM Schmidt). Kartą per metus būriai mėlynųjų tunų vis dar migruoja iš Atlanto vandenyno į nerštavietes Viduržemio jūroje. Tačiau tai ilgai nesitęs, nes šios žuvies ištekliai drastiškai artėja prie išnykimo ribos. Nepaisydami to, žvejai šią žuvį gaudo net neršto metu. Poetiškas „Šulinys: Etiopijos vandens garsai“ („The Well: Water Voices from Ethiopia“, Italija, 2011, rež. Riccardo Russo, Paolo Barberi) taip pat ras savo žiūrovų.

 

„Dievas myli Ugandą“
„Dievas myli Ugandą“
Žiema, bėk iš kiemo!“
Žiema, bėk iš kiemo!“
„Pussy Riot – A Punk Prayer“
„Pussy Riot – A Punk Prayer“
„Reporteris“
„Reporteris“
„Nematomi“
„Nematomi“