Šiemet Londono kino festivalis vyko 57-tą kartą. Amžius – solidus, festivalis tik maždaug dešimčia metų atsilieka nuo seniausių ir svarbiausių Europos kino festivalių – Kanų, Venecijos, Berlyno, tačiau eina visai kitu keliu. Kai 1953 m. Londono kino kritikai su tuometiniu Britų kino instituto vadovu Jamesu Quinnu surengė pirmąjį festivalį, jo tikslas buvo parodyti Londono žiūrovams tai, kas tais metais buvo geriausia Venecijoje ir Kanuose. Nuo pat atsiradimo iki dabar Londono kino festivalis nesidrovi būti „festivalių festivaliu“ ir kasmet pristato vykusią kino panoramą. Tačiau tai netrukdo festivaliui turėti net tris konkursines programas.
Už festivalio kokybę atsako Britų kino institutas, o už prabangą ir raudonus kilimus – pagrindinis partneris „American Express“. Įtariu, kad pastarasis prisidėjo ir prie amerikietiškų filmų programoje gausos. Tačiau Londone ši detalė akis bado, matyt, tik man, nes visi anglakalbiai, kaip žinia, nemėgsta skaityti subtitrų ir renkasi filmus anglų kalba, ypač tuos, kuriuos vėliau rodys didieji kino teatrai, – Stepheno Frierso „Filomeną“ („Philomena“), Alfonso Cuarono „Gravitaciją“, Steve’o McQueeno „12 metų vergovės“ („12 years of slave“), Ethano ir Joelio Coenų „Levino Deiviso viduje“ („Inside Lewyn Davis“) ar Jasono Reitmano „Darbo dieną“ („Labour Day“). Didelių filmų ir skambių vardų buvo nemažai, prie raudonų kilimų besibūriuojantiems „žvaigždžių gaudytojams“ buvo ką veikti, tačiau gausiai restauruota klasika ir gana nuosekli įdomiausių metų filmų panorama džiugino ir sinefilus.
Londono kino festivalį pavadinčiau žiūrovų festivaliu, nes net į specialiuosius seansus keliavo ne kino pramonės svečiai, o daug pinigų už bilietus pakloję londoniečiai. Žurnalistams ir profesionalams garantuoti buvo tik specialūs seansai, pradėti rengti beveik tris savaites prieš festivalį. Manau, kad ir programoje geriau orientavosi ne kino žmonės, o paprasti žiūrovai, nes filmai, kartais labai nevykusiai, buvo suskirstyti temomis: „Meilė“, „Drąsa“, „Jaudulys“, „Juokas“, „Kelionė“, „Kultas“, „Garsas“, „Debatai“ ir „Šeima“.
Tokią programos koncepciją pristatė pernai naujai išrinkta festivalio vadovė Clare Stewart. Pokyčius paskatino tai, kad paprastiems žiūrovams programų pavadinimų „Horizontai“, „Panorama“, „Kritikų savaitė“ ir pan. esą ne visada pakanka renkantis filmą. Supaprastintas filmų klasifikavimas pagal temas aiškiai brėžia komercinę festivalio kryptį. Turiu pripažinti, iš pradžių buvo painu, kai, tarkime, į „Meilės“ programą kartu buvo sudėti restauruoti Jeano Cocteau „Gražuolė ir pabaisa“, Luchino Visconti, Jacques’o Demy, Nicholaso Ray’aus filmai, keletas lengvų melodramų, tokių kaip ypač gražiai nufilmuotas, bet kartais ligi absurdo kvailas Anne Fontaine filmas „Dievinti“ („Adore“), dokumentinis Lucos Guadagnino „Bertolucci apie Bertolucci“, Roberto Minervini drama „Sustabdyti plakančią širdį“ („Stop the Pounding Heart“) ir filmai – festivalių „žvaigždės“: rumuno Calino Peterio Natzero „Vaiko poza“, Sebastiano Lelio „Gloria“, Asgharo Farhadi „Praeitis“. Programą iškilmingai atidarė Abdellatifo Kechiche’o filmas „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“.
„Drąsos“ programa prasidėjo kito prancūzo, Alaino Guiraudie filmu „Nepažįstamasis prie ežero“, kuris man yra vienas geriausių šių metų filmų. Joje taip pat buvo parodytas Bruno Dumont’o „Kamilė Klodel, 1915“, François Ozono, Martino Provost filmai bei Berlyne kelis prizus pelnęs Daniso Tanoviciaus „Vaizdelis iš metalo laužo surinkėjo gyvenimo“. Šioje programoje pristatytas ir restauruotas Amerikos nepriklausomojo kino pradininkės Shirley Clarke cinéma vérité stiliumi nufilmuotas filmas „Jasono portretas“ („Portrait of Jason“) – dvylika valandų režisierės interviu su kabareto šokėju ir prostitute Jasonu. Šį filmą Ingmaras Bergmanas pavadino pačiu neįtikimiausiu jo gyvenime matytu filmu.
„Juoko“ programoje išsiskyrė amerikietės Nicole Holofcener komedija „Viskas pasakyta“ („Enough said“), kur pagrindinį vaidmenį atliko Julia Louis-Dreyfus, beje, filmas netrukus turėtų pasirodyti Lietuvos kino teatruose. „Jaudulio“ programoje įsiminė vieno aktoriaus Roberto Redfordo suvaidintas J.C. Chandoro filmas „Viskas prarasta“ („All Is Lost“), sekantis netikėtą laivo avariją patyrusio buriuotojo išgyvenimo vandenyne istoriją. Filmas, kuriame nuskamba ne daugiau kaip dešimt žodžių, įtraukia į nuožmią civilizacijos ir gamtos kovą. Tarp jaudulį žadinančių filmų buvo ir atnaujintas Romano Polanskio bei Franko Simono dokumentinis filmas „Čempiono savaitgalis“ („Weekend of a Champion“) apie lenktynininką Jackie Stewartą. Kultinių filmų programą atidarė Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“, tarp kultinių filmų – ir restauruotas legendinis britų režisieriaus Cyrilo Frankelo siaubo filmas „Raganos“ („The Witches“) bei naujasis Terry Gilliamo kūrinys „Nulinė teorema“ („The Zero Theorem“).
Visų svarbių filmų nepavyks paminėti, bet kiekvienoje programoje jų buvo tikrai nemažai. Man festivalio atradimu tapo australų režisieriaus Kimo Mordaunto filmas „Raketa“ („The Rocket“). Jo veiksmas vyksta laukinėje Laoso gamtoje, kur ramų gyvenimą sujaukia naujos hidroelektrinės statyba. Pagrindinis herojus Alho, pagal vietinių prietarus, su savimi į gyvenimą atsinešė prakeiksmą, nes išgyveno, o jo brolis dvynys gimė negyvas. Jis siekia sau ir kitiems įrodyti nesąs prakeiktas. Filmo kontekstas – sudėtinga politinė šalies situacija, visuomenės kaita ir kasdienybėje gyva mitologija. Režisierius filmą kūrė remdamasis savo dešimties Laose praleistų metų patirtimi, filmo herojai yra jo sutiktų žmonių prototipai. Kai kurios filmo scenos nufilmuotos dokumentiškai.
Londono kino festivalio organizatorius Britų kino institutas, laikydamas programos kartelę, balansuoja tarp į skirtingas programos dalis integruotos kino klasikos ir nacionalinių kinematografijų propagavimo. Čia pasitaiko ir ypač gerų filmų, tokių kaip pagrindiniame konkurse dalyvavęs ir Europos Parlamento LUX prizininkų programoje Lietuvoje rodytas „Savanaudis milžinas“ (rež. Clio Barnard), ir prastas žanro bandymas „Juodoji giria“ („Blackwood“, rež. Adam Wimpenny). Karališkosios šeimos iniciatyva 1933 m. įkurtam Britų kino institutui priklauso didžiausias pasaulyje kino archyvas. Londono širdyje įsikūrusiame jo pastate veikia visuomenei atvira videoteka, kino biblioteka ir nuolat konceptualias retrospektyvas bei edukacines programas siūlantis kino teatras. Tarp dvidešimties restauruotų Londono festivalio programos filmų vienas svarbiausių – restauruotas 1924 m. „Everesto epas“ („The Epic of Everest“) apie pirmąją D. Britanijos ekspediciją į Everestą, pasibaigusią alpinistų mirtimi. Johnas Noelis užfiksavo filme Vakarų kultūros dar nepaliestą tibetiečių gyvenimą ir Himalajų grožį. Simono Fisherio Turnerio garso takelio lydimas filmas dabar atrodo meditatyvus ir modernus.
Nors britų kino sistema veikia puikiai, didžioji žiūrovų dalis yra, baisu pasakyti, mažiau atvira nei, tarkime, nors ir nedildelė, bet Vilniaus festivalių užgrūdinta publikos saujelė. Britai nepakantūs viskam, kas kiek labiau nutolsta nuo vakarietiško žvilgsnio perspektyvos. Neabejoju, kad tokių filmų buvo daug, bet įstrigo kelių kino žinovų komentarai po austrų režisierės Kitty Green dokumentinio filmo „Ukraina – ne viešnamis“, esą režisierė filme menkina moteris, žemina filmo herojes. Venecijos kino festivalyje pristatytas filmas atskleidžia, kas slypi už Ukrainos feminisčių organizacijos „Femen“. Pasakodamos apie maišto motyvus, filmo herojės vis mini paslaptingąjį Viktorą. Palaipsniui ima aiškėti, kad jis – itin patriarchališkas organizacijos lyderis, manipuliuojantis merginomis komerciniais ir dar nežinia kokiais tikslais. Filmo herojų portretai liūdnokai pritaria daugeliui Rytų Europos moterų stereotipų. Tačiau filmas baigiasi optimistiška gaida – nuolat kartojami feministiniai lozungai kelių herojų galvose iš tiesų pažadina tikras idėjas, norą veikti.
Filmas buvo rodytas dokumentinio kino konkursinėje programoje, o jos nugalėtoju tapo austrų režisieriaus Paulo Juliano Roberto filmas „Mano jokia šeima“ („Meine keine Familie“). Tai filmas apie Vienos akcionistų lyderio Otto Muehlio įkurtą vieną didžiausių pasaulyje komuną, kuri neigė klasikinės šeimos dėsnius ir propagavo laisvus lytinius santykius. Joje gimę vaikai nežinojo savo biologinių tėvų, tarp jų ir 12 metų komunoje praleidęs filmo režisierius. „Mano jokia šeima“ naudojama archyvinė medžiaga ir dabartiniai jos narių interviu atskleidžia, kokią stiprią emocinę įtaką komunos ideologija turėjo jos narių gyvenimui.
Pirmojo vaidybinio filmo konkurso nugalėtoju tapo Singapūro režisieriaus Anthony Cheno drama „Ilo Ilo“, šiemet Kanuose pelniusi „Auksinės kameros“ prizą. Paremtas režisieriaus autobiografija filmas kelia su klasine visuomene ir rasine nelygybe susijusius klausimus. Drama prasideda, kai į singapūriečių šeimą iš Filipinų atvyksta auklė Teresa. Iš pradžių engiama, auklė palengva užsitarnauja pagarbą ir ima keisti šeimos gyvenimą.
Pagrindinio konkurso, kuriame dalyvavo trylika filmų (kai kurie jau apkeliavo nemažai festivalių), nugalėtoju tapo D. Britanijoje gyvenančio lenko Paweło Pawlikowskio nespalvotas filmas „Ida“, šiemet jau pelnęs prizus Toronto, Gdynės ir Varšuvos kino festivaliuose. Juodojo poetinio kino estetikos persmelktas filmas nukelia į 7-ąjį dešimtmetį, kur karo metais išgelbėta ir vienuolyne užauginta žydė Ida prieš įšventinat ją į vienuoles sužino apie savo kilmę ir leidžiasi kartu su savo naujai atrasta teta ieškoti tikrosios tapatybės. Kalbėdama apie filmą, festivalio vadovė Claire Stewart prisiminė Robert’o Bressono mintį apie aktorystę: „Svarbu yra ne tai, ką man rodo, o tai, ką nuo manęs slepia. O už viską svarbiau tai, ką aktoriai net nenutuokia turintys.“ Režisierius, aktorės Agata Kulesza, Agata Trzebuchowska bei operatoriai Ryszardas Lenczewskis ir Łukaszas Żalis sukūrė ypatingą, pastaruoju metu naujai atgyjančio nespalvoto kino burtą.
Tarp konkurso dalyvių – naujausi Davido Mackenzie’o, Xaviero Dolano, Johnatano Glazerio, Richardo Ayoade’s, Hirokazu Kore-edos darbai. Vienas įdomiausių man pasirodė prancūzų režisierės Catherine Breillat autobiografija grįstas filmas „Silpnumo prievarta“ („Abuse de faiblesse“). Absurdiškas siužetas, kai intelektuali menininkė (Isabelle Huppert) atiduoda visą savo turtą beveik nepažįstamam vyrui, aktorės ir režisierės rankose tampa realistiška žmogaus psichikos analize. Įdomus ir egiptiečio Ahmedo Abdallos filmas „Skiautės ir skarmalai“ („Farsh w ghata“), meditatyviai perteikęs Egipto revoliucijos tikrovę. Apie siaubingą jos eigą filme kalba ne šūviai ir kraujas, o tik tyla, skiautės bei skarmalai, – kartais tai visa, kas liko iš egiptiečių gyvenimo.
