64-osios Berlinalės laureatai
Šiemet Berlinalės konkursinė programa buvo kaip reta silpna. Net kasdienio festivalio žurnalo „Screen“ kritikai retam filmui skyrė daugiau nei dvi „žvaigždutes“, o po spaudos peržiūrų dažniau skambėjo ne plojimai, o niūrokas „buuuuu“. Daugiausia entuziazmo ir plojimų sulaukė paskutinėmis festivalio dienomis parodyta Richardo Linklaterio „Vaikystė“ („Boyhood“).
Krėsle prie televizoriaus
Prieš kelerius metus jauno amerikiečių režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Pabaisos iš laukinių pietų“ (LRT kultūra, 26 d. 21 val.) sulaukė didžiulio atgarsio: filmą apdovanojo Sandanso ir Kanų kino festivaliai, režisierius buvo lyginamas su didžiausiais kūrėjais. Pasakojimas apie šešerių metų mergaitę Hašpupę (Quevenzahné Wallis), kuri kartu su mirštančiu tėvu gyvena nuo pasaulio vandens atskirtame kaimelyje Misisipės deltoje, – tai šiuolaikinė pasaka apie gyvenimą po katastrofos. Filme ji tiesiogiai neįvardijama, nors veiksmo vieta iškart primena matytus televizijos reportažus, o dekoracijos buvo sukurtos iš nuo Katrinos uragano nukentėjusio miestelio liekanų. Studijų metais Zeitlino suburta vienminčių grupė „Court 13“ į Luizianą persikėlė dar 2007-aisiais, kai režisierius kūrė trumpametražį filmą apie nuo uragano nukentėjusiųjų artimuosius.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vienas garsiausių Irano kino režisierių Mohsenas Makhmalbafas, gyvenantis emigracijoje, pradėjo rengtis naujausio filmo filmavimui Tbilisyje. „Prezidentas“ bus pirmasis jo vaidybinis filmas po penkerių metų pertraukos. Tai pasakojimas apie diktatorių ir jo anūką, kuris nori pažinti paprastų žmonių gyvenimą ir surengia valstybės perversmą. Vienas iš filmo prodiuserių yra vokiečių režisierius Werneris Herzogas.
Krėsle prie televizoriaus
43-iajam tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus
Metinį festivalių ciklą tradiciškai pradedantis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet patyrė netikėtą nuostolį: nebaigusį rengti programos, jo meninį direktorių Rutgerį Wolfsoną ištiko sunki liga. Galbūt todėl IFFR atrodė kiek sumenkęs, nors jo dienos (sausio 22 – vasario 2) tekėjo kaip įprasta: vyko vaidybinių ir trumpo metražo filmų konkursai, veikė informacinės sekcijos ir teminiai rodymai. Tik svečių ir žiūrovų pastebimai sumažėjo. Idėjinis 43-iojo festivalio branduolys buvo Wolfsono dar spėta sudaryti programa „Europos valstybė“ – turnė po ES šalis, mėginant įvertinti jų autorinio kino patirtis, tarp kurių dominavo imigrantų problemos.
64-oji Berlinalė jau įpusėjo
Berlinalė veikia kaip gerai suteptas mechanizmas. Peržiūros nevėluoja, garsas ir vaizdas nestringa, eilės prie bilietų ar į sales juda greitai. Panašų įspūdį palieka ir konkursinės programos filmai: atrodo, kad kino konvejeris veikia sklandžiai ir ne vienas originalesnis sumanymas nelieka neišnaudotas – dalis konkursinių filmų gimė jų kūrėjams gerai apsvarsčius vieno ar kito garsaus filmo ypatybes.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Antradienį (vasario 4 d.) Maskvoje jau šešioliktą kartą įvyko Rusijos kinotyrininkų ir kino kritikų gildijos premijų teikimo ceremonija. Geriausiu 2013 m. filmu pripažintas Aleksandro Veledinskio filmas „Geografas gaublį pragėrė“.
Nauji filmai – „12 vergovės metų“
Steve’as McQueenas turbūt bus pirmasis videomenininkas, laimėjęs prestižinę Turnerio premiją, atstovavęs Didžiajai Britanijai Venecijos bienalėje ir nominuotas „Oskarams“ už trečią savo pilnametražį filmą „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“, JAV, 2013). Neabejoju, kad šis kūrėjas gaus ne vieną statulėlę.
Šiuolaikiniams režisieriams vis dažniau filme užtenka vienos minties. Ji gerai sukramtoma, neskubant virškinama per visą filmą, nesukelia nepatogumų ir yra visiems aiški. Tiems, kurie nesupranta, išmintingasis Holivudas mintį dar pakartoja, įdėjęs į kurio nors personažo lūpas. Žinoma, filmas filmui nelygu. Kuris nors režisierius tą mintį pateiks grakščiai, antras sukurs atrakcioną, trečias dar sugebės įtikinti žiūrovą, kad jis ir yra pats tikriausias estetas, sugebantis suvokti didįjį grožį, o ketvirtas ir pats patikės esąs talentingas kūrėjas.