Provincijos mistika dvelkia raudonuoju vynu

...Provincijos miestelis Nepriklausomybės pradžioje ir artėjantys rinkimai. Motelyje rasta negyva nepilnametė. Vienišę bevardę tardytoją nepilnametės mirtis priverčia prisiminti jaunystės meilės nuotykį. Nužudymo išvakarėse tardytoja vėl sutinka savo suvedžiotoją, dar vėliau paaiškėja, kad jis buvo KGB bendradarbis. Atmosfera tirštėja – dingsta senelis, namuose miršta prancūzų kalbos mokytoja Koko, motelio savininkę lanko demonas... Tokio siužeto ir viso tunto keistų personažų režisierei Agnei Marcinkevičiūtei, ko gero, pavydėtų ne vienas kino detektyvų kūrėjas. Filmą „Vardas tamsoje“ (Lietuva, 2013) ji kūrė pagal Renatos Šerelytės romaną. Romano neskaičiau, bet filmas mane įtikino, kad esu visiškai buka. Iki šiol taip ir nesupratau, kas buvo svetimu pasu motelyje užsiregistravusi mergina ir kodėl tardytojai nerūpi tai išsiaiškinti, ką reiškia motelyje rastas tardytojos auskaras, kas iš tikrųjų nužudė (jei nužudė) merginą ir kokį nusikaltimą padarė tardytoją nuo filmo pradžios persekiojantis veterinaras, nors nuo mažens mėgstu skaityti ir žiūrėti detektyvus. Visada maniau, kad bent jau pabaiga turi atsakyti į visus klausimus. „Vardas tamsoje“ įrodo, kad „lietuviškam mistiniam detektyvui, sukurtam po 25 metų pertraukos“ (tokie žodžiai, regis, skamba LRT rodomame reklaminiame filmo klipe), to visai nereikia. Pabandysiu bent išsiaiškinti kodėl.

 

Filmas prasideda ironiška muzika, kuri kartu su policijoje pasirodančiu Algio Dainavičiaus veterinaru nuteikia taip pat ironiškai. Bevardė filmo tardytoja aiškiai bodisi savo profesija, gyvenimu apsnūdusiame miestelyje, apšniaukštais namais ir erotiniais nuotykiais. Ji mieliau sėdi miesto sode, kalba į diktofoną grafomaniškas eiles, geria raudonąjį vyną tiesiai iš butelio arba užeina į barą išmaukti stiklelio brendžio. Ko gero, alkoholiu galima paaiškinti ir visą filmą vienodą Neringos Varnelytės veido išraišką. Nuobodu. Nuobodulį, regis, gali išsklaidyti bare sutiktas nepažįstamasis. Jis deda į kojas, vos išgirdęs, kaip tardytoja kreipiasi: „Mokytojau!“

Vyriškis ir vėliau sekusi merginos mirtis, regis, atgaivina tardytojos praeities fantomus. Ji prisimena, kaip vaikų namuose ją, dar paauglę, suvedžiojo muzikos mokytojas (Gediminas Storpirštis), kaip mokytojas padėjo įstoti į aukštąją, rėmė materialiai ir galiausiai metė. Todėl tardytoja ima įtarti, kad būtent jis ir yra merginos žudikas. Bet įrodymų ji nelabai ieško. Regis, tardytojai daug svarbiau išsiaiškinti, ką jis veikia dabar.

Jei teisingai supratau, dabar jis yra susijęs su miestelyje savo kandidatūrą iškėlusiu politiku, kuris įtariamas ryšiais su slaptosiomis tarnybomis. Miestelis išklijuotas deputato (kažkodėl tik vieno) rinkimų plakatais, tokį į namus parsineša ir tardytoja. Galima įtarti, kad su kandidatu ją taip pat kažkas sieja.

Prisiminimai ir įvairių ypatų vizitai bei monologai nuolat griauna pasakojimą, vis nustumdami bylos tyrimą į filmo pakraščius. Dauguma scenų stabdo ne tik tyrimą, bet ir filmo veiksmą. Kai sekmadienio rytą į tardytojos namus ateina Koko (Elvyra Žebertavičiūtė) ir pasakoja, kad kaimynai ją nori nunuodyti, akivaizdu, kad scena – tik teatrališkas aktorės benefisas, filmui visai užtektų ir trumpos užuominos. Panašiai sureikšminti ir Kristinos Kazlauskaitės vaidinamos motelio savininkės, kojinių pardavėjos, baro savininkės monologai. Jie – iš kito filmo. Vienas ar kitas komiškas skečas, labiau tinkantis televizijos serialui, dramaturgiškam detektyvui ar tiesiog veiksmo įtampai neduoda nieko.

Bet Marcinkevičiūtė dosni: kiekvienam, net visai atsitiktiniam filmo veikėjui ji suteikia progą ką nors pasakyti, aktoriui – suvaidinti sceną, net rašytoja Renata Šerelytė gavo politiko padėjėjos vaidmenį ir gražiai giedojo kapinėse. Bet tai – ne detektyvo ir net ne ironiško detektyvo stichija. Greičiau tradicinio lietuviško filmo apie provincijos keistuolius, kurie gyvenimo nykumą kompensuoja neišsipildančiomis svajonėmis. Todėl filmo pabaigą, kai tardytoja baltu paltu kartu su vardą pakeitusia baro šeimininke (Rimantė Valiukaitė) ir veterinaru laukia traukinio, lydi jau gana dramatiška muzika. Regis, pati režisierė taip iki galo ir neapsisprendė, ką kuria.

Ši pabaiga man priminė Raimondo Vabalo „Birželio, vasaros pradžios“ parabolę apie merginą, kurios laukia baisi pabaiga – jos gyvenime niekas nepasikeis. „Vardas tamsoje“, bijau, liudija tą patį. Kad lietuvių kine niekas nepasikeis. Ir kad tie patys keistuoliai (tik rodomi daug labiau šaržuotai) kaip zombiai nuolat grįš į filmus kartu su tardytoja – dar viena poeziją mėgstančios, prie gyvenimo nepritampančios ir nacionalinio kino garbinamos lietuvės reinkarnacija. Kad Šerelytei ir Marcinkevičiūtei tai patinka, įdomu ir „klasiškai artima“, – akivaizdu. Juk neatsitiktinai vienintelė energinga filmo herojė – teismo sekretorė Atali (Jurgita Jurkutė) – iš pat pradžių turi sukelti antipatiją. Ji smalsi, lenda į tyrimą, yra puošeiva, nuolat kraipo užpakalį ir nori sužavėti liurbį nuovados viršininką (Gintaras Liutkevičius), kuris labiau domisi savo katinu.

 

Marcinkevičiūtė mielai naudojasi visais paskutiniais metais lietuvių kine susiformavusiais sovietmečio vaizdavimo stereotipais. Toje praeityje visi vilki beformius drabužius, dainuoja patriotines dainas, veidmainiauja, yra banalūs ir lėkšti lyg lyginimo lentos. Koncertas, kuriame susikausčiusios Deimenos Drąsutytės vaidinama būsimoji tardytoja dainuoja apie kreiserį „Aurorą“, turi simbolizuoti visą epochą – net herojės plaukų kaspinai ir sijonas raudoni. Puikiai suprantu, kad lietuviško filmo biudžetas visada menkas, bet prikišamai statyti ant tardytojos stalo vidurio seną grafiną nereikia. Net sovietmečiu tokie grafinai stovėjo kitur.

Toks perdėtas, groteskiškas sovietmečio vaizdavimas, deja, tik supaprastina laiko suvokimą. Jame nebegali likti tikrų dramų, todėl net merginos aborto scena skurdžioje operacinėje (ant jos durų kažkodėl puikuojasi rusiškas užrašas su kalbos klaida) ir po to sekęs herojės bandymas nusižudyti nesukelia užuojautos. Juk negali užjausti popierinių figūrų, juolab kad ir aktoriai beveik išimtinai stengiasi vaidinti lyg indų melodramose ar televizijos humoro šou. „Vardo tamsoje“ personažai kalba taisyklingais, literatūriškais sakiniais, taip tik sutirštindami netikrumo įspūdį. Todėl net pačios tardytojos akivaizdžiai nesujaudina lyg deus ex machina iš kompiuterio atsklidusi žinia, kad jos mylimasis mokytojas buvo KGB agentas „Allegro“, kad jis įdavė daug patriotų ir disidentų. Mokytojas jau prieš tai buvo rodomas tik kaip apšiuręs erotomanas, užuominų apie politiką ar ką nors daugiau dviejų personažų santykiuose net norėdamas neįžvelgsi. Kita vertus, kažkaip keistai tardytoją visą gyvenimą supa tik esami ar buvę saugumo agentai, nuprotėjusios, pagyvenusios arba nuolat besigražinančios moterys. Gal tai ir yra pagrindinė filmo idėja, kad visi atėjome iš groteskiškos praeities, todėl nieko ir negalime pakeisti? Tik širdies gilumoje grožėtis savimi, kaip tai slapta daro ironiškoji tardytoja.

 

Žanras – tikra amato mokykla, todėl jis būtinas lietuvių kinui. Anksčiau pas mus žanrinis kinas nebuvo vertinamas, visi norėjo kurti autorinį. Bet būtent žanriniame kine režisierius neprisidengs poetiška metafora – jis turi sugebėti sklandžiai pasakoti istoriją, kurti vientisą reginį, kur viskas tikslu ir savo vietoje – aktoriai, rekvizitas, ritmas, scenografija, dialogai. Kuriant žanrinį filmą, daug sunkiau užmaskuoti savo nesugebėjimą spręsti mizansceną, dirbti su aktoriais ar operatoriumi. Feliksas Abrukauskas bando keliskart panaudoti subjektyvią kamerą, kuri padėtų sukurti detektyvinę įtampą, bet greit supranta, kad „Vardui tamsoje“ jos visai nereikia. Tas pats atsitinka ir tariamai „mistikai“ – tardytojos vaizdinius daug paprasčiau paaiškinti alkoholio poveikiu, o finalinis mokytojo pasirodymas nakties tamsoje padvelkia ne mistika, o saviveikla. Ir tai net nestebina. Lietuvių kine viskas turi būti kitaip.