7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Balionai ir kraujas

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 40 (1054), 2013-11-01
Kinas
„Tiranozauras“
„Tiranozauras“
Ką bendra turi Prezidentas Valdas Adamkus ir lietuvių erotinė komedija „Valentinas vienas“? Atsakysiu iškart: sekmadienį LRT (lapkričio 3 d. 21.15) parodys premjerą – dokumentinį filmą „Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Pirmoji dalis“, kurio režisierė Edita Kabaraitė yra ir „Valentino vieno“ novelės (tos, kur lovoje guli nuogas Mantas Jankavičius) režisierė. Neslėpsiu, mane visada intrigavo lietuvių kūrėjų sugebėjimas kurti ir pakilius patriotiškus filmus apie prezidentus (-es), ir nykią lietuvišką erotiką. Žinant mūsų kino situaciją, tas pasiaukojimas toks nuoširdus, kad iškart galiu patikėti spaudos pranešimu, skelbiančiu, esą filmo kūrėjai stengėsi perteikti Prezidento savijautą vienu ar kitu gyvenimo momentu. Savijauta juk svarbiausia. Beje, nauja rinkimų kampanija jau prasideda, tad bus įdomu pasvarstyti, ar keičiasi lietuvių požiūris į prezidento priedermes.
Britų aktoriaus Paddy Considine’o režisūrinis debiutas „Tiranozauras“ (LRT kultūra, 6 d., 21 val.) rodo romantinių komedijų gerbėjams neįprastą meilės istoriją. Nebe pirmos jaunystės į autodestrukciją linkęs alkoholikas Džozefas (Peter Mullan) sutinka savo vienmetę Haną. Ji dirba krikščionių labdaros parduotuvėje. Nors iš pradžių Džozefas ir šaiposi iš moters tikėjimo, jis vis grįžta į parduotuvę. Pamažu šie du žmonės ima suprasti, kokią kančią patiria gyvenime. Jų pasaulis užkrėstas prievartos. Kartą jai nesugebės atsispirti ir nuolankioji Hana. „Tiranozaurui“ būdingas realistinis ir minimalistinis stilius, tapęs britų kino atpažinimo ženklu. Būtent realizmo man labiausiai stinga spalvingų savijautų lietuvių kine.
Amerikiečių režisierius Neilas LaBute’as – iš tų, kurie skeptiškai žiūri į tikrovę ir niekad neatsisakys iš jos sarkastiškai pasišaipyti. Filme „Mirtis per laidotuves“ (TV1, lapkričio 1 d. 22.55) jis rodo šeimą, kuri susirenka palydėti mirusiojo į paskutinę kelionę. Šeimos nariai nuoširdžiai jo gailisi, bet netrukus paaiškėja, kad velionis visai nebuvo tyras it krištolas, o tiesą atskleidęs šantažistas nesirengia laikyti liežuvio už dantų, jei jam nebus užmokėta. Tad laidotuvės netrunka pavirsti cirku su dingusiais palaikais, viešu apsinuoginimu ir užsispyrusiu velioniu, kuris kažkodėl nenori likti karste. Taip būna, kai šeimos paslaptys arba, kaip anksčiau sakydavo, „skeletai spintoje“, pradeda ten nebetilpti.
Jei linksmybės netraukia, siūlau vieną naujausių – sukurtą 2010 m. – Clinto Eastwoodo filmą „Anapus“ (LNK, 1 d. 23.15). Jo herojai – trys žmonės iš skirtingų šalių, kurie nori sužinoti, kas yra po mirties. Matto Damono personažas – pavargęs fabriko darbininkas amerikietis, jis girdi mirusiųjų balsus. Cecile de France suvaidinta Mari Tailande išgyveno cunamį ir susidūrė su mirtimi, paauglys iš Londono neteko brolio dvynio ir ieško su juo kontakto. Jų likimai susikirs, mintys apie tai, kas laukia žmogaus anapus, pakeis herojų gyvenimą.
Helovinui skirtas Michaelo Dougherty „Pokštas arba saldainis“ (LNK, 1 d. 01.55), kur jau keturių tarpusavyje susikertančių istorijų personažai sugriaus šventės tradicijas ir prisišauks nelaimę. Filmo personažai ir siužetai iškart atpažįstami, bet šių dienų kine tai jau privalumas. Geriausias pavyzdys – madingo režisieriaus dano Nicolaso Windingo Refno JAV sukurtas „Važiuok“ (LRT, 7 d. 23.10). Ryanas Goslingas filme vaidina vairuotoją, kuris dieną atlieka triukus Holivude, o naktį užsidirba padėdamas nusikaltėliams. Vaikinas turi principus: laukia tik penkias minutes, neima į rankas ginklo, nusikaltimuose nedalyvauja. Bet vienas neteisingas žingsnis, noras padėti gražiai moteriai ir jis pats atsiduria nusikaltėlių taikiklyje. Kad išgelbėtų žavią kaimynę ir liktų gyvas, vaikinas turės pasistengti.
Kriminalinis Refno skaitalas susideda iš vienų štampų, gausios prievartos, jis pergrūstas reikšmingų detalių, personažai – vieno išmatavimo, dialogai girdėti šimtus kartų, nors epizodinis ir virtuoziškas Rono Perlmano pasirodymas daug ko vertas. Receptas paprastas, siužetas, sakyčiau, net infantiliškas, bet Kanuose „Važiuok“ pelnė prizą už geriausią režisūrą ir dar visą karutį kitų festivalių prizų, apdovanojimų ir nominacijų, o visą filmą tylų šizofreniką vaidinęs Goslingas – palyginimų su jaunu Robertu De Niro.
Praėjusią savaitę LRT „Laba diena, Lietuva“ parodė reportažą iš Kauno, kur du savanoriai rišo balionus prie Laisvės alėjos grindinio. Taip jie norėjo atkreipti miestiečių dėmesį į prasidėjusias Kauno jaunimo dienas. Reportažo autorė prisipažino, kad jaunuoliai tris balionus riša specialiai priešais kamerą, nes pririštieji ryte jau sėkmingai dingo. Po to vienas jaunimo (vos ne parašiau „komjaunimo“) veikėjas džiūgavo, kad Kaune yra per 40 jaunimo organizacijų. Pakiliai jis pūtė dar vieną balioną.
Man šis reportažas pasirodė simptomiškas, nes rožinių balionų pūtimu juk užsiima ne tik savimi patenkinti Kauno savanoriai. Lietuvoje dabar nuolat atsiranda vis naujų premijų, kurių teikimus transliuoja televizijos. Ko gero, laikas steigti naują – už balionų pūtimą. Kandidatų būtų tikrai daug.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Tiranozauras“
„Tiranozauras“
„Mirtis per laidotuves“
„Mirtis per laidotuves“
„Pokštas arba saldainis“
„Pokštas arba saldainis“