7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Būtina pamatyti

Ką rekomenduoja „Scanoramos“ rengėjai

 

Rengėjų inf.
Nr. 40 (1054), 2013-11-01
Kinas
„Jauna ir graži“
„Jauna ir graži“
Lapkričio 7 d. prasidės Europos šalių kino forumas „Scanorama“, vykstantis jau vienuoliktus metus keturiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauluose) ir truksiantis aštuoniolika dienų. Kaip ir kasmet, „Scanoramos“ programoje – kino meistrai, nauji vardai, klasikos ir šiandienos ieškojimų deriniai, konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, lietuvių kino premjeros, susitikimai su filmų autoriais ir iškiliais svečiais, naujos kino patirtys bei netikėti atradimai.
„Galim kalbėt ir kalbėt. Poros daug kalba, o paskui ima ir išsiskiria. Tai kokia išvada? Nebekalbėkim.“ Tokia mintis nuskamba Filipo Dzierżawskio dokumentiniame filme „Grupė „Meilė“ („Miłość“, 2012, 91 min., Lenkija). „Miłość“ buvo įdomiausia grupė, 10-ajame dešimtmetyje atėjusi į lenkų džiazą. Tačiau trijų jos narių keliai jau seniai išsiskyrė. Filmas pasakoja apie tai, kaip dingsta brolybės chemija, o tarp buvusių vienminčių išauga nesupratimo siena ir bandymas vėl surinkti grupę tampa nesibaigiančiu konfliktu.
Tad nebekalbėkim. Žiūrėkim. Šį ir kitus, kuriuos „Scanoramoje“ šiais metais būtina pamatyti.
 
Festivalių favoritai
Šiemet Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ apdovanotas Călino Peterio Netzero filmas „Vaiko poza“ („Poziţia copilului“, 2013, 112 min., Rumunija) – apie motinos ir sūnaus santykius. Įtakingai architektei Kornelijai jos 34-ių metų sūnus Barbu tebėra motiniškos globos stokojantis berniukas. Kuo labiau moteris stengiasi išsaugoti jųdviejų ryšį, tuo agresyviau priešinasi sūnus. Vieną dieną Barbu vairuojamas automobilis užmuša vaiką. Kornelija pasitelkia savo pažintis ir daro viską, kad sūnus išvengtų bausmės. Jai tai dar vienas šansas negrįžtamai „pririšti“ sūnų prie savęs, filmo režisieriui – ir pretekstas pasvarstyti apie naująjį rumunų elitą, jo vertybes ir galingą korupciją.
Kitas festivalių favoritas – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas“ („The Act of Killing“, 2012, 159 min., Danija, Norvegija, D. Britanija). Tai vienas kontroversiškiausių šių metų filmų, pasakojantis apie žudymo banalumą ir beprasmybę, apie iškreiptą tikrovę, kurioje tarpsta blogis. ...1965 m. Indonezijoje į valdžią atėjo generolas Suchartas. Šalyje prasidėjo masinės žudynės, jų aukomis tapo maždaug pusė milijono gyventojų – kinų, kairiųjų ir tų, kurie įtarti ryšiais su komunistais. Ištikimais naujos valdžios padėjėjais tapo miesto liumpenai – sukčiai, chuliganai, banditai. Vienas iš žudikų Anvaras praėjus 50 metų kartu su draugais sutiko priešais kamerą papasakoti apie savo praeitį. Aistringi sinefilai ir gangsterių filmų gerbėjai, jie nutarė tapti kino žvaigždėmis ir suvaidinti anų laikų įvykius. „Žudymo aktas“ – košmariška kelionė po nusikaltėlių atmintį. Jie sako, kad žudydami jautėsi kaip gangsteriai iš Holivudo filmų.
 
Klasikai...
Viena šių metų „Scanoramos“ retrospektyvų skirta romantišku nihilistu vadinamo britų režisieriaus ir operatoriaus Nicolaso Roego (g. 1928) kūrybai. Nebaigęs jokių kino mokslų, 1947 m. jis atsidūrė „De Lane Lea“ kino studijoje, dirbo įvairius darbus, po 1958-ųjų išgarsėjo kaip operatorius (Davido Leano „Arabijos Lorensas“, François Truffaut „451 laipsnis pagal Farenheitą“). 1970 m. Roegas debiutavo režisūroje, sukūręs filmą „Pastatymas“ („Performance“). Sudėtinga ankstyvųjų filmų struktūra trikdė prodiuserius, jų kelią į ekranus lydėjo problemos. Roego filmai – įvairių žanrų. Viename garsiausių jo kūrinių „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ („The Man Who Fell to Earth“, 1976, 136 min., D. Britanija) pagrindinį vaidmenį suvaidino dainininkas Davidas Bowie. (Režisierius artimai draugavo su ne viena „svinguojančio Londono“ įžymybe.) Tai ambicinga pasaka apie ateivį. Tomas atrodo visai kaip žmogus – auksiniai plaukai, pavargusios akys, liesas kūnas, įspraustas į tamsų kostiumą. Tomas elgiasi kaip žmogus – viskas, ką jis žino apie Žemę, matė per televiziją, viskas, ką jis nori žinoti, matyti ir girdėti, yra televizija. Tomas atvyko į mūsų planetą ir iškart pateko į žemiškąjį priklausomybių nuo valdžios, pinigų, alkoholio, sekso ir televizijos pragarą. Jis nukrito į Žemę.
Marco Bellocchio (g. 1939) debiutavo vienu maištingiausių kino istorijoje filmu „Kumščiai kišenėse“ („I pugni in tasca“, 1965). Miesčioniškos šeimos dviveidystę kritikavęs filmas tapo italų „įtūžėlių“ manifestu, o Belocchio – vienu kontrkultūros lyderių. Vėlesniuose filmuose jis kritikavo Bažnyčią, žiniasklaidą, politikus, švietimo sistemą, todėl greitai tapo „nepatogiu“ režisieriumi. Pagrindinė kūrybos tema – šeima. Bellocchio ją traktuoja kaip visuomenės ir jos ligų mikrokosmosą. Ne išimtis ir „Miegantis grožis“ („Bella addormentata“, 2012, 110 min., Italija, Prancūzija), kurio herojė Eluana jau septyniolika metų guli ištikta komos. Vieniems ji – miegantis grožis, kitiems – mirusio proto apleistas kūnas. Italijos parlamentas netrukus svarstys, ar atjungti merginos gyvybę palaikančius aparatus, ar tęsti tai, ko niekas negali pavadinti gyvenimu. Ar tokioje situacijoje įmanoma priimti tik logišką sprendimą?
 
...ir beveik klasikai
„Oskaru“ apdovanotas Asgharo Farhadi filmas „Išsiskyrimas“ Lietuvoje sulaukė žiūrovų pripažinimo. Naujausias, šiemet Kanų konkurse rodytas režisieriaus filmas „Praeitis“ („Le passé“, 2013, 130 min., Prancūzija, Italija, Iranas) – taip pat apie skyrybas. ...Paryžiaus oro uostas. Ką tik iš Irano atvykusį Ahmadą pasitinka jo prancūzė žmona Mari (Bérénice Bejo). Pora jau senokai nebegyvena kartu, Mari dabar turi kitą vyrą. Vienintelis Ahmado atvykimo tikslas – sutvarkyti teisinius skyrybų reikalus. Vyras greitai pastebi tarp buvusios žmonos ir jųdviejų dukros Liusi tvyrančią nesantaiką. Nelauktai į dienos šviesą iškyla ilgus metus slėpta paslaptis.
Kanų konkurse šiemet rodytas ir François Ozonofilmas „Jauna ir graži“ („Jeune & jolie“, 2013, 90 min., Prancūzija) sulaukė kontroversiškų vertinimų. Jo herojė, mokinė Izabelė nori sekso. Ne su savo bendraamžiais, o su vyresniais, jau pagyvenusiais vyrais. Už pinigus, bet ne dėl jų. Paslaptingos žinutės, nurodančios adresą ir kainą, prabangūs viešbučiai, jaunystės išsiilgusių vyrų raukšlės – visa tai merginai tėra žaidimas, kurio pasekmių ji nė nesvarsto. Tačiau vieną dieną Izabelės šeima viską sužino ir klausia, kodėl. Atsakymo į šį klausimą Izabelė neturi. Ji gali pažadėti, kad taip nebedarys.
Jimo Jarmuschofilmo „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013, 123 min., JAV, Vokietija, Prancūzija, Kipras, D. Britanija) premjera taip pat įvyko Kanuose. Filmo herojai – vampyrai. Žinoma, Jarmuschas ir juos traktuoja su didžiule ironijos doze. Muzikantas Adamas (Tom Hiddleston) ir Eva (Tilda Swinton) kartu išgyveno labai daug (jų trečiosios vedybos vyko dar XIX amžiuje). Griūvančiame Detroite Adamas klausosi plokštelių ir kolekcionuoja retus instrumentus. Jis svarsto apie savižudybę, nes pasaulis nebetinka gyvenimui. Jaudindamasi dėl gilėjančios Adamo depresijos, iš Maroko grįžta Eva. Vis dėlto kažkas verčia personažus atidėti mirties akimirką...
Režisieriaus Alexo van Warmerdamo ir jo filmų keistuolių gerbėjų nestinga ir Lietuvoje. Naujausiojo „Borgmano“ („Borgman“, 2013, 113 min., Olandija) herojus taip pat keistuolis. Jis užklysta į turtingos šeimos namus priemiestyje ir agresyviai prašosi įleidžiamas nusiprausti. Šeimininkas Ričardas nepriima benamio, net sumuša jį žmonos Marinos akivaizdoje. Bet Borgmanas sugrįžta, o Marina slapčia pradeda juo rūpintis. Vyro pasirodymas išlaisvina iš pažiūros pavyzdingos poros, trijų vaikų ir auklės slopinamus troškimus, atskleidžia jų baimes. Kas iš tiesų yra Borgmanas – sapnas, demonas, o gal šiurpus mūsų baimių įsikūnijimas?
Prancūzų aktorę, režisierę, scenaristęValerią Bruni Tedeschi į kiną atvedė jos mokytojas – neseniai miręs Patrice’as Chéreau. Aktorė vaidino garsiausių prancūzų režisierių (F. Ozono, Ph. Garrelio, C. Chabrolio, C. Denis ir kitų) filmuose, taip pat ir Šarūno Barto „Namuose“. Šiemet Kanuose pristatytas trečiasis jos režisuotas filmas „Pilis Italijoje“ („Un château en Italie“, 2013, 104 min., Prancūzija), matyt, autobiografiškas. Aktorei Luizai žemė slysta iš po kojų. Mokesčių naštos nepakelianti šeima rizikuoja netekti vienintelio nekilnojamojo turto – pilies Italijoje. Luizos brolis serga AIDS ir gęsta akyse, ji pati kenčia dėl neįgyvendintų svajonių. Į neramų Luizos gyvenimą netikėtai įsiveržia Natanas. Ar pavyks Luizai ir gerokai jaunesniam vaikinui pagaliau atrasti laimę?
 
Rytų Europos
Agnieszka Hollandstudijavo Prahos kino mokykloje ir po to, kai 1968-aisiais „Prahos pavasarį“ sutrypė rusų tankai, kelis mėnesius praleido kalėjime. Todėl įvykius ir žmones, kurie tapo televizijos serialo „Degantis krūmas“ („Horící ker“, 2013, 240 min., Čekija) pagrindu, režisierė žino ne iš pasakojimų. ...1970-ųjų pradžioje Prahos centre susidegino studentas Janas Palachas. Jo krepšyje buvo rastas laiškas, kuriame Palachas reikalavo, kad okupantai išsinešdintų, kitaip kas penkias dienas gatvėse atsiras po naują „deglą“. Holland serialo herojus – ne Palachas, o jo šeima, bendraminčiai ir valdžios aparato žmonės, kuriems liepta rasti potencialius „deglus“ ir sunaikinti viską, kas susiję su Palachu. Net jo kapą. Pagrindine filmo heroje tampa advokatė Dagmara, ginanti Palacho šeimos interesus. Nepaisydama nei grasinimų, nei draugų perspėjimų, moteris ryžtasi ginti tiesą.
Vienas rumunų Naujosios bangos pradininkų Cristi Puiu filmą „Trys interpretacijos pratimai“ („Trois exercises d’interpretation“, 2013, 157 min., Rumunija, Prancūzija) sukūrė pagal rusų religinio filosofo ir poeto Vladimiro Solovjovo (1853–1900) knygą „Trys pokalbiai“. Viena citata iš Biblijos, trys kompanijos, dvylika draugų. Besišnekučiuodami prie vyno taurės jie diskutuos apie Dievą, taiką, kapitalizmą, antikristą, karą, gyvenimo prasmę ir ką iš tiesų reiškia Jėzaus istorija apie vynuogynininkus. Kito rumunų Naujosios bangos atstovo Corneliu Porumboiu filmas „Metabolizmas, arba temstant Bukarešte“ („Când se lasă seara peste Bucureşti sau metabolism“, 2013, 89 min., Rumunija, Prancūzija) autotematiškas. Savimyla režisierius Paulas filmuoja naują filmą, tačiau jam sekasi prasčiau nei tikėjosi. Kuo daugiau repeticijų, pokalbių apie filmą, personažų evoliuciją ir kiną apskritai, tuo labiau Paulas abejoja viskuo, ką daro. Režisierius užmezga romaną su žavia aktore Alina. Nejučiomis filmo ir realybės lygmenys ima painiotis...
 
Atradimai
Kino festivaliai – geriausia vieta atrasti naujus kino autorius, suprasti, kas domina jaunus kūrėjus, kokioms temoms ir stiliams jie atiduoda pirmenybę.Šiemet „Scanoramos“ atidarymo filmasvienasiš tokių kūrinių. Tai dokumentinis „Belvilio kūdikis“ („Belleville Baby“, 2013, 75 min., Švedija). Jo režisierė Mia Engberg jaunystėje gyveno Paryžiuje, Belvilio priemiestyje, mylėjo vagišių Vincent’ą. Jie buvo keista pora – kino studentė ir jaunas nusikaltėlis. Bet vaikinas ją paliko. Dabar ji yra motina ir kartu su dukrele gyvena Švedijoje. Mia manė, kad Vincent’as mirė. Tačiau po aštuonerių metų buvęs mylimasis prašo padėti prisiminti praeitį, nes kalėjime iš jo buvo atimta galimybė jausti. Klausant telefoninių pokalbių nuotrupų ir žiūrint mobiliuoju telefonu nufilmuotus kadrus, prieš akis ima vertis užmarštin nugrimzdusi dviejų žmonių meilės istorija, pasakojimas apie susižavėjimą „kitu“ ir apie tai, kad meilė gali peržengti klasinius barjerus.
Debiutinis islandų aktoriaus ir teatro režisieriaus Benedikto Erlingssonofilmas „Apie arklius ir žmones“ („Hross í oss“, 2013, 78 min., Islandija) – tai pasakojimas apie žmogaus ryšį su arkliu ir arklio ryšį su žmogumi. Juk jie nėra tokie jau skirtingi. Abu jie myli, abu kovoja. Ir abu miršta. Filmas leis į pasaulį pažvelgti arklio akimis. Gal arklys jį supranta geriau už žmogų?
Šiemet Kanų „Kritikų savaitės“ atradimu tapo dviejų italų režisierių Fabio Grassadonios irAntonio Piazzos debiutas „Salvo“ („Salvo“, 2013, 103 min., Italija, Prancūzija) – įdomus kino realizmo ir film noir mišinys. Filmo herojus – vienišas bejausmis trisdešimtmetis Salvo, susijęs su Sicilijos mafija. Keršydamas jis įsibrauna į kito mafiozo, kuris nesėkmingai bandė į jį pasikėsinti, namus. Ten laukia taikinio ir atsitiktinai sutinka Ritą – aklą būsimos aukos seserį. Ji tampa žmogžudystės liudininke. Salvo nusprendžia pagrobti merginą ir jo gyvenime prasideda kažkas neįtikėtina – gimsta meilė.
Prancūzų režisierius Alainas Guiraudienėra debiutantas. Už savo filmus jis yra pelnęs ir Jeano Vigo prizą, Jeano-Luco Godard’o pagyrimų. Tačiau šiemet Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ sekcijos už geriausią režisūrą apdovanotas Guiraudie „Nepažįstamasis prie ežero“ („L’Inconnu du lac“, 2013, 97 min., Prancūzija) ne vienam sinefilui taps tikru atradimu, juolab kad filme puikiai atsiskleidžia į filosofinę parabolę linkusio režisieriaus stilius. Filmo (net Prancūzijoje jį leidžiama žiūrėti tik sulaukusiems 16 metų) veiksmas perkels į homoseksualų paplūdimį prie ežero. Čia kiekvienas gali tenkinti savo aistras net nesivargindamas sužinoti, kuo vardu tas kitas. Filmo herojus Frankas taip pat kiekvieną dieną leidžia paplūdimyje ieškodamas meilės. Ir randa ją su Mišeliu, tačiau supranta, kad meilužio aistra – mirtinai pavojinga. Netrukus ežero ramybę sudrumsčia policijos sirenos...

 

„Jauna ir graži“
„Jauna ir graži“
„Metabolizmas, arba temstant Bukarešte“
„Metabolizmas, arba temstant Bukarešte“
„Salvo“
„Salvo“
„Praeitis“
„Praeitis“