7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paprasti ir laimingi

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 41 (1055), 2013-11-08
Kinas
„Ir aš noriu“
„Ir aš noriu“
Šį pavasarį mirusio Aleksejaus Balabanovo filmai gali patikti ir nepatikti, gali erzinti, žavėti, žadinti nerimą ar net siaubą. Reakcija priklausys nuo jūsų požiūrio į kiną, į tai, kaip jis turi (ar gali) kalbėti apie dabartį. Bet kad šis kūrėjas buvo unikalus, manau, sutiks kiekvienas. Ankstyvuosiuose jo filmuose man daug kas buvo nepriimtina, pavyzdžiui, Kafkos teksto sąlygiškumas „Pilyje“ ar požiūris į karą Čečėnijoje filme „Karas“, bet „Krovinys 200“ iškart įtikino, kad Balabanovas – vienintelis, sugebantis filmuose parodyti jau antrą dešimtmetį trunkančios Rusijos transformacijos esmę, paaiškinti, kas vyksta buvusio „sovoko“ galvoje ir pasąmonėje, kokie demonai jį valdo. Balabanovas atvedė į rusų kiną naujus personažus, kurie gali egzistuoti tik lūžio visuomenėje. Be abejo, kad tai paaiškintų, režisieriui teko peržengti ne vieną tabu, sulaukti kaltinimų nacionalizmu, bet paskutiniuose jo filmuose tai net nebesvarbu, nes Balabanovas atsisakė bet kokių stiliaus įmantrybių ir paliko tik tai, kas gali liudyti esmę.
 
„Kūrikas“ ir šįvakar „Snobo kine“ (TV1, 8 d. 22.55) rodomas paskutinis Balabanovo filmas „Ir aš noriu“ (2012) – formos ir turinio santykio požiūriu tikri grynuoliai. Matyt, neatsitiktinai abu filmai apie esminį klausimą – mirtį. Arba apie visuomenės būseną, kurią Balabanovas jautė kaip ir kiekvienas tikras intelektualas ir tikras inteligentas, už kurio (nori jis to ar nenori) visada iškyla literatūrocentriška rusų kultūros tradicija ir Fiodoras Dostojevskis. Nereikia pamiršti, kad Balabanovas buvo baigęs ne tik kino studijas, bet ir karinių vertėjų institutą, o kine debiutavo Samuelio Becketto ir Franzo Kafkos ekranizacijomis. Tačiau, ko gero, paskutiniai jo filmai yra intelektualiausi, nes režisierius jau taip įvaldė amatą, kad gali formuluoti tezes, net nesusimąstydamas, kaip jas „išversti“ į kino kalbą. „Ir aš noriu“ siužetas minimalus ir kartu pasakiškas: kažkur Rusijoje vyksta stebuklai – sugriautos cerkvės varpinėje, kuri stūkso amžinos žiemos pakraštyje, galima rasti laimę. Ten bando patekti ir filmo herojai – banditas, verslininkas, muzikantas, prostitutė, alkoholikas... Paprasti žmonės. Tik didžioji dalis keliautojų miršta taip ir netapę laimingi. Tarp jų ir Balabanovas, filme prisistatantis Europos kino akademijos nariu. Bet jis gal vienintelis filme žino, kad mirties galima trokšti kaip vienintelės laimės, ir, svarbiausia, nemoralizuoja.
 
Balabanovas nenorėjo paisyti Vakaruose jau banalybe virtusių „politkorektiškumo“ sąvokų, todėl didiesiems kino festivaliams jo filmai atrodė pernelyg provokuojantys. Bet „Ir aš noriu“ buvo rodytas Venecijoje ir pavadintas juodąja komedija. Tokios ir panašios etiketės – būdas redukuoti filmą iki eilinio žiūrovo suvokimo. Žiūrovo, kuris ateina į kiną smagiai praleisti laiko.
 
Bijau, kad melancholiški Aki Kaurismäki filmai taip pat gali likti nesuprasti televizijų ir Holivudo išaugintiems žiūrovams. Kad ir „Havras“, kurį LRT kultūra parodys trečiadienio naktį (13 d. 24 val.), sekantis visai politkorektišką ir aktualią istoriją apie imigrantus. Jo herojus Marselis Marksas (André Wilms) – kadaise bohemiškas rašytojas, dabar Havro batų valytojas. Jis padėjo kryžių ant menininko ambicijų ir jaučiasi naudingas, patenkintas gyvenimu, kurį leidžia darbe, namuose ir smuklėje. Bet gyvenimas jam nešykšti dramų – suserga žmona Arletė, Marselis nori padėti juodaodžiui berniukui iš Afrikos. Su Marseliu, žinoma, solidarizuojasi geri žmonės.

„Havras“ – taip pat kino pasaka. Ji paprasta, bet sinefilas „Havre“ suras daugybę citatų, ironiškų nuorodų ir meilės prisipažinimų kinui – poetiniam realizmui ir Marceliui Carné, kurio „Galiorkos vaikuose“ pagrindinį vaidmenį kūrė aikštinga gražuolė Arletty, režisieriui Jacques’ui Beckerui, Jeanui Gabinui, kurio herojus dezertyras kitame Carné filme „Ūkų krantinė“ taip pat atvyksta į Havrą, „Havro“ kadruose žydi kito kino genijaus – Yasujiro Ozu akiai taip miela sakura, ir net policininkas čia matė „Kasablanką“, o Jeanas-Pierre’as Leaud, kuriam Kaurismäki atidavė pagarbos duoklę filme „Aš pasamdžiau žudiką“, jau beveik tapo tikru monstru...
 
Ir „Havro“ stilius, automobiliai, drabužiai labiau primena senus laikus, kai kinas pasakojo sentimentalias, naivias ir žmogiškumą teigiančias istorijas, kurios iki šiol gali suspausti širdį. Ir mobilusis telefonas čia visai netrukdo senam geram telefonui automatui. „Havras“ gali priversti ir juoktis, ir verkti, juk Kaurismäki filme tragedija niekur nedingo, tik jis nenori mums demonstruoti savo liūdesio ar depresijos, kaip kad vienas garsus danas, kuris trokšta visus užkrėsti savo melancholija. Ironiški stebuklai, ištinkantys „Havro“ personažus, – jau visai kitas tragizmo laipsnis. Tik Kaurismäki dar tiki sielą gydančia kino iliuzija.
 
Holivudas taip pat moka šią iliuziją išnaudoti visu šimtu procentų. Ypač romantinėse komedijose. Suprantu, kad jos banalios, bet kartais terapiniu tokių komedijų poveikiu suabejoti sunku. Vienas geriausių pavyzdžių, manau, jau klasikine vadintina Robo Reinerio 1989 m. komedija „Kai Haris sutiko Salę“ (LRT, 10 d. 21.15). Atrodytų, negali būti nieko banalesnio: Haris (Billy Cristal) ir Salė (Meg Ryan) atsitiktinai susipažino dar būdami studentai, 1977-aisiais, keliaudami iš Čikagos į Niujorką. Kelionė įrodo, kad abiejų požiūris (ypač į moters ir vyro santykius) iš esmės skiriasi. Pasibaigus mokslams, Hario ir Salės keliai išsiskiria. Po penkerių metų teisininkas ir žurnalistė vėl susitiko ir suprato, kad požiūriai nepasikeitė. Dar po penkerių metų jie vėl susitiko, tik šįkart knygyne. Abu vieniši ir netikintys meile, jie pradeda susitikinėti, padėti vienas kitam, pasakoti apie nelaimingas meiles. Dar po penkerių metų jie pagaliau supras, kad myli vienas kitą. Nespjaukite iš aukšto: filmo scenarijų parašė Nora Ephron, kurios humoro jausmas taip pat gali padaryti laimingą. Be to, ji gerai žinojo vieną paslaptį – kad knygynuose irgi vyksta stebuklai.
 
Jūsų –

Jonas Ūbis

 

„Ir aš noriu“
„Ir aš noriu“
„Havras“
„Havras“