Lapkričio 8–17 d. vystančiame Tarptautiniame Romos kino festivalyje – pasaulinė Aleksejaus Germano filmo „Sunku būti Dievu“ premjera. Filmas sukurtas pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių 1964 m. parašytą to paties pavadinimo romaną. Pirmą kartą filmą pagal savo ir Svetlanos Karmalitos scenarijų Germanas rengėsi kurti 1968-aisiais. Tačiau po to, kai sovietų tankai įvažiavo į Prahos gatves, scenarijus atsidūrė ant lentynos. Antrąkart filmo pagal tą patį scenarijų ėmėsi kitas režisierius – vokietis Peteris Fleischmannas. Jo „Sunku būti Dievu“ pasirodė 1989-aisiais, tai buvo bendros Sovietų Sąjungos ir Vakarų Vokietijos gamybos filmas, kurtas netoli Jaltos specialiai pastatytose dekoracijose. Pagrindinį vaidmenį jame suvaidino lenkų aktorius Edwardas Żentara, taip pat vaidino Regimantas Adomaitis, režisierius Werneris Herzogas.
Atidarydama „Scanoramą“ Europos kino forumo direktorė Gražina Arlickaitė pabrėžė, kad festivalis nesirengia pataikauti žiūrovams. Tai svarbu, nes vis dažniau nepalieka įspūdis, kad šiuolaikinio kino kūrėjai stengiasi visaip tiems žiūrovams įtikti: supaprastina kino kalbą, vengia sudėtingesnių minčių ir nori, kad jų filmo žiūrovas, neįdėjęs jokių intelektualinių pastangų, jaustųsi gražus ir protingas. Todėl, matyt, tokią paklausą tarp festivalių turi pseudofilosofija a la Kim ki-dukas.
Be abejo, šių dienų kinas yra kryžkelėje: postmodernizmas pastebimai išsisėmė, daug produktyvesnis atrodo grįžimas prie 7-ojo dešimtmečio modernaus kino formų ir idėjų. Paprastumas, bet ne supaprastinimas šiais laikais gali būti visai avangardiškas. Tai įrodo ir kol kas didžiausią įspūdį iš „Scanoramos“ programos filmų man padaręs prancūzų režisieriaus Alaino Guiraudie „Nepažįstamasis prie ežero“. Nuolat balansuojantis tarp grynos poezijos ir obsceniškumo, juodojo humoro ir tragedijos, šis erotinis trileris, kuris kartu dar yra ir pastišas, atrodo tikra kino puota.
Catherine Deneuve vėl filmuosis Régis Wargnier filme
Praėjus 20 metų po „Indokinijos“, kuri buvo apdovanota „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui, Catherine Deneuve filmuosis naujame Régis Wargnier filme. Tai bus François Bizotapsakymo „Pagrindinis įėjimas“ („Le Portail“) ekranizacija. Rašytojas 1971 m. buvo kalintas Raudonųjų khmerų valdomoje Kambodžoje. Trejus metus jis praleido sukaustytas grandinėmis. Ir kasdien buvo tardomas vieno didžiausių XX a. budelių, kuris atsakingas už milijonų žmonių nužudymą. Šioje istorinėje freskoje rašytoją vaidins RaphaëlisPersonnazas, vieną pagrindinių vaidmenų – Olivier Gourmet.
Aktorė taip pat pranešė, kad pratęs kūrybinę pažintį su EmmanuelleBercot ir filmuosis naujame režisierės filme. Pažintis prasidėjo komedijoje „Ji jau pakeliui“, kurią dabar rodo „Scanorama“. Šiame filme Deneuve suvaidino restorano savininkę, kuri vieną dieną netikėtai atsiduria kelyje. Iš pradžių ji ieško, kur nusipirkti cigarečių, bet painūs provincijos keliai ją atveda pas ilgus metus nematytą anūką, paskui į buvusių Prancūzijos gražuolių susitikimą, o galiausiai į naujos meilės glėbį.
Ketvirtadienį prasidėjo dešimtmečio slenkstį peržengusi „Scanorama“. Solidžiu Europos kino forumu tapęs renginys kasmet pristato ne tik naujus mūsų žemyno filmus, bet ir kruopščiai parengtas svarbių Europos kino kūrėjų retrospektyvas. Šiemet viena iš jų skirta Robert’ui Bressonui (1907–1999), kurį savo mokytoju vadino ir Naujosios bangos prancūzų kino atnaujintojai, ir Andrejus Tarkovskis, ir ne vienas šių dienų „lėtojo kino“ kūrėjas. Retrospektyvą „Robert’as Bressonas iš arčiau“ sudaro penki filmai: „Bulonės miško damos“ (1945), „Kišenvagis“ (1959), „Žanos d’Ark teismas“ (1962). „Mušetė“ (1967), „Pinigai“ (1983).
Šį pavasarį mirusio Aleksejaus Balabanovo filmai gali patikti ir nepatikti, gali erzinti, žavėti, žadinti nerimą ar net siaubą. Reakcija priklausys nuo jūsų požiūrio į kiną, į tai, kaip jis turi (ar gali) kalbėti apie dabartį. Bet kad šis kūrėjas buvo unikalus, manau, sutiks kiekvienas. Ankstyvuosiuose jo filmuose man daug kas buvo nepriimtina, pavyzdžiui, Kafkos teksto sąlygiškumas „Pilyje“ ar požiūris į karą Čečėnijoje filme „Karas“, bet „Krovinys 200“ iškart įtikino, kad Balabanovas – vienintelis, sugebantis filmuose parodyti jau antrą dešimtmetį trunkančios Rusijos transformacijos esmę, paaiškinti, kas vyksta buvusio „sovoko“ galvoje ir pasąmonėje, kokie demonai jį valdo. Balabanovas atvedė į rusų kiną naujus personažus, kurie gali egzistuoti tik lūžio visuomenėje. Be abejo, kad tai paaiškintų, režisieriui teko peržengti ne vieną tabu, sulaukti kaltinimų nacionalizmu, bet paskutiniuose jo filmuose tai net nebesvarbu, nes Balabanovas atsisakė bet kokių stiliaus įmantrybių ir paliko tik tai, kas gali liudyti esmę.
„Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ bus parodytas naujausias Irano režisieriaus Asgaro Farhadi filmas „Praeitis“. Filmo premjera šiemet įvyko Kanuose, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Bérénice Bejo pelnė geriausios festivalio aktorės apdovanojimą. Ji vaidina Mari-An, kurios vyras Ahmadas (Ali Mossafa) atskrenda iš Irano į Prancūziją. Jie nebegyvena kartu jau ketverius metus. Ahmadas atvyksta, kad išsiskirtų su žmona. Mari-An turi naują partnerį Samirą (Tahar Rahim). Tačiau nuo pat pradžių nematyti nei susitaikymo tarp išsiskyrusių sutuoktinių, nei didelės meilės tarp naujų partnerių apraiškų. Chaoso ženklu filme tampa vaikai – nuolat įsiutęs Samiro sūnus ir dvi Mari-An dukterys, kurių vyresnioji maištauja prieš motiną. Panašiai kaip ir filme „Apie Elę“ ar garsiajame „Oskaru“ apdovanotame „Išsiskyrime“, Farhadi ir naujame filme nuolat paneigia viską, ką žiūrovas jau spėjo suprasti apie personažus. Tai ir vėl pasakojimas apie šeimą, fone vėl iškyla kruopščiai atkuriama tikrovė, o personažai, nors ir vedami geriausių ketinimų, vis žeidžia vieni kitus. Apie tai Pawełas T. Felisas ir kalbėjosi su „Praeities“ režisieriumi „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.
Šiemet Londono kino festivalis vyko 57-ą kartą. Amžius – solidus, festivalis tik maždaug dešimčia metų atsilieka nuo seniausių ir svarbiausių Europos kino festivalių – Kanų, Venecijos, Berlyno, tačiau eina visai kitu keliu. Kai 1953 m. Londono kino kritikai su tuometiniu Britų kino instituto vadovu Jamesu Quinnu surengė pirmąjį festivalį, jo tikslas buvo parodyti Londono žiūrovams tai, kas tais metais buvo geriausia Venecijoje ir Kanuose. Nuo pat atsiradimo iki dabar Londono kino festivalis nesidrovi būti „festivalių festivaliu“ ir kasmet pristato vykusią kino panoramą. Tačiau tai netrukdo jam turėti net tris konkursines programas.
„YouTube“ jau galima pažiūrėti naujausio Michelio Gondry filmo „Is The Man Who Is Tall Happy?“ anonsą. Tai dokumentinis animacinis filmas, skirtas lingvistui ir vienam įtakingiausių šių dienų mąstytojų Noamui Chomsky. Filmas remiasi režisieriaus pokalbiais su Chomsky, beje, garsėjančiu itin kritiška medijų analize. Tačiau Gondry nesiūlo pusantros valandos žiūrėti į „kalbančias galvas“. Atvirkščiai, iš šių pokalbių gimė labai asmeniškas animacinis filmas, netikėtais vaizdais iliustruojantis filosofo mintis. Premjera numatyta lapkričio pabaigoje, per „Festival Doc NYC“ uždarymą.
Kadras iš Alaino Resnais filmo „Mylėti, gerti, dainuoti“Sylvester StalloneSean ConneryJudi DenchJeanne Moreau François Truffaut filme „Žiulis ir Džimas“
Ką bendra turi Prezidentas Valdas Adamkus ir lietuvių erotinė komedija „Valentinas vienas“? Atsakysiu iškart: sekmadienį LRT (lapkričio 3 d. 21.15) parodys premjerą – dokumentinį filmą „Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Pirmoji dalis“, kurio režisierė Edita Kabaraitė yra ir „Valentino vieno“ novelės (tos, kur lovoje guli nuogas Mantas Jankavičius) režisierė. Neslėpsiu, mane visada intrigavo lietuvių kūrėjų sugebėjimas kurti ir pakilius patriotiškus filmus apie prezidentus (-es), ir nykią lietuvišką erotiką. Žinant mūsų kino situaciją, tas pasiaukojimas toks nuoširdus, kad iškart galiu patikėti spaudos pranešimu, skelbiančiu, esą filmo kūrėjai stengėsi perteikti Prezidento savijautą vienu ar kitu gyvenimo momentu. Savijauta juk svarbiausia. Beje, nauja rinkimų kampanija jau prasideda, tad bus įdomu pasvarstyti, ar keičiasi lietuvių požiūris į prezidento priedermes.
Abdellatifo Kechiche’o filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriius“ („La Vie d’Adèle, chapitre 1&2“, pagal Julie Maroh komiksą, Prancūzija, Belgija, Ispanija, 2013) struktūra aiški ir paprasta. Filmo pradžioje režisierius apibūdina penkiolikmetės Adelės (Adèle Exarchopoulos) situaciją. Ji gyvena priemiestyje, Adelės tėvai – paprasti žmonės, mergina mokosi humanitarinės pakraipos klasėje, svajoja tapti mokytoja ir užmezga draugystę su kiek vyresniu mokiniu. Per pasimatymą su juo Adelė negali atitraukti akių nuo mėlynplaukės gatvės praeivės. Tai – Dailiųjų menų mokyklos studentė Ema (Léa Seydoux), kurią Adelė vėliau suranda lesbiečių bare. Šitaip, epizodas po epizodo, būtų galima perpasakoti visą beveik trijų valandų filmą, kurio veiksmas trunka septynerius ar aštuonerius metus. Pasakojimas chronologiškas: mokykla, darbas ir studijos, bendras gyvenimas su Ema, išsiskyrimas ir Adelės kančia be Emos, pastangos ją susigrąžinti. Per tuos metus Adelė ne tik patirs meilę, nusivylimą, begalinę vienatvę, bet ir subręs. Skamba banaliai? Bet juk taip galima perpasakoti beveik kiekvieną gyvenimą. Kechiche’as tai supranta, todėl pirmiausia ir provokuoja pasakojimo paprastumu, nors iškart ir pasiūlo kelias nuorodas, kuriomis būtų galima sekti.
