7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šalti fejerverkai

64-osios Berlinalės laureatai

Živilė Pipinytė
Nr. 7 (1068), 2014-02-21
Kinas
„Vaikystė“
„Vaikystė“

 

Šiemet Berlinalės konkursinė programa buvo kaip reta silpna. Net kasdienio festivalio žurnalo „Screen“ kritikai retam filmui skyrė daugiau nei dvi „žvaigždutes“, o po spaudos peržiūrų dažniau skambėjo ne plojimai, o niūrokas „buuuuu“. Daugiausia entuziazmo ir plojimų sulaukė paskutinėmis festivalio dienomis parodyta Richardo Linklaterio „Vaikystė“ („Boyhood“). Tai savaip unikalus filmas, nes režisierius jį kūrė dvylika metų – filmavo berniuko Meisono ir jo šeimos istoriją, o kartu pasakojimą apie brendimą. Kadaise pirmasis tai pabandė François Truffaut – paauglys Antuanas Duanelis iš „Keturių šimtų smūgių“, kurį vaidinęs Jeanas-Pierre’as Leaud subrendo žiūrovų akyse, skirtinguose režisieriaus filmuose tapo dezertyru, įsimylėjėliu, vyru, bet liko tuo pačiu personažu. Linklateris dvylika metų filmavo tą patį berniuką Ellarą Coltrane’ą, kuris ir įkūnijo Meisoną. Panašiai kaip Truffaut, režisieriui svarbiau ne fizinės permainos, bet tos vidinės, kurias taip mėgsta fiksuoti literatūra, kai keičiasi ne tik kūnas, bet savęs ir kitų suvokimas, atsiveria vis naujos pasaulio briaunos, vyksta svarbūs susitikimai.
 
Su Meisonu susipažįstame mokyklos kieme, kai jo pasiimti po pamokų ateina mama (Patricia Arquette). Netrukus kadre atsiranda vyresnioji Meisono sesuo Samanta, paskui kažkoks piktas vyriškis, kuris negali sulaukti Meisono mamos. Mama aiškina jam, kad yra atsakingas žmogus ir todėl negali palikti vaikų vienų. Netrukus ji pasakys vaikams, kad nusprendė grįžti į gimtinę, kur tęs kadaise nutrauktus mokslus. Taip punktyriškai režisierius žymi pasakojimo ribas – tai bus ne tik Meisono, bet ir jo šeimos istorija. Vaikų viltis, kad į šeimą sugrįš po Aliaską klajojęs infantiliškas tėvas (Ethan Hawke), neišsipildo, bet visą filmą bus įdomu stebėti, kaip keičiasi ne tik Meisonas, bet ir jo tėvai, kaip jie kovoja už save, nepasiduoda sunkumams, renkasi gyvenimo kelius. Mama nesėkmingai ieškos meilės: vienąkart ištekės už konservatyvaus alkoholiko, kitąkart už savo studento, bet kad ir kas vyktų, vaikai jai bus svarbiausi. Tėvas muzikantas ilgiau užtruks ieškodamas savo vietos, bet pagaliau ir jis ras mylimą moterį, sukurs namus, tačiau visada liks svarbus savo vaikams, nors kartais ir pernelyg didaktiškas ar šnekus. Ypač filmui gerokai persiritus į antrą pusę (iš viso jis trunka 164 minutes), ilgi pokalbiai tarp tėvo ir sūnaus stiliaus ir turinio požiūriu vis labiau primins Linklaterio trilogiją, ypač paskutinę jos dalį „Prieš vidurnaktį“, iš kurios į „Vaikystę“, deja, atrodo atklydęs ir Hawke’o herojus.
 
Vis dėlto „Vaikystėje“ Linklateris subtiliai kuria būtent amerikietiškos šeimos istoriją, pamažu, per iškalbingas detales, herojų permainas atskleisdamas jos nekintančias vertybes. Veiksmas vyksta Amerikos provincijoje, tad ir kasdienybė čia, matyt, keičiasi lėčiau, nepaisant naujų vėjų. Kintantį laiką Linklateris pabrėžia fone skambančia muzika, Meisono iškyla į dar vienos knygos apie Harį Poterį pristatymą ar būsimo prezidento Obamos rinkimų kampanija, į kurią kairiųjų pažiūrų tėtušis įtraukia ir sūnų – jie kartu stato gatvėje Obamos reklaminius stendus, bei kitokiais panašiais kasdieniškais įvykiais. Kita vertus, tas pabrėžtinas istorijos amerikietiškumas bent jau man pasirodė nuobodokas, tad į „Vaikystės“ pabaigą vis dažniau prisimindavau kitą panašų filmą – Olivier Assaysso „Po gegužės sukilimo“, kur iš esmės ta pati istorija papasakota daug kinematografiškiau ir lakoniškiau. Filmo pabaigoje Meisonas atvyksta į koledžą, kur studijuos fotografiją. Nelabai tikiu, kad šis mielas ir subtilus provincijos berniukas bus menininkas. Linklateris, regis, nori įtikinti, kad tikrai bus. Bet tai jau, matyt, būsimo filmo „Jaunystė“ tema. Gal sulauksime?
 
„Vaikystė“ iškart tapo konkursinės programos lydere, tad žiuri sprendimas skirti filmui tik trečią pagal svarbą prizą – „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą, neabejoju, nuvylė ne vieną filmo gerbėją. Žiuri skyrė „Auksinį lokį“ kinų režisieriaus Diao Yinan filmui „Juoda anglis, plonas ledas“ (tai angliškas pavadinimas, originalų „Bai ri yan huo“, pasak prancūzų kanalo „France 24“ žinių, reikėtų versti „Fejerverkai vidury baltos dienos“), ir tai sukėlė sensaciją. Nors turint galvoje, kad šiemet Berlinalės konkurse buvo net trys kinų filmai, kad žiuri vadovavo amerikiečių prodiuseris Jamesas Schamusas, kuris buvo 1992 m. „Auksiniu lokiu“ apdovanoto tada menkai kam žinomo kinų režisieriaus Ango Lee filmo „Vestuvių banketas“ prodiuseris, o žiuri dirbo ir vienas geriausių kinų aktorių Tony Leung’as, gal toks sprendimas ir nestebina. Be to, juk būtent Berlinalė ir atrado pasauliui penktąją kinų kino kartą, apdovanodama „Auksiniu lokiu“ debiutanto Zhang Yimou „Raudonąjį gaolianą“.
 
„Juoda anglis, plonas ledas“ išaugo tik iš film noir tradicijos. Filmo pradžioje prievartos nesibodintis policininkas tiria paslaptingą žmogžudystę – akmens anglies vagonuose skirtinguose Kinijos regionuose rasti žmogaus palaikų fragmentai. Policininkui pavyksta nustatyti nužudytojo tapatybę. Bet vydamasis tariamą žudiką jis sužeidžiamas. Po to iš 1999-ųjų veiksmas nukeliamas penkeriais metais vėliau. Policininkas tapo girtuokliu, jis dirba gamyklos apsaugoje, bet panašių nusikaltimų serija priverčia jį grįžti prie neištirtos bylos. Personažą sudomina pirmosios bylos aukos našlė – tyli gražuolė (Gwi Lun Mei), dirbanti cheminėje valyklėlėje. Vyrą ji vis labiau traukia, bet priartėdamas prie šios lemtingos moters buvęs policininkas artėja ir prie žiaurių nužudymų paslapties. Iš tikrųjų moters vyras nemirė – jis padėjo žmonai išvengti atsakomybės už meilužio nužudymą ir tapo tarsi gyvuoju numirėliu. Gyvendamas žmonos šešėlyje jis nuolat ją seka ir dabar pats žudo visus, kurie prie jos priartėja. Policininkas vis dėlto atiduos mylimąją į teisingumo rankas, bet tą dieną, kai ją atveš duoti parodymų į nusikaltimo vietą, aplinkinius namus nutvieks gausūs fejerverkai. Prieš juos bus bejėgiai ir policininkai, ir iškviesti gaisrininkai.
 
Metaforiška ir niūri „Juodos anglies, plono ledo“ pabaiga paryškina filmo sąsajas ne tik su vaizdo lygmenyje akivaizdžia juodojo kino tradicija – veiksmas dažnai nukelia į vakarą, tamsos apgaubtas gatveles ar čiuožyklą, baltas sniegas bematant tampa nešvarus ir juodas, bet ir, sakyčiau, su Raymondo Chandlerio proza, kuriai būdingas dėmesys metaforiškoms detalėms. Diao Yinanas prisodrina filmą iškalbingų detalių, kurios tiksliai perteikia visuomenės transformacijos atmosferą. Vienas ar kitas trumpas epizodas, iš pirmo žvilgsnio neturintis nieko bendra su filmo veiksmu, pavyzdžiui, įstaigos koridoriuje šeimininko laukiantis arklys, kėdėje užmigusi kirpyklėlės, kurioje netrukus įvyks žiaurus susišaudymas, kirpėja, ar nužudytojo nuvorišo žmona, kuri apsirengusi panyra į vonią, ne tik įstringa į atmintį, bet ir tiksliai apibūdina laiką, vidinę herojų būseną. „Juodos anglies, plono ledo“ totalios nevilties atmosfera iš tikrųjų įtaigi. Įtaigus ir policininką suvaidinęs Liao Fanas, kuriam žiuri skyrė ir „Sidabrinį lokį“ už geriausią vyro vaidmenį.
 
„Sidabriniu lokiu“ už geriausią moters vaidmenį apdovanota jauna japonų aktorė Haru Kuroki, suvaidinusi japonų kino veterano Yoji Yamados filme „Mažas namelis“ („Chisai ouchi“). Yamada pasakoja kamerinę istoriją, kurios veiksmas nukelia į prieškario ir Antrojo pasaulinio karo laikus. Kuroki herojė yra tarnaitė pasiturinčio verslininko šeimoje. Iš kaimo į Tokiją atvykusi mergina aukojasi gražuolei šeimininkei ir jos sūneliui. Ji tik kartą išduos šeimininkę, kai neatiduos jos desperatiško laiško į karą išvykstančiam meilužiui. Yamada savo kino karjerą pradėjo Yasujiro Ozu asistentu, jis sukūrė per 60 skirtingų filmų, bet naujajame, regis, sugrįžta prie ištakų ir subtiliai rodo sudėtingus ir nepasakytus žodžiais iš pirmo žvilgsnio paprastų savo herojų jausmus.
 
Prancūzų kino veteranas Alainas Resnais, konkurse parodęs filmą „Mylėti, gerti ir dainuoti“ („Aimer, boir et chanter“), apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – Alfredo Bauerio prizu filmui, atveriančiam naujas kino perspektyvas. Šiame filme Resnais dar kartą grįžo prie dramaturgo Alano Ayckbourno kūrybos ir prie stiliaus, kurį išbandė ekranizuodamas Ayckbourną filme „Smoking/No Smoking“ (1993). Be abejo, naujasis filmas pratęsia ir šio, ir dar 1962 m. „Praėjusiais metais Marienbade“ prasidėjusius režisieriaus eksperimentus su kino sąlygiškumo prigimtimi. Kita vertus, „Mylėti, gerti ir dainuoti“ neprideda nieko naujo prie to, kas jau buvo suformuluota „Smoking/No Smoking“, kai visas filmo veiksmas rutuliojasi pabrėžtinai teatrališkoje kino paviljono erdvėje, tarp sąlygiškų dekoracijų, kurių dirbtinumą paryškina pabrėžtinai teatrališka aktorių vaidyba, apšvietimas, garsai. Filmavimo aikštelė tampa savotiška laboratorija, kurioje 1922 m. gimęs režisierius kartu su aktoriais preparuoja iš pirmo žvilgsnio vodeviliškas situacijas ir vodeviliškus personažų meilės, pavydo jausmus. Tačiau sukurdamas tokią ironišką distanciją Resnais išlieka vienu giliausių ir žmogiškosios, ir kino prigimties analizuotoju. Kad ir kaip žiūrėtum, Resnais – vienintelis iš rodytų konkurse filmų režisierių, kuris iš tikrųjų eksperimentuoja su kino kalba.
 
„Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų apdovanoti vokiečiai Dietrichas Bruggemannas ir Anna Bruggemann už filmo „Kryžiaus kelias“ („Kreuzweg“) scenarijų. Apie filmą jau rašiau, sklandė gandai, kad jis – vienas kandidatų į „Auksinį lokį“. Man regis, koją pakišo vienprasmiškumas: religijos smerkimas filme prilygo pagrindinės filmo herojės mamos religiniam fanatizmui, taip pat dalančiam pasaulį į juodą ir baltą.
Personažų vienprasmiškumas lėmė ir kito konkursinės programos laureato, kinų režisieriaus Lou Ye „Neregių masažo“ („Blind massage“, „Tui Na“) ištarmę. Filme pasakojama apie kelių neregių masažo klinikos darbuotojų likimus. Dauguma neprofesionalių filmo aktorių – neregiai, tad jie vaidina save. (Beje, sugrįžimų prie neorealizmo metodų ir estetikos skirtingose šios Berlinalės filmų programose buvo gana daug.) Personažų istorijos persipina, tiesa, kartais pernelyg išskysdamos, filmo kūrėjai siekė atkurti ypatingą jų pasaulio ir savęs suvokimą, bet dažnai tik pasitenkina banalybių apie meilę, seksą, vienatvę konstatavimu. „Sidabrinį lokį“ už ypatingą meninį indėlį žiuri skyrė filmo operatoriui Zeng Jianui, kurio meistriškumas, manau, ir padėjo ne tik atskleisti neregių pasaulį, bet ir suteikti fragmentiškam filmui vientisumo.
 
Antruoju pagal svarbą „Sidabriniu lokiu“ – Didžiuoju žiuri prizu – įvertintas atidarymo filmas – Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Kaip tik jo ir nespėjau pamatyti. Nors kolegos kaip sutarę kartojo, kad tai pernelyg puošnus ir infantiliškas filmas, pribloškiantis tikrų kino žvaigždžių gausa, tikiuosi, kad netrukus bus proga prie jo grįžti. Kovo pradžioje filmas pasirodys ir Lietuvos ekranuose.
 
Berlynas – Vilnius

 

„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Juoda anglis, plonas ledas“
„Juoda anglis, plonas ledas“
„Mažas namelis“
„Mažas namelis“
„Mylėti, gerti ir dainuoti“
„Mylėti, gerti ir dainuoti“
„Neregių masažas“
„Neregių masažas“
„Viešbutis „Didysis Budapeštas“
„Viešbutis „Didysis Budapeštas“