Šešiolika metų pas žiūrovus keliavusi Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ kino ekranuose pasirodė itin sudėtingu ir nedėkingu lietuvių kinui laiku. Į žanrinius paribius vis labiau besitaškantis lietuviškas kinas jau spėjo sulaukti ir savos kino istorijos duobkasių, lengvai užbraukiančių visa, kas buvo sukurta, šaižiais balsais krykštauja rinkodaros ir finansinio atsipirkimo lozungais ginkluoti ekspertai, brukami nauji (mat šiuolaikiški) kino vertinimo kriterijai. Todėl drąsus ir viltingas mėginimas pagaliau (po daugiau nei 20 metų laisvės) prabilti apie didįjį lietuvių tautos skaudulį – masines žmonių deportacijas – vertas pagarbaus ir atsargaus vertinimo. Be abejo, norint išlaikyti pastarųjų laikų kritikos dvasią, nelabai nutolusią nuo internetinių komentarų purvų ar, kaip įprasta mūsų kaimelyje, pavydint sėkmės, lengvai būtų galima narstyti filmo trūkumus ir klaidas, kurios šviečia pro skylėtą filmo biudžeto maršką. Tačiau daug svarbiau, ką „Ekskursantė“ reiškia nūdienos žiūrovui, kokį moralinį vektorių tiesia smarkiai klibinkščiuojančiame pasaulyje ir į kokias vertybes atsisuka šio filmo kūrėjai. Su „Ekskursante“ į lietuvių kiną grįžta pamatinė jo siekiamybė – žmogus ir jo asmeniška tiesa, jo konfliktas su prievarta ir žiauria jėga, gebėjimas likti šviesos pusėje sunkiausią gyvenimo akimirką. Didysis filmo privalumas – jo žmogiškumas. Išbandomas, tikrinamas, laužomas apokaliptinio laiko realybės. Jis suteikiamas tiems, iš kurių nelaukei, atimamas iš tų, kuriais tikėjai.
...1948 metai, Altajaus kraštas. Penkeri metai iki didžiojo tirono mirties. Iki pirmo laisvesnio pavasario vėjo gūsio. Paauglė Marija pabėga iš traukinio, kuriuo lietuviai vežami į Sibirą. Ji nori grįžti namo.
„Ekskursantė“ primena pasaką, ir taip sakydama visai nenoriu sumenkinti kūrėjų pastangų. Priešingai – būdama viena seniausių kūrybos formų, pasaka apima milžinišką informacinį krūvį ir tikėjimas ja grindžiamas pagarba protėviams. Pasaka yra ir puiki priemonė ugdyti jaunąją kartą. Filmą teko žiūrėti kartu su gausiu būriu paauglių (beje, rusakalbių), ir akivaizdu, kad jis „kabina“ jaunimą, nes po privalomų paaugliams adaptacinių akimirkų spragėsių traškėjimą ir replikas pakeitė tyla. „Ekskursantė“ puikiai atitinka novelinės pasakos tipą, kai veiksmas konstruojamas realioje, žemiškoje aplinkoje ir pagrindinis herojus kovoja už teisingumą prieš pasaulio galinguosius, pasinaudodamas savo gerumu, kartais gudrumu ar vikrumu, bet jam nepadeda antgamtinės jėgos. Žinoma, galima matyti ir kitaip – žmonių, padėjusių Marijai pasiekti Lietuvą, žmogiškumas tokiose ribinėse aplinkybėse ir yra didysis stebuklas, o kryželis, kurį per begalinius išbandymus išsaugo herojė, – jos angelas sargas.
Pasakos žanras pateisina pasirinktą kino kalbą – aiškų siužeto dėstymą, dinamišką laiko ir erdvės kaitą. Puikiai Ramūno Greičiaus nufilmuotas, gamtos didybės ir pilkos, žiaurios realybės kontrastą pabrėžiantis filmas įdomus ir intriguojantis. Viskas sutelkiama istorijos esmei atskleisti – net sunkiausią gyvenimo akimirką žmogui reikia žmogaus.
Žinoma, galima spėlioti, kaip filmas būtų pasisukęs, jei režisierius būtų pabrėžęs, pavyzdžiui, ką (ir psichologiniu, ir fiziologiniu požiūriu) pakeitė Marijos patirti išgyvenimai (tarkime, prievartavimo scena), kaip filmas pasikeistų, sutelkus dėmesį į pabrėžtinai žiaurią laiko faktūrą, bet tai jau uždaviniai kitiems kino kūrėjams, kurie, tikėtina, grįš prie skaudžios tremtinių temos.
Išskirtinė filmo pergalė – itin talentingos mergaitės Anastasijos Marčenkaitės pasirodymas ekrane. Renesansinė šviesa spindi mergaitės veide, šviečia beprotybės gniuždomame tamsos pasaulyje, o tylus bei viltingas tikėjimas, lydintis jos kelionę, kartkartėmis perbėga šiurpuliukais per odą, kai žiūri filmą.
Didelė kūrėjų sėkmė yra ir tai, kad pavyko prikalbinti ir sudominti kelias Rusijos kino žvaigždes. Išskirtiniai Raisos Riazanovos, Ksenijos Rapoport ir ypač Sergejaus Garmašo vaidmenys suteikia „Ekskursantei“ gilaus autentiškumo, slypinčio net ne aktorystėje, o mentaliteto savybėse, patirtyse, kurias per gyvenimą sukaupė aktoriai. Todėl itin svarbus siužeto ir vaidybos akcentas – būtent Marija temperuoja jautriausias žmogiškas stygas, būtent ji generuoja neįtikėtinų, tam laikui beprotiškų poelgių galimybę. Juk Garmašo suvaidintas aukšto rango saugumo pareigūnas padeda jai, jausdamas nelaimingos savo dukters ir Marijos dvasinį bendrumą.
Riazanovos babos Nadios frazė: „...maniškiai visi mirė. Bet aš ne viena – su manim Dievas. Ir tu ne viena...“ – svarbiausia šios istorijos vertikalė, kuri dar daug kartų ir daugelio žmonių bus patikrinta, kol Marija pasieks Lietuvą.
Spalvingų epizodinių vaidmenų sukūrė ir lietuvių aktoriai, tarp kurių galima išskirti Vaidos Bičkutės ir Dariaus Meškausko dėl savo kailio drebančią ir svetimo turto pasigviešusią ūkininkų porą, Margaritos Žiemelytės despotišką vaikų internato auklėtoją. Ilgoje Marijos kelionėje pasirodantys personažai yra pasirinkę šviesos arba tamsos pusę. Kilnių ar, priešingai, niekšiškų jų poelgių nelemia nei tautybė, nei socialiniai ypatumai, todėl istorija tampa vienijančiai bendražmogiška.
Teisingumo dėlei norėtųsi paminėti ir keletą klaidų, kurių net ir su kukliu biudžetu buvo galima išvengti. Visų pirma – labai perkrautas ir abejotinai sukomponuotas garso takelis. Taip gausiai naudojami Pergolesi „Stabat Mater (Dolorosa)“, Bacho „Pasija pagal Joną“ praranda šių genialių kūrinių emocinį poveikį – scenos tampa iliustratyvios, pernelyg sentimentalios (pavyzdžiui, puiki Marijos ir invalido vežimėlyje sėdinčios mergaitės susidraugavimo scena, kur užtektų tylos ir mergaičių jautrumo). Be to, šie muzikos kūriniai kine ir teatre visiškai išeksploatuoti.
Pristigo ir atidesnio dailininko žvilgsnio. Vargu ar laikotarpio stilių atitiktų Bacho kūrinių natos rusų saugumo karininko namuose (juolab kad niekas negroja) ar Josifo Stalino raštų tomelis lietuvių kalba. Ir abejotina, ar toks labiau „Brodo“ hipį primenantis subjektas – Sakalo Uždavinio stribas – galėjo atstovauti represinėms struktūroms Lietuvoje.
„Ekskursantė“ atveria ne tik istorinės patirties skaudulius. Filmo kūrimui neskirtas reikiamas dėmesys parodo, kaip toli esame atsilikę nuo artimiausių kaimynų, ir tampa aišku, kad atsiliekame valstybiniu mastu. Deja, greičiausiai ir žmogiškuoju, nes tokia nejautra savo istorijai ir giluminiams tautos atminties dalykams signalizuoja stiprią bei progresuojančią dvasinio gyvenimo koroziją, bailumą ir prisitaikėliškumą, kurie ne kartą tapo niūriais mūsų liūdnos istorijos šešėliais.
