7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Istorijos apie save

„Scanoramos“ dienoraščio

 

Živilė Pipinytė
Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Kinas
„Nepažįstamasis prie ežero“
„Nepažįstamasis prie ežero“
Atidarydama „Scanoramą“ Europos kino forumo direktorė Gražina Arlickaitė pabrėžė, kad festivalis nesirengia pataikauti žiūrovams. Tai svarbu, nes vis dažniau nepalieka įspūdis, kad šiuolaikinio kino kūrėjai stengiasi visaip tiems žiūrovams įtikti: supaprastina kino kalbą, vengia sudėtingesnių minčių ir nori, kad jų filmo žiūrovas, neįdėjęs jokių intelektualinių pastangų, jaustųsi gražus ir protingas. Todėl, matyt, tokią paklausą tarp festivalių turi pseudofilosofija a la Kim ki-dukas.
 
Be abejo, šių dienų kinas yra kryžkelėje: postmodernizmas pastebimai išsisėmė, daug produktyvesnis atrodo grįžimas prie 7-ojo dešimtmečio modernaus kino formų ir idėjų. Paprastumas, bet ne supaprastinimas šiais laikais gali būti visai avangardiškas. Tai įrodo ir kol kas didžiausią įspūdį iš „Scanoramos“ programos filmų man padaręs prancūzų režisieriaus Alaino Guiraudie „Nepažįstamasis prie ežero“. Nuolat balansuojantis tarp grynos poezijos ir obsceniškumo, juodojo humoro ir tragedijos, šis erotinis trileris, kuris kartu dar yra ir pastišas, atrodo tikra kino puota.
 
Nevienprasmiškas filmo metaforas režisierius kuria palaipsniui, bet nuo pat pradžių jis nuosekliai augina įtampą. Veiksmo vieta apsiriboja gėjų paplūdimiu prie ežero. Vanduo, saulė, miškelis – uždara erdvė, kurioje susitinkama pasimėgauti atostogų ramybe ir seksu, susipažinti, pabendrauti, pasirinkti partnerį, tai leidžia ir žiūrovui apsiprasti su gana neįprastais vaizdais ir personažų nuogumu. Daug nuogų vyrų kūnų – vieni gražesni, kiti jau „ne prekinės“ išvaizdos, daug sekso – čia pat, miškelyje, į kurį vyrai vaikšto reguliariai. Čia ir atvažiuoja Frankas (Pierre Deladonchamps). Jo tikslai nesiskiria nuo kitų paplūdimio mėgėjų. Frankas jaunas ir gražus, todėl renkasi jis, o ne jį. Frankas bendrauja su atokiau nuo visų sėdinčiu storuliu. Šis – pirmoji mįslė, kurią užmena režisierius. Ką čia veikia merginos paliktas heteroseksualas? Ko jis laukia?
 
Paskui paplūdimyje pasirodo Mišelis, kurio tobulai raumeningas kūnas ir juodi ūsiukai vieniems, be abejo, primins Freddie Mercury, kitiems (šiek tiek vyresniems) – Holivudo gražuolius Tomą Sellecką ar Burtą Reynoldsą. Franką traukia Mišelis, bet šis turi kitą, pavydų partnerį. Vieną vakarą Frankas stebi, kaip Mišelis nuskandina pavyduolį. Įtampa dar labiau stiprėja, nes akivaizdu, kad suartėjęs su Mišeliu Frankas pradeda žaisti su mirtimi. Guiraudie nuosekliai rutulioja Eroto ir Tanato temą, susiedamas fizinį geismą su mirties troškimu. Kitą šio troškimo atspindį įkūnija paslaptingas storulis. Tačiau Guiraudie skverbiasi dar giliau – jis nori suprasti, kur slypi tų vyrų solidarumas ir pasitikėjimas, o gal net diskretiškumas, parodyti jų vienatvės tragizmą, ironiškai pasvarstyti apie LGBT bendruomenės generuojamas laisvės utopijas. „Nepažįstamojo prie ežero“ personažai yra visiškai laisvi, režisierius taip pat laisvai peržengia visus tabu, bet kartu ir atskleidžia kitą tos laisvės pusę.
 
Netrukus paplūdimyje pasirodo ir tardytojas, kuris nori susekti serijinį žudiką. Tardytojas suformuluoja dar vieną akivaizdžiai režisieriui svarbią mintį apie šiuolaikinio pasaulio hedonizmą ir kainą, kurią už jį reikia sumokėti. Juk gėjų paplūdimys – ideali vieta ne tik troškimų išsipildymui, bet ir vienatvei, kuri neišvengiama, kai gyvenimo tikslas – mėgautis malonumais. Jau filmo pradžioje trumpai, bet gana išsamiai apibūdinęs antraplanius filmo personažus, režisierius prabyla ir apie tai, kad šie atostogaujantys ar nuo kasdienybės rutinos pabėgę žmonės iš esmės nesusimąsto, kas yra ir ko trokšta iš tikrųjų. Gal tikros meilės, draugystės, o gal tik nusikratyti vienatvės arba begalinio nuobodulio ir tuštumos? Tačiau ir tardytojas – dar viena metafora apie tai, kad protas ir įžvalgumas vis dėlto negali apsaugoti nuo blogio.
 
Bet „Nepažįstamasis prie ežero“ visai ne didaktiškas filmas, net atvirkščiai. Guiraudie nuolat keičia pasakojimo toną – komiški epizodai rodomi pramaišiui su baisiomis scenomis arba atvira parodija (Mišelis pliuškenasi ežere, o paskui išnyra iš jo tarsi meilės deivė Afroditė), bet siaubo atmosfera vis stiprėja. Režisierius leidžia prisiminti ir Hitchcocką, ir Georges’ą Bataille’į, Freudą ir pornografinius gėjų filmus, ir kiekvienąkart sėkmingai apgauna, nes čia niekas nėra tas, kas atrodo, o istorija nėra ta, kurią sau susikuriame. Juk neatsitiktinai Guiraudie nuolat kartoja tuos pačius rakursus ir kadrus: paplūdimio panoramą, mašinų stovėjimo aikštelę, miškelį, pabrėžia filmo paslaptingumą. Tokio gražaus, įtraukiančio ir kartu daugiaprasmio filmo jau seniai neteko matyti.
 
Visiška jo priešingybė pasirodė „Scanoramos“ atidarymo filmas – eksperimentinis švedės Mios Engeberg „Belvilio kūdikis“. Regis, režisierė viename filme racionaliai surinko viską, kas dabar aktualu šių dienų kine. Ji pasakoja autentišką istoriją apie meilę Paryžiuje sutiktam nusikaltėliui, kuris vėl pasirodo jos gyvenime (tiksliau, jo balsas ir telefonu nufilmuoti vaizdai), bet kartu konstruoja filmą kaip bandymą rasti savo tikrąją tapatybę. Tam ji pasitelkia ne tik meilės istoriją, bet ir tėvo ar senelės biografijų fragmentus, taip pat prisiminimus apie jaunystėje didelį įspūdį jai dariusią anarchistę, situacionistę Florence Rey, kuri buvo teisiama už įvykį, dėl kurio žuvo penki žmonės. Režisierė dursto filmą iš vaizdų, nufilmuotų telefonu, „Super 8“ ar 16 mm kameromis, vadinamųjų „atrastų“ kadrų, taip pat televizijos kronikos, šeimos fotografijų, savo pirmo mokomojo etiudo. Tai turi atkurti, vizualizuoti atminties procesą, kurį matome filme ir prie kurio jau nuo pirmų kadrų gana dirbtinai prikergiamas mitas apie Orfėjų ir Euridikę. Bet kuo toliau tęsiasi filmas, tuo labiau supranti, kad tai tik kino ir savęs imitacija (taip kaip imitacija yra mylimojo Vincent’o balsas, nes titruose atsiranda Olivier Desautelio pavardė), neva ypatingos patirties simuliacija. Bandymui sukurti save vis dėlto neužtenka nuolat pabrėžiamų kairuoliškų idėjų (Vincent’ą ji linkusi laikyti auka, pateisinti, režisierei jis tik kalėjimo sistemos auka) ar banalių meilės deklaracijų, nes menininkės asmenybės už visų tų monotoniškų bandymų išsiaiškinti, prisiminimų, chaotiškų vaizdų ir banalių monologų paprasčiausia nėra. Nėra asmenybės, todėl ir „Belvelio kūdikis“ – tik gana manieringas „europudingas“.
 
Panašų įspūdį paliko ir Valerios Bruni Tedeschi „Pilis Italijoje“. Tai taip pat autobiografiniais motyvais grįstas filmas, bet jis, nors ir atspindi visus madingus šių dienų Europos kino motyvus – tapatybės paieškas, dirbtinį apvaisinimą, AIDS, turtingų paveldėtojų būties tuštumą, Paryžiaus menininkų gyvenimą, senųjų aristokratų degradaciją ir t.t., – ko gero, bus iki galo suprantamas tik gana siauram ratui, nes filme svarbi kiekviena užuomina. Tai filmas saviems, kuriems bus aišku, kodėl režisierės motina Marisa Borini vaidina filmo herojės motiną, o režisierius Xavier Beauvois – demagogą alkoholiką ir šeimos draugą, kodėl gražuolio Louis Garrelio (beje, su režisiere juos penkerius metus siejo meilės ryšys) suvaidintas Natanas – keturiasdešimtmetės buvusios aktorės Luizos (ją suvaidino pati Bruni Tedeschi) meilužis – nenori teatre vaidinti transvestito, kodėl iš Aki Kaurismäki filmų pažįstamas André Wilmsas įkūnija nevykėlį režisierių – Natano tėvą (manau, aiškinti, kas yra Garrelio tėvas, nėra reikalo), o Natano motiną – Erico Rohmero „Žaliojo spindulio“ Marie Riviere, kodėl filmas kurtas kadaise režisierės šeimai priklausiusioje pilyje, kodėl jis dedikuotas nuo AIDS 2006 m. mirusiam režisierės broliui Virginio, kodėl kartu su finaliniais titrais ekrane pasirodo pamirštos italų dainininkės kadrai... Žinoma, galima atmesti visas šias netiesiogines nuorodas, bet tada iš visos tos personažų, įvykių, situacijų gausybės, ko gero, liks tik pasakojimas apie infantilią ir temperamentingą keturiasdešimtmetę, kuri vis dar reikalauja iš pasaulio vykdyti visus jos norus.
 
B. d.
„Nepažįstamasis prie ežero“
„Nepažįstamasis prie ežero“
„Belvilio kūdikis“
„Belvilio kūdikis“
„Pilis Italijoje“
„Pilis Italijoje“