Istorinės praeities įvertinimas, tapatybės paieškos, socialinė įtampa, seksualumas, virsmas suaugusiu žmogumi, meilė – tai tik keletas aktualių temų, kurias nagrinėja šių metų Vokiško kino dienos.
Jau ketvirtą kartą Goethe’s institutas kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje į Lietuvą atveža kino naujienas iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Vasario 26 d. Vilniuje prasidedančiose Vokiško kino dienose bus parodyta 12 įvairių temų ir žanrų naujų kino filmų. Per mėnesį jie aplankys septynių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Nidos – kino teatrų sales.
„Vokiški filmai turi rimto ir sunkiai įkandamo kino reputaciją. Mūsų rengiamos kino dienos griauna šį stereotipą, – sako Goethe’s instituto Lietuvoje vadovė Johanna M. Keller. – Žinoma, vokiškas kinas dažnai nagrinėja nemalonius ir sudėtingus gyvenimo aspektus – praeities naštą, sunkumus ieškant tikrojo gyvenimo kelio, migraciją ir kt. Tačiau Vokiško kino dienos įrodo, kad šias temas įmanoma pateikti linksmai ir su ironija. Tai ir yra šio kino stiprybė.“
Vokiško kino šventę Vilniuje atidarys tragikomiška satyra – režisierės Frauke Finsterwalder „Tamsioji pusė“ („Finsterworld“, 2012–2013). Filmo scenarijų ji rašė kartu su vyru, šveicarų rašytoju Christianu Krachtu. Šis didelės sėkmės sulaukęs režisierės debiutas – tarsi mozaika, susidedanti iš įvairių atskirų ir tarpusavyje netikėtai susisiejančių istorijų. Jos pasižymi gerais dialogais ir atskleidžia tam tikrus vokiečių istorijos, tapatybės ir visuomenės stereotipus. Pati režisierė filmą apibūdina kaip siekį atsisakyti vokiškame kine vyraujančio sauso realizmo. Ji tarsi sako: jei visa tai nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė garsi vokiečių aktorė Corinna Harfouch ir lenkas Jakubas Gierszałas.
Svarbus dienų akcentas – Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013). Jo tema aktuali ir Vokietijai, ir Lietuvai, bet abiejų šalių viešojoje erdvėje vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio. Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių odisėja į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai, jie čia ieško duonos. Didžioji dalis filmo buvo kurta Lietuvoje, „Vilko vaikuose“ vaidina ir lietuvių aktoriai Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius, Aleksas Kazanavičius ir kt. Į Lietuvą atvyks ir režisierius, kurio mamos šeima kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos ir buvo persekiojama kraštą okupavusių rusų. Ostermannas dalyvaus susitikimuose su žiūrovais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Spalvų ir įspūdingų vaizdų gausa išsiskirs Detlevo Bucko nuotykių filmas „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“), sukurtas pagal didžiulės sėkmės sulaukusį istorinį Danielio Kehlmanno romaną, 2007 m. išleistą ir lietuviškai. Filme pasakojama apie dviejų vokiečių genijų ir ekscentrikų – gamtininko, keliautojo ir geografo Alexanderio von Humboldto bei matematiko Karlo Friedricho Gausso – pastangas XIX a. išplėsti pasaulio suvokimą. Pirmasis tai darė keliaudamas po tolimus kraštus – filme gausu nuostabaus grožio vaizdų iš Amazonės džiunglių. Antrasis bandė apskaičiuoti pasaulį, užsidaręs savo kambarėlyje. Abiem filmo herojams bus lemta susipažinti tik gyvenimo pabaigoje, tapusioje nauja pradžia.
Šiųmetinės Vokiško kino dienos išsiskiria filmų jaunimui gausa. Sensacija netikėtai tapusių ir Lietuvoje pernai rodytų „Storulių“ režisieriaus Axelio Ranischo antrojo filmo „Jaučiuosi disko“ („Ich fühl mich Disco“, 2013) pagrindinis herojus – homoseksualus paauglys Florianas. Jis ieško tapatybės ir bando suvokti savo seksualinę orientaciją. Austrų kino režisierės Katharinos Mückstein filme „Talėja“ („Talea“, 2013) pasakojama apie sudėtingus ką tik iš kalėjimo išėjusios motinos ir jos meilės išsiilgusios paauglės dukters santykius. Pagal Alinos Bronsky populiarią knygą sukurto Bettinos Blümner filmo „Šukparkis“ („Scherbenpark“, 2012) dėmesio centre – paauglė Saša, gyvenanti socialinės rizikos aplinkoje ir kovojanti dėl išlikimo. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Jasna Fritzi Bauer 2013 m. Maxo Ophülso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią jaunos aktorės vaidmenį.
Netradiciniu požiūriu į kiną išsiskiria vokiečių režisieriaus Jakobo Lasso tragikomedija „Meilės didkepsniai“ („Love Steaks“, 2013), pernai Miuncheno festivalyje pelniusi kino premiją „Förderpreis Neues Deutsches Kino“ visose kategorijose. Filmo kūrėjai vadina savo kūrinį „pirmuoju FOGMA („Rules Are Freedom“) filmu pasaulyje“. Filmavimo aikštelėje buvo nuolat improvizuojama, aktoriai turėjo tik dialogų ir siužeto gaires. Šio filmo veiksmas nukels į prabangų viešbutį, tiksliau, į jo virtuvę ir masažo saloną, kur ir dirba filmo herojai.
Tikrais faktais pagrįsta Wernerio Swisso Schweizerio drama „Įsimylėję priešai“ („Verliebte Feinde“, 2012) pasakoja neįprastos šveicarų poros – katalikų intelektualo Peterio von Roteno ir protestantų kovotojos už moterų teises Iris von Roten meilės istoriją. 1943–1950 m. jie parašė vienas kitam apie 1 300 laiškų, kuriuose diskutavo apie feminizmą, religiją, politiką, literatūrą, meilę, seksualumą. Sakoma, kad Iris ir Peteris buvo viena gražiausių, garsiausių ir labiausiai provokuojančių porų šveicarų istorijoje, nes jų santykiai išreiškė politikos ir moralės opoziciją. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Mona Petri ir Fabianas Krügeris.
