7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tai filmas apie mus

Umberto Eco apie paskutinį Aleksejaus Germano filmą

 

Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Kinas
„Sunku būti Dievu“
„Sunku būti Dievu“
Lapkričio 8–17 d. vystančiame Tarptautiniame Romos kino festivalyje – pasaulinė Aleksejaus Germano filmo „Sunku būti Dievu“ premjera. Filmas sukurtas pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių 1964 m. parašytą to paties pavadinimo romaną. Pirmą kartą filmą pagal savo ir Svetlanos Karmalitos scenarijų Germanas rengėsi kurti 1968-aisiais. Tačiau po to, kai sovietų tankai įvažiavo į Prahos gatves, scenarijus atsidūrė ant lentynos. Antrąkart filmo pagal tą patį scenarijų ėmėsi kitas režisierius – vokietis Peteris Fleischmannas. Jo „Sunku būti Dievu“ pasirodė 1989-aisiais, tai buvo bendros Sovietų Sąjungos ir Vakarų Vokietijos gamybos filmas, kurtas netoli Jaltos specialiai pastatytose dekoracijose. Pagrindinį vaidmenį jame suvaidino lenkų aktorius Edwardas Żentara, taip pat vaidino Regimantas Adomaitis, režisierius Werneris Herzogas.
Germanas savo „Sunku būti Dievu“ pradėjo 1990 metais. Filmo, kuriame pagrindinis vaidmuo teko Leonidui Jarmolnikui, kūrimas užsitęsė. Aleksejus Germanas mirė 2013-ųjų vasarį. Po jo mirties žmona Svetlana Karmalita ir sūnus Aleksejus Germanas jaun. užbaigė filmą, kuriam stigo vos kelių techninių detalių. Romoje Germanas (po mirties) bus apdovanotas specialiu festivalio prizu už gyvenimo nuopelnus.
Vienu pirmųjų Germano filmo žiūrovų tapo gyvas Europos literatūros klasikas, literatūrologas Umberto Eco. Jis apie „Sunku būti Dievu“ parašė esė, kurią pateikiame skaitytojų dėmesiui.
 
Sunku būti Dievu, bet sunku būti ir žiūrovu, ypač šio žiauraus Germano filmo.
Visada maniau ir rašiau, kad kiekvienas tekstas (literatūros, teatro, kino ir bet kuris apskritai) adresuojamas tam tikram „pavyzdiniam skaitytojui“. Pirmojo lygmens skaitytojas nori tik sužinoti, kas vyksta ir kuo baigsis istorija. Antrojo lygmens skaitytojas, perėjęs pirmąjį, iš naujo skaito tekstą ir aiškinasi, kokia jo struktūra ir kokios pasakojimo ar stiliaus priemonės jį sužavėjo skaitant pirmą kartą.
 
Paprastai antrasis perskaitymas yra būtent antrasis. Jei neturėsime galvoje atvejų, kai tikslas – šalta formos analizė, kuria užsiima filologai, o ne tikri skaitytojai. Tiksliau, aš noriu pasakyti: analizuoti operatoriaus, montuotojo ir kitų darbą, aiškintis, kodėl „Diližanas“ – didis filmas, gali tik tas, kuris iš pradžių išgyveno pirmąjį lygį, jaudindamasis, ar pavyks Septintajam kavaleristų pulkui išgelbėti iš bėdos diližaną ir ar liks gyvas „mažylis“ Ringo, išėjęs kautis.
 
Apie Germano filmą pasakysiu, kad aukščiau pirmo lygmens pakilti labai sunku. Kai jūs patenkate į Boscho paveikslą, lieka tik klaidžioti po užkampius, net po tuos, kurių tikroje drobėje nė nematyti. Jūs einate hipnotizuojami siaubo. Reikia nemažai dvasios stiprybės, norint atkurti distanciją, kuri būtina perėjimui iš pirmojo suvokimo lygmens į antrąjį.
 
Žinoma, autorius savo tekste prideda nuorodų, pasakyčiau, net kabliukų, kviesdamas mus pereiti į tą patį antrąjį lygmenį. Turiu omenyje gausiai naudojamus ilgos trukmės kadrus, sukuriančius jausmą, kad į viską žiūrime iš atstumo (net tarsi iš kitos erdvės, todėl mūsų tas vaizdas lyg ir neliečia). Kažkas panašaus į brechtišką „Verfremdung“, kurį Brechtas suformulavo veikiamas maskvietiškų žinių apie Šklovskio „susvetimėjimo“, atsiribojimo efektą.
 
Bet kaip galima atsiriboti nuo to, apie ką pasakoja režisierius Germanas?
Dante, žinoma, išlindo iš pragaro duobės (nors vargu ar jam tai būtų pavykę be Vergilijaus), bet prieš tai perėjo visus ratus, ir, beje, ne kaip liudininkas, o kaip dalyvis, kuris periodiškai žavisi tuo, kas vyksta, o kartais mirtinai to bijo.
 
Maždaug panašios būsenos aš perėjau Germano filmo pragarą ir mane apimdavo siaubas, ir visai nepavykdavo atsiriboti. Šiame pragare, sukurtame iš nepakantumo ir kankinimų, iš šlykščių žiaurumo pasireiškimų, negalima egzistuoti atskirai, tarsi kalbama būtų ne apie tave, ne apie tave fabula narratur. Ne, filmas būtent apie mus, apie tai, kas su mumis gali atsitikti arba atsitinka, nors ir silpniau. Ne taip žiauriai fiziniu požiūriu.
 
Bet aš galiu įsivaizduoti, kaip tai turėjo suvokti žmonės, kuriems filmas buvo skirtas, – Brežnevo laikais, dar sovietiniais ir netoli pažengusiais nuo Stalino laikų. Būtent toje aplinkoje filmas tapo alegorija kažko, kas mums, žinoma, išslysta. Ko gero, tiems žiūrovams buvo dar sunkiau atsiplėšti nuo įspūdžio, privalomo pirmam lygmeniui.
 
Jei vis dėlto pavyksta išsilaisvinti iš tos užburiančios bjaurasties, atsiveria aspektai, kuriuos nesąmoningai išskyrėme jau antrame suvokimo lygmenyje. Tai įvairios kinematografinės citatos ir kai kurie montažiniai triukai, panaudoti filme.
 
Tačiau iš tikrųjų reikia tvirtos sveikatos ir mokėjimo sekti alegorijos logiką, kaip tai mokėjo daryti viduramžių skaitytojai, žinoję, kad viena sakoma, o visai kita turima omenyje (aliud dicitur et aliud demonstratur).
Apskritai, kalbėk nekalbėjęs. Malonios jums kelionės į pragarą. Palyginus su Germanu, Quentino Tarantino filmai – tai Waltas Disney’us.
 
Pagal „Novaja gazeta“ ir „Russia Beyond the Headlines“ parengė K. R.

 

„Sunku būti Dievu“
„Sunku būti Dievu“
„Sunku būti Dievu“
„Sunku būti Dievu“
„Sunku būti Dievu“
„Sunku būti Dievu“