Abdellatifo Kechiche’o filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriius“ („La Vie d’Adèle, chapitre 1&2“, pagal Julie Maroh komiksą, Prancūzija, Belgija, Ispanija, 2013) struktūra aiški ir paprasta. Filmo pradžioje režisierius apibūdina penkiolikmetės Adelės (Adèle Exarchopoulos) situaciją. Ji gyvena priemiestyje, Adelės tėvai – paprasti žmonės, mergina mokosi humanitarinės pakraipos klasėje, svajoja tapti mokytoja ir užmezga draugystę su kiek vyresniu mokiniu. Per pasimatymą su juo Adelė negali atitraukti akių nuo mėlynplaukės gatvės praeivės. Tai – Dailiųjų menų mokyklos studentė Ema (Léa Seydoux), kurią Adelė vėliau suranda lesbiečių bare. Šitaip, epizodas po epizodo, būtų galima perpasakoti visą beveik trijų valandų filmą, kurio veiksmas trunka septynerius ar aštuonerius metus. Pasakojimas chronologiškas: mokykla, darbas ir studijos, bendras gyvenimas su Ema, išsiskyrimas ir Adelės kančia be Emos, pastangos ją susigrąžinti. Per tuos metus Adelė ne tik patirs meilę, nusivylimą, begalinę vienatvę, bet ir subręs. Skamba banaliai? Bet juk taip galima perpasakoti beveik kiekvieną gyvenimą. Kechiche’as tai supranta, todėl pirmiausia ir provokuoja pasakojimo paprastumu, nors iškart ir pasiūlo kelias nuorodas, kuriomis būtų galima sekti.
Pirmoji pasirodo jau filmo pradžioje, kai mokiniai aptarinėja Marivaux „Marianos gyvenimą“. Apie XVIII a. parašyto romano personažus jie kalba kaip apie savo bendraamžius, tai nuostabu, kaip ir visi filmo pokalbiai apie literatūrą. Bet Kechiche’ui, ko gero, svarbiau tai, su kuo asocijuojasi Marivaux istorijos, – likimo žaidimai, meilei nuolat iškylančios psichologinės kliūtys, kurias turi nugalėti herojė. Mariana kovoja už teisę mylėti ir būti laiminga, rašytojas pabrėžia jos sielos grožį ir nori, kad pasaulis jį pamatytų. Regis, Kechiche’as siekia to paties rodydamas Adelę.
Pažintis su Ema pakeičia Adelės gyvenimą. Ji panyra į aistrą, kuri moko pažinti kūną, geismus, kitą žmogų ir save. Kechiche’as rodo ilgas, natūralistiškas meilės scenas, gal kiek ir piktnaudžiaudamas žiūrovų smalsumu (kartais net buvo nejauku, lyg žiūrėčiau pro rakto skylutę), bet filmui tai svarbu: abi herojės apnuoginamos net ir perkeltine prasme, nes režisieriui reikia tikrumo. Jis bijo bet kokio melodramos ar kito žanro atspalvio (o kartu su juo ir melo), kuris iškart įsibrautų į ekraną. Tačiau sakyti, kad „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ – tai filmas apie lesbiečių meilę, reikštų susiaurinti jo ištarmę. Tai universali meilės istorija, kur susipina susižavėjimas, aistra, išdavystė. Bet ji, kaip ir kiekviena tragiška meilės istorija, formuoja Adelės pasaulėžiūrą ir tapatybę, priverčia kentėti ir bręsti.
Nors ir nepabrėždamas fono, Kechiche’as aiškiai sudėlioja akcentus. Adelės santykiai su bendraklasiais apibrėžia terpę, kuri savaip uždara ir netolerantiška. Emos draugai turi savo ratą, čia tarpsta šiuolaikiškos idėjos ir estetizuotas hedonizmas. Režisieriui svarbu parodyti ir abiejų merginų tėvus. Laisvamaniai Emos tėvai – bohemiški buržua – gal ir žavesni už tradicinėmis vertybėmis neabejojančius Adelės tėvus, bet ir jie negali peržengti nematomų barjerų, į kuriuos nuolat atsitrenkia Adelė.
Taip Kechiche’as rodo, kas suformavo tokią Emą ir tokią Adelę. Emą, kuri save išreiškia kurdama atvirus, „autobiografiškus“ paveikslus (man jie pasirodė jau už kičo ribos, bet tai nesvarbu), ir Adelę, kuri save išreiškia bendraudamas su vaikais, mokydama įvairiausių odos atspalvių mokinius nugalėti baimę, suprasti eiles (arba jų nesuprasti), bet likti atvirus pasauliui. Juk iš tikrųjų Ema išduoda Adelę ne tada, kai ją išvaro iš namų, net neišklausiusi argumentų, bet kai nusprendžia, kad ji pernelyg svetima jos draugams. Kad socialiniai akcentai svarbūs Kechiche’ui, liudija ir skandalas, kuriame absurdiškais kaltinimais vienas kitam svaidosi abi aktorės ir režisierius.
Be abejo, filme svarbu viskas, bet didžiąją jo unikalumo dalį nulemia vaizdinis filmo sprendimas (operatorius Sofianas El Fani) ir aktoriai. Begalinę filmo magiją sukuria tai, kad kamera visąlaik arti pagrindinių herojų veidų, regis, galėtum paliesti odą, nušluostyti gausias Adelės ašaras. Iš arti filmuojamas Adelės veidas atspindi viską – jos mintis, skausmą, užgimstančią meilę, ji pagauna ir padaro matomus tuos sielos virpesius, apie kuriuos rašė dar Marivaux. Todėl tikromis filmo bendraautorėmis ir tampa aktorės, kurių indėlį pabrėžė ir Kanų žiuri verdiktas skirti „Auksinę palmės šakelę“ ne tik režisieriui, bet ir aktorėms.
Tai, kas filme svarbiausia, – meilės gimimą, neviltį, skausmą, viltį – Kechiche’as rodo „realiu laiku“. Jis buvo svarbus ir prieš tai kurtame filme „Juodoji Venera“, kur didžiausio herojės pažeminimo scenas, pavyzdžiui, vaidinimą, Kechiche’as taip pat rodė tiek, kiek tai truktų iš tikrųjų.
Kita vertus, tas vaizdo naujumas primena ir Naująją bangą. Jos kūrėjams taip pat buvo svarbu rodyti, kas vyksta „čia ir dabar“, kai herojai dar nesuvokia, kad tai gal svarbiausia jų gyvenimo akimirka. Šiuo požiūriu „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ – dar vienas jausmų ugdymo romanas, iš tų, be kurių prancūzų kultūra neįsivaizduojama. Kaip ji neįsivaizduojama be naujos žmogaus ir laisvės koncepcijos. Juk neatsitiktinai bandydama suformuluoti Adelei Jeano-Paulio Sartre’o filosofijos esmę, Ema kalba apie tai, kad žmogus tampa laisvas priimdamas sprendimus.
Filmo pabaiga man pasirodė simboliška: atėjusi į Emos parodos atidarymą, Adelė tarsi atsiduria akistatoje ne tik su praeitimi, bet ir su savimi, Emos užfiksuota paveiksluose. Ji išeina iš parodos, nes supranta esanti jau kitas žmogus, ne tas iš paveikslų. Juk Kechiche’as ir pasakoja visą istoriją tam, kad pasakytų, kaip svarbu būti savimi, mylėti ir tapti laisvam.
